Aušrininkai – politinė literatūrinė
lietuvių inteligentijos grupuotė, gyvavusi XIX a. 8-9 dešimtmetyje.
Susidarė daugiausia iš Didžiosios Lietuvos ir kai kurių Mažosios
Lietuvos valstietiškos kilmės inteligentų pasauliečių. Iš
pradžių juos rėmė ir kai kurie žemesnieji valstietiškos kilmės
katalikų dvasininkai. Leido žurnalą „Aušra“ (1883-1886) - iš
to kilo ir organizacijos pavadinimas. Svarbiausi veikėjai: Juozas
Andziulaitis-Kalnėnas, Jonas Basanavičius, Ansas Bruožis, Stanislovas
Didžiulis, Martynas Jankus, Jurgis Mikšas, Petras Kriaučiūnas,
Juozas Miliauskas, Martynas Šernius, Jonas Šliūpas, Petras Vileišis,
Andrius Vištelis. Dauguma aušrininkų buvo ano meto lietuvių
inteligentijos interesų reiškėjai. Jų politika buvo prieštaringa.
Aušrininkai palaikė lietuvių tautos kovą prieš didžiavalstybinę
nacionalinės priespaudos ir prievartinės asimiliacijos (polonizacijos,
rusifikacijos ir germanizacijos) politiką, kurią lietuvių žemėse
įgyvendino caro ir kaizerio valdžia, kai kurie dvarininkai ir
dvasininkai, Reikalavo lietuvių kalbai lygių teisių su kitomis
kalbomis, rūpinosi nacionalinės savimonės ir bendrinės
literatūrinės kalbos, spaudos, lietuvių kultūros ugdymu,
pasaulietinio švietimo gimtąja kalba plėtojimu. Katalikų bažnyčios
vadovybės propaguojamam visų katalikų susitelkimo šūkiui iš esmės
kaip priešpriešą kėlė visų lietuvių susitelkimo šūkį.
Daugumą aušrininkų sudarė dešinieji
liberalai. Rėmė ir aktyvino lietuvių liaudies kovą dėl lietuvių
kalbos ir kultūros teisių. Jie nereikalavo iš esmės pakeisti
politinės ir socialinės santvarkos, ieškojo kompromisų su caro ir
kaizerio valdžia, katalikų dvasininkijos konservatyviausiais
sluoksniais, nepalaikė valstiečių kovos dėl žemės, ragino juos
taikiai sugyventi su dvarininkais, kuriuos stengėsi įtraukti į
lietuvių nacionalinį judėjimą. Kai kurie aušrininkai, ypač
kairieji liberalai (J. Šliūpas) ir nuo jų aiškiau dar neatsiskyrę
demokratai (Andziulaitis-Kalnėnas, Jonas Mačys-Kėkštas) palaikė
kontaktus ir su revoliucinio judėjimo dalyviais; revoliucinių
demokartinių idėjų veikiami, radikaliau kritikavo dvarininkų ir
katalikų dvasininkų konservatyvumą ir reakcingumą, ragino šalinti
kai kurias baudžiavo liekanas, atvirai deklaravo laisvamaniškus
ateistinius įsitikinimus, teigė, kad bažnyčia negali būti lietuvius
vienijantis pradas.
Būsimųjų aušrininkų būreliai iki
1882 m. veikė kas sau. Juos sutelkė Peterburgo ir Maskvos liberalių
lietuvių studentų nelegalios draugijos, leidusios hektografuotus
laikraštėlius „Kalvis melagis“ (1875 - 1876 m. Peterburge), „Aušra“,
1880-1881, Maskvoje). Aušrininkai palaike ryšius su 1879 m.
Tilžėje susikūrusia konservatyvia Lietuvių literatūros draugija,
rėmė caro valdžios pritarimo nesulaukusį sumanymą kurti su
pažangių rusų mokslininkų parama Lietuvių mokslo draugiją
Rusijoje. 1882 m. Vileišio, Šliūpo, Jono Spudulio iniciatyva
aušrininkai nesėkmingai bandė gauti valdžios sutikimą leisti
legalius lietuvių laikraščius Rusijoje („Mūsų amžių“ -
Vilniuje, „Lietuvį“ - Peterburge). J. Basanavičiaus ir kt.
iniciatyva buvo mėginta Prūsijoje steigti lietuvių mokslo draugiją,
lietuviams leisti Kaipėdoje M. Šerniaus redaguotą „Lietuvišką
ceitungą“.
Pirmasis periodinis spausdintas
aušrininkų leidinys buvo Lietuvos mylėtojų vardu Prūsijoje leistas
minėtas žurnalas „Aušra“. Aušrininkų pastangos įrodyti savo
lojalumą valdžiai nedavė lauktų rezultatų. Caro valdžia
nepatenkino Mečislovo Davainio-Silvestraičio (raseiniečių) ir J.
Basanavičiaus 1883, Šliūpo (marijampoliečių) 1884 prašymų
legalizuoti Lietuvoje „Aušrą“. Iš Rusijos pasitraukęs Šliūpas
buvo ištremtas ir iš Prūsijos. Nesulaukta palankumo ir iš unijinės
orientacijos dvarininkų bei dvasininkų („Aušrai“ buvo
priešiškas net poetas vyskupas Antanas Baranauskas). Nesutarė ir
patys aušrininkai. „Aušrą“ iš pradžių parėmusi dvasininkų
dalis reikalavo beatodairiško lojalumo visam dvasininkų luomui,
būgštavo dėl „Aušros“ pasaulietiškumo. Dešinieji liberalai
(Vileišis ir kt.) stengėsi išsaugoti lojalumą valdžiai ir sąjungą
su lietuvių klerikalais. Į JAV persikėlusio Šliūpo redaguojamas Amerikos
aušrininkų „Lietuviškasis balsas“ (1885 - 1889) visiškai
nuteikė prieš save nuosaikiuosius aušrininkus. Netvirtą aušrininkų
vienybę ardė ir Prūsijos aušrininkų nesutarimai, Mikšo spaustuvės
bankrotas, prie kurio prisidėjo ir jo konkurentas Jankus.
Jankaus ir Ernsto Vėjerio mėginimai
paversti aušrininkų organu laikraštį „Garsas“ (1886-1887) ir
Basanavičiaus bandymas 1888 m. atgaivinti „Aušrą“ buvo
nesėkmingi. Aušrininkus pakeitė naujos politinės grupuotės: šviesininkai,
varpininkai, apžvalgininkai. Tolesnė aušrininkų veikla
skirtinga ir prieštaringa.
