Martyno Mažvydo bibliofilų klubo ekslibrisai. Dailininkė Rasa Janulevičiūtė

 

Martyno Mažvydo bibliofilų klubas - vienas iš trijų bibliofilų klubų šiandien Lietuvoje. Įsteigtas 1970-aisiais jis su pertraukomis veikia jau daugiau kaip trisdešimt metų ir yra ilgiausiai gyvuojanti Lietuvos bibliofilinė organizacija. Galima įžvelgti kelis klubo veiklos periodus, kai skyrėsi ne tik jo pavadinimas, statusas, struktūra, vadovai, narių skaičius, bet ir veiklos kryptys bei apimtys.

Pirmuosius penkerius metus Vilniaus knygos bičiulių klubas veikė kaip uždara, kamerinė draugija, besitenkinanti savo negausių narių bibliofiline savišvieta. Nuo 1977 m. iki dešimto dešimtmečio jis egzistavo kaip tarybinę bibliofiliją įkūnijančios organizacijos - Lietuvos TSR savanoriškosios knygų bičiulių draugijos - padalinys. Pavadintas Vilniaus Mažvydo knygos bičiulių klubu, jis užsiėmė jau platesniu knygos bei knygos grafikos populiarinimu (klube veikė knygos bičiulių ir knygos grafikos sekcijos) ir nemažai padarė, rengdamas paskaitas ir parodas, plėtodamas leidybinę veiklą. Čia besilankantys spausdinto žodžio žinovai, kūrėjai ir rinkėjai įtvirtino iki šios dienos išsilaikiusią klubo savivaldos, narių priėmimo ir darbo tvarką. Devintajame dešimtmetyje klubas pasikeitė : 1982 m. knygos grafikos sekcijos pagrindu buvo įsteigtas Lietuvos ekslibriso klubas, dalis narių pasitraukė j naująją organizaciją, atėjo naujas klubo pirmininkas, beveik sustojo leidybinis darbas, sumažėjo klubo narių aktyvumas rengiant pranešimus. Vis dažnesni kraštotyriniai ir švietėjiški renginiai, įdomios kelionės ir žygiai į organizaciją pritraukė daug naujų, įvairių profesijų aku smenų, rių interesai buvo labai skirtingi. Klubas pamažu prarado savo bibliofilinę orientaciją, tapdamas malonaus bendravimo, laisvalaikio praleidimo vieta, kur visi jautėsi kaip „dvasios aristokratai, pakilę virš kasdienybės, atsiriboję nuo melo ir prisitaikymo„. Atidžiai tarybinės valdžios stebėtam ir ne kartą įtarinėtam kaip „nacionalizmo lizdas„ klubui išlikti tuo metu padėjo tik klubo narių sumanumas ir veiksmų lankstumas. Vėliau, Atgimimo metais ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tokio pobūdžio klubas prarado aktualumą, narius ir jo veikla beveik sustojo.

1993 m. lapkričio 3 d. bibliofiliniam judėjimui pritariantys asmenys susibūrė VU bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje ir nutarė atgaivinti organizaciją bei tęsti geriausias bibliofilinio sąjūdžio Lietuvoje tradicijas. Klubo veikla buvo įteisinta pagal naujus Lietuvos Respublikos įstatymus, 1994 m. vasario 2 d. klubo įstatus užregistravus Vilniaus miesto valdyboje. Taip prasidėjo jo, kaip pelno nesiekiančios, savarankiškos ir nepriklausomos kultūros ir meno organizacijos, turinčios juridinio asmens teises, gyvenimas. Į apyvartą sugrįžo tarybiniais metais nenaudotas bibliofilijos terminas, ir klubas buvo pavadintas Martyno Mažvydo bibliofilų klubu.

Naujoji organizacija formavosi kaip savanoriškas bendrų bibliofilinių interesų siejamų asmenų susivienijimas, siekiantis savišvietos, bibliofilijos ir knygotyros mokslo pažangos. Tenkinti klubo narių bibliofilijos ir knygotyros žinių poreikius, ugdyti bibliofiliją kaip gyvensenos ir kultūrinės veiklos būdą, skatinti knygotyros mokslą imtasi panašiomis formomis kaip ir anksčiau : rengiant posėdžius, ekskursijas, paveldo globos talkas, vykdant leidybinį darbą.

Nuo pat jo atkūrimo su nedidele pertrauka vadovaujamas Vilniaus universiteto profesoriaus knygotyrininko Domo Kauno, nuosekliai ir tvirtai laikydamasis bibliofilinės pakraipos, klubas sugrįžo prie savo ištakų - 1970-aisias metais istoriko ir bibliofilo Romo Šalūgos sumanytos, vėliau Vilniaus universiteto profesoriaus bibliografo ir knygotyrininko Vlado Žuko puoselėtos jo kaip bibliofilinės organizacijos veiklos.

Martyno Mažvydo bibliofilų klubas išlaikė valdymo, naujų narių priėmimo bei darbo tvarką. Narystės neribojant nei formaliais, nei turto kriterijais, klubas buvo atviras visiems jo įstatus pripažįstantiems ir bibliofiliniam judėjimui pritariantiems asmenims. Nagrinėjamu laikotarpiu klubo narių skaičius svyravo apie 40. Jų sudėtis keitėsi nežymiai. Lyginant su 1994-aisias, šiandien klubas tapo gal kiek jaunesnis, nes pasipildė aukštųjų mokyklų magistrantais ir doktorantais bei jaunaisiais dėstytojais. Klubo narių daugumą sudaro Vilniaus aukštųjų mokyklų dėstytojai ir studentai, yra ir mokslininkų humanitarų, ir bibliotekininkų, ir nehumanitarinių profesijų atstovų, yra ir dailininkų bei menotyrininkų.

Aukščiausia klubo valdžia yra visuotinis susirinkimas. Simboliškai jis vyksta kasmet pirmosios lietuviškos knygos - Martyno Mažvydo katekizmo - pasirodymo dieną, sausio aštuntąją. Jis apsvarsto ir tvirtina praėjusių metų darbo ataskaitą ir ateinančių metų veiklos programą, keičia įstatus, nustato nario mokesčio dydį, šalina nusižengusius narius, suteikia klubo garbės nario vardus. (Martyno Mažvydo bibliofilų klubo nariu gali tapti asmuo, ypač nusipelnęs Lietuvos knygai, Martyno Mažvydo bibliofilų klubui ir bibliofilijos sąjūdžiui).

Visuotinis susirinkimas iš savo narių renka pirmininką, tarybą ir revizijos komisiją, kurių veikimo trukmė - vieneri metai. Taryba vadovauja ir organizuoja klubo veik1ą tarp visuotinių susirinkimų; pirmininkas organizuoja tarybos darbą, šaukia mėnesinius ir ataskaitinius; revizijos komisija (ją sudaro ne mažiau kaip trys nariai) tikrina klubo finansinę veiklą ir vykdo materialinių vertybių apskaitą.

Aptariamo laikotarpio organizaciją tiksliausiai apibūdina terminas - akademinis klubas. Jo ne tik pirmininkas ir dauguma narių iš akademinės aplinkos, bet ir veiklos formos akademiškos.

Per aštuonerius gyvavimo metus čia įvyko apie 80 renginių ir daugiausia buvo dirbta prie apskrito stalo P. Smuglevičiaus salėje, klausantis pranešimų ir diskutuojant. Dažniausiai nagrinėjamos buvo bibliofilijos istorijos, teorijos ir praktikos, knygos istorijos ir šiuolaikinės knygininkystės, knygos meno temos. Numatant renginių tematiką, buvo stengiamasi paminėti svarbesnius kultūros įvykius ir jubiliejus, pristatyti naujai pasirodžiusias ar aktualias knygas, kviečiant jų autorius ar parengėjus.

Nepriklausomos Lietuvos M. Mažvydo klubas pasižymėjo gyvybingumu ir narių aktyvumu. Klubo posėdžiai vyko reguliariai. Juose apsilankydavo vidutiniškai po 30 žmonių. Daugiau kaip dvidešimt iš jų išsiskyrė kaip aktyvūs pranešimų rengėjai, besidalinantys savo naujausių mokslinių ar mėgėjiškų tyrinėjimų rezultatais. Siekiant nagrinėjamų temų gilaus pažinimo, į klubo posėdžius buvo kviečiami žinovai ir autoritetai iš visos Lietuvos: istorikai, dailininkai, menotyrininkai, leidybos specialistai, rašytojai, kalbininkai ir pan.

Per prabėgusius metus susiformavo tam tikras renginių eiliškumas, buvo laikomasi nusistatyto jų ritmo.

Kasmet sausio 8-ąją, pirmosios lietuviškosios knygos - M. Mažvydo katekizmo - pasirodymo dieną, vyko ataskaitiniai rinkiminiai susirinkimai, kiekvieną pirmąjį mėnesio trečiadienį - klubo posėdžiai, o paskutinis prieš vasaros atostogas susitikimas buvo praleidžiamas ekskursuojant.

Akademinė klubo veikla ne tik sudarė sąlygas tenkinti jo narių įvairius bibliofilinius poreikius (formuoti asmeninę biblioteką, plėtoti tiriamąjį darbą ir pan.), bet ir skatino jų aktyvią poziciją visuomenėje, ugdant bibliofilinę kultūrą kaip neatskiriamą visuomenės knygos kultūros dalį.

Organizuotą bibliofilinį sąjūdį įprasmina bibliofiliniai leidiniai bei publikacijos. Nors mažvydiečių leidybą ir labai ribojo finansinės kliūtys (klubo iždas buvo formuojamas iš simbolinių kasmetinių nario mokesčių), per aštuonerius metus su klubo vardu pasirodė penki jo narių jėgomis parengti spaudiniai: tai devyniasdešimt devynių egzempliorių tiražu išleisti klubo įstatai („Martyno Mažvydo bibliofilų klubo įstatai„, 1995), klubo posėdyje skaityto Gintauto Trumpio pranešimo apie asmeninę biblioteką publikacija („Asmeninė biblioteka - mano gyvenimo savastis„, 2000), klubo narių rengtos miniatiūrinės knygos parodos katalogas („Miniatiūrinės knygos iš Gintauto Trumpio ir Vilniaus universiteto bibliotekos rinkinių“, 2001), unikalus leidinys apie visų trijų Lietuvos bibliofilų klubų narių asmenines bibliotekas („Bibliofilai apie asmenines bibliotekas“, 2001) bei didžiausias klubo pasiekimas - pirmojo pasaulyje bibliofilijos veikalo Richardo de Bury „Philobiblono“ lietuviškasis leidimas (Richard de Bury „Philobiblon arba apie meilę knygoms“, 2001; jo leidimą parėmė prezidento Algirdo Brazausko fondas).

Klubo leidiniai išsiskiria ne tik bibliofiliniu turiniu, bet ir atitinkama forma: kiekvieną iš jų buvo stengtasi profesionaliai parengti, meniškai apipavidalinti. Jie išleisti numeruotais tiražais. Klubo leidybinių projektų novatoriškumas, jo leidinių aktualumas bei meninė kokybė liudija apie šios organizacijos bibliofilinę brandą.

Siekdami fiksuoti bibliofilinio gyvenimo faktus, populiarinti bibliofiliją ir jos organizuotą sąjūdį, klubo nariai aktyviai rašė į respublikinę ir regioninę spaudą. Tad nagrinėjamu laikotarpiu pasirodė visa eilė jų publikacijų apie patį klubą irjo renginius, apie šiuolaikinę bibliofilijos būklę ir jos perspektyvas.

Neužsisklendęs ir atviras bibliofilų klubais, ieškojo ryšių su kaimyninių ir kitų užsienio šalių bei tarptautinėmis bibliofilų organizacijomis. Per aštuonerius veiklos metus klubas inicijavo ne vieną svarbų Lietuvos bibliofilijos reiškinį, aktyviai rėmė kitų klubų veiklą, dalyvaudamas tiek jų renginiuose, tiek ir leidybiniuose sumanymuose.
Deja, dėl lėšų stygiaus mažvydiečių tarptautinis bendradarbiavimas ribojosi tik susirašinėjimu su kaimyninių šalių bibliofilais bei narystės tarptautinėje bibliofilų asociacijoje siekimu.

Kaip ir dera bibliofilų klubui, jis įsigijo būtinus atributus - ekslibrisą ir firminį blanką, taip pat kaupė archyvą ir biblioteką, kur saugomi bibliofilijos istorijai svarbūs dokumentai ir leidiniai.

Lyginant su senaisiais Europos bibliofilų klubais, pasižyminčiais šimtmetinėmis tradicijomis ir atstovaujančiais elitinę visuomenės kultūrą, M. Mažvydo klubas atrodo jaunas, kuklus ir nepatyręs. Tačiau Lietuvos gyvenimo fone jis visai solidus ir nemažai nuveikęs. Po Lietuvos nepriklausomybės atgijusi jo veikla išsiskleidė gana plačiai ir paženklino kiekybiškai ir kokybiškai pasikeitusios šiuolaikinės bibliofilijos raidą Lietuvoje. Nemažas klubo nuopelnas yra tas, kad šiandien Lietuvoje veikiančios bibliofilų organizacijos produktyviai bendradarbiauja,
spaudoje dažnos publikacijos apie bibliofiliją, įvairiais kanalais visuomenę pasiekia bibliofilinio sąjūdžio atgarsiai, eina bibliofilijos periodinis leidinys, vyksta regioninės ir tarptautinės konferencijos, leidžiami bibliofiliniai leidiniai, bibliofilijos kursas kaip akademinė disciplina dėstoma Vilniaus universitete.