Mintis
įkurti Knygnešio draugiją kilo 1983 m. Tą vasarą grupelė entuziastų,
vadovaujama aktyvaus kraštotyrininko Gedimino Ilgūno (buvęs Lietuvos
Respublikos parlamento Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos
pirmininkas), keliavo po Lietuvą knygnešių keliais. Tada ir įsitikino,
jog Respublikoje yra gausybė šių pilkųjų didvyrių kapų, kuriems
reikia priežiūros, kad daugelio palikuonių šventai saugo knygnešių -
senelių ir prosenelių - atminimą, savo archyvuose turi svarbių
dokumentų, laiškų, atsiminimų.
Kad taip subūrus visus draugėn, įkūrus muziejų ir visas tas relikvijas
išsaugojus ateinančioms kartoms - blykstelėjo mintis! Deja, oficialiai
tokios draugijos įstatus pavyko įregistruoti tik 1987 m. Jai vadovauti
ėmėsi Vilniaus pedagoginio instituto docentė Irena Kubilienė, Kauno
knygnešio Mykolo Račkaus anūkė.
Šiuo metu Knygnešio draugija turi savo vėliavą, kurios eskizą sukūrė
tekstilininkas
prof. Juozas Balčikonis su sūnumi Kęstučiu. V. Pūtvio-Putvinskio
proanūkė Viktorija
Daniliauskaitė nupiešė draugijos ekslibrisą. Žumalisto Viliaus Užtupo
rūpesčiu Knygne-
šio dienai pavyko išleisti atviruką su J. Bielinio atvaizdu. Žodžiu,
padaryta daug.
Įsiklausykime į
VĖLIAVOS šlamesį - ar tik ne protėvių susibūrusios vėlės plevena
virš mūsų galvų, lai-
mindamos šventą tautos žygį? Manau, jog ir Knygnešio draugijos vėliava
yra mūsų tėvų ir senelių knygnešių priesakas mums - mokytis iš jų
dvasios stiprybės.
Savo veiklos devizu PER GENTĮ - Į TAUTĄ subūrėme gražų būrį
knygnešių gentainių. Paskaičiuokime. Jeigu Lietuvoje būta kelių
tūkstančių knygnešių, tai jų palikuonys turėtų sudaryti dar didesnę
lietuvių tautos dalį. Pačiu laiku suskubome: tiesioginių knygnešių
palikuonių jau nedaug, tačiau kokių vertingų relikvijų jie išsaugojo -
Ne tik nuotraukų, dokumentų, knygų, prisiminimų! Svarbiausia, jie
išlaikė savo tėvų knygnešystės idealus, garbę ir orumą. Ar
sugebėsime visa tai perduoti jaunimui? Jeigu nutrūks vertybių perdavimo
estafetė, kas tada mus išgelbės? Dėl to draugija pirmiausia ranką
tiesia jauniems knygnešių gentainiams - skatina juos pažinti ir gerbti
knygnešystės idealus,
saugoti ir puoselėti ne tik istorines, bet ir dorovines tautos vertybes.
Taigi narystė mūsų draugijoje yra ne tiek fizinė, kiek dvasinė. Gerų
darbų Lietuvai niekada nebus per daug.
Savo veiklos pradžioje mokyklas pakvietėme į kilnią akciją - rinkti
varį ir bronzą P. Rimšos garsiajai skulptūrai ,,Lietuvos mokykla
1864-1904" išlieti. Per du mėnesius į Vilnių buvo atvežta keturios
tonos brangaus ir reikalingo metalo, - netrukus po to buvo pradėti
skulptūros liejimo darbai. Tuo rūpinosi draugijos Kauno skyriaus narys Aidas Rimša. Jis kartu su Paveldo taryba
atkūrė Kauno Knygnešių sodelį ir Knygnešių sienelę. Panevėžio
rajone (Ustronėje) įkurtas Knygnešių muziejus, Kaune granito plokštėse
išraižyti iškiliausių žinomų knygnešių pavardes. Pavyko rašinio
apie knygnešystę konkursas. Iš mokyklų gavome daugybę kūrinėlių. Kai
kurie rašiniai - rimta tolesnių tyrinėjimų paraiška ir paskata.
Džiaugiamės, kad knygnešystės idealai gražiai puoselėjami Krakių M.
Katkaus mokykloje. Šios mokyklos mokiniai rašė referatus apie Krakių
knygnešius, skaitė juos Knygnešių muziejuje Ustronėje. Tai mokytojos
entuziastės Marijos Šepetienės nuopelnas.
Iš Ukmergės penktosios vidurinės mokyklos sulaukėme penkių
gediminaičių rašinių.
Kaišiadorių rajone daugelį metų knygnešystę garsino Jonas
Laurinavičius.
Kietaviškių mokyklos aštuntokės Astos Aimantaitės rašinys buvo vienas
geriausių, o Vilniuje besimokančio Dainiaus Česiūno referatas
pelnė ,,Kaišiadorių aidų prizą.
Vilniaus pedagoginio instituto geografai sudarinėjo žemėlapį, kuriame
atsispindi Garšvių knygnešių
organizacijos ryšiai ir knygų platinimo keliai. Toks žemėlapis papuošė
Ustronės svirną-muziejų. Ištyrėme Šešupės knygnešių brastas.
Vilniuje, Rasose, buvo pastatytas garsaus tautodailininko Ipolito Užkurnio
išdrožtas paminklas knygnešiui ir tautosakos rinkėjui M.
Davainiui-Silvestraičiui. Tai buvo pats pirmasis koplytstulpis, pastatytas
Knygnešio draugijos rūpesčiu. Antrąjį 1989 m. kovo 16 dieną, skirtą
,,Varpo šimtmečiui Ipolitas Užkurnys išdrožė savo senelio, Boguslaviškio
knygnešio Baltraus Užkurnio atminimui. Daugelyje kitų Lietuvos vietų
panašūs koplytstulpiai įamžino kitų knygnešių atminimą.
Auga Skirsnemunės knygnešio Jurgio Paškausko vardo parkas Mituvos
pakrantėje - jį sodino knygnešio genties jaunimas.
Dešimtys knygnešių kapų paženklinti draugijos emblema - knyga su
erškėčių vainiku. Vilniaus dailės akademijos studentai kartu su doc. J.
Burneika kūrė simbolinį paminklą knygnešių kapams.
Ošia ąžuoliukai Ožkabaliuose, dr. J. Basanavičiaus gimtinėje. Visi
ąžuolai vardiniai, pasodinti knygnešių gentainių. Šis memorialinis ąžuolynas - didelės mūsų
dvasinės traukos vieta: kiekvienas
ąžuolas alėjose pažymėtas specialia lentele. Jas padarė ir draugijai
padovanojo Vilniaus baldų kombinatas. Vilniaus statybos technikumo
moksleiviai užrašė, o Pedagoginio instituto studentai
išraižė brangius mums vardus: ,,Knygnešei Magdalenai Bonkutei ir kt
Pilnus tikėjimo Lietuvos ateitimi
laiškus nuo pat draugijos gyvavimo pradžios mums rašė Amerikos lietuvis
J. Markvaldas, o knygnešio Aleksandro Žalpio anūkas net atvažiavo į
Lietuvą, norėdamas pavaikščioti savo senelio takais Lietuvoje. Malonu,
jog ir jis, ir Domininko Markvaldo sūnus ąžuolyne rado lentelę su jiems
brangiomis pavardėmis... Manau, kad ten, kur mūsų draugijos vėliava
pabūna garbės sargyboje prie knygnešio kapo ar pamaldose už jo
atminimą, ten žmonės tampa tvirtesni.
Tvirti ir apsisprendę draugijos nariai stovėjo Baltijos kelyje.
Jungiamąja grandimi mūsų rankose buvo vainikai, skirti žuvusiems
stalininėje tremtyje knygnešiams Jonui Luobikiui, Andriui Verbylai, Juozui
Akelaičiui. Mūsų vėliava nusilenkė ir sugrįžusiam į Lietuvą Vincui
Bielskiui: jo palaikus parsivežė knygnešio gentainiai. Grįžo ir Juozas
Akelaitis namo po dvigubos tremties į Manzurką. Dabar jau visam laikui.
Su draugijos vėliava stovėjome ir Kovo vienuoliktąją prie
Aukščiausiosios Tarybos, ir Spaudos rūmų sargyboje.
Geranoriškai padedame vieni kitiems. Štai prieš 50-60 metų jauna mergina
Elena Sadauskaitė globojo ir
bendradarbiavo su Kauno knygnešiu Mykolu Račkumi. Po kurio laiko, kai
moteris peržengė 80 metų ribą, ją ėmė globoti knygnešio Petro
Šembelio proanūkiai. Knygnešio draugijos paramos sulaukė senasis Julius
Valeika iš Girių kaimo Baltarusijoje, jauna mokytoja Aldona
Simanavičiūtė, Ragainėje mokinanti vaikus lietuviškos kalbos.
Parengta pagal to paties
pavadinimo publikaciją išspausdintą
Knygnešio 1990 m. spalio mėn., Nr. 10 (334)
