J. Bielinis gimė 1846 m. kovo mėn. 16
d. Purviškės vienkiemyje, Suostų parapijoje Biržų apskrityje. Iš
mažens jis buvo jautrios sielos, pasižymėjo gyvumu ir dideliu
polinkiu į mokslą. Jis svajojo palikti gimtajį kaimelį ir
leistis į mokslus. Tai daryti vaikiną itin paskatino neteisingas
matininkų elgesys su jo tėvais ir kaimynais. Jurgis dar jaunas
būdamas pradėjo kovoti su caro valdžia. Tai akivaizdu ir iš 1912
m. liepos mėn. 16 d. pirmojo „Baltojo Erelio” (laikraščio)
numerio.
Į. Bielinis mokėjo vokiečių,
latvių, lenkų ir rusų kalbas. Rygoje jis mokėsi vokiečių
liaudies mokykloje būdamas jau daugiau kaip 20 metų. Mokyklą baigė
su pagyrimu. Kelerius metus pasimokęs grjžo namo, vedė antrą
žmoną Oną Brazauskaitę ir pradėjo ūkininkauti. Pirmą kartę jis
vedė būdamas 18 metų; vedė 4 metais jaunesnę mergaitę Sakytę,
bet ta po metų mirė. Likęs našlys, griebėsi mokslo, svajojo tapti
kunigu. Tuo tikslu buvo susirinkęs pinigų ir nuvykęs į Kauno
kunigų seminariją. Kaune jį apvogė. Neturėdamas pinigų savo
planų nebegalėjo įgyvendinti. Tuo metu susipažino su vyskupu
Motiejumi Valančiumi. Vyskupas, matyt, apie jį buvo girdėjęs, tad
patikėjo jam 2 ar 3 tūkstančius rublių ir paprašė, kad šis juos
nuneštų į Tilžę kunigui Zabermanui atlyginti už ten spausdinamas
lietuviškas knygas.)
Kažkokiu būdu Į. Bielinis, nuklydęs
į Paparčius (Žaslių parapija), sužinojo, kad vietos katalikų
vienuolynas atiduotas provoslavams. Jis tuo reikalu iškėlė bylą.
Byla pasiekė aukščiausią instanciją - senatą. Byla atkreipė
vyriausybės dėmesį - palaikyta bruzdėjimo požymiu. Rodos, iš
senato buvo išsiųstas raštas Vilniaus gubernatoriui skubiai
ištardyti ir suimti iniciatorius. Į. Bielinis tuo metu kaip tik buvo
Žasliuose. Jis nakvojo pas žydą smuklininką, kuris Bielinį
įspėjo: „Žmogau, slėpkis! Aš atsimenu lenkmetį ir žinau, kad
jie tavęs nepagailės”.
Į. Bieliniui pasisekė pasprukti.
Neradusi jo Žasliuose, policija 1890 m. vieną balandžio
sekmadienį, po Velykų, padarė jo namuose kratą. Nuo to laiko
Bielinį valdžia vis sekė, stebėjo namus, manydami jį sučiupti su
gabenamomis ir platinamomis draudžiamomis knygomis. Per 4-5 mėnesius
namus krėtė kas mėnesį. Skundai iš vietos gyventojų ir kaimynų
taip dažnai eidavo, kad policijai net įgriso ir skundikus ne kartą
ji išvijo. Daugelis žmonių kaime buvo tamsūs. Kai kuriems
kaimynams nepatiko ir karštas Į. Bielinio kišimasis į vietinius
reikalus. Be to, valdžia buvo pažadėjusi 500 rublių už Į.
Bielinio sugavimą. Net Į. Bielinio nuomininkas kartą vijosi jį
pagauti; pagaliau buvo kalbama, kad Bielinio šeima, kaip neištikima
valdžiai, būsianti ištremta į Rusiją, Tad kai kurie turbūt
tikėjosi, kad bent dalis atimto Į. Bielinio turto atieks jiems.
Į J. Bielinio namus kai kada užsukdavo
valdžios agentai, dėdamiesi pakeleiviais ar kokiais išgalvotais
reikalais užvažiavę, o jų tikslas buvo aiškus - sekti Į.
Bielinį. Tačiau jis sugebėdavo į tas pinkles neįkliūti. Apie
gudrias jo priemones išsisukti iš policijos nagų tarp žmonių buvo
daug kalbama. Štai vienas pasakojimas.
Kartą vienoje valsčiaus sueigoje buvo
daug žmonių, tarp jų ir uriadninkas. Jis susiginčijo su vienu
vyru, kad jis žūt būt Bielinį paspausiąs. Kaip tik tuo metu
įėjęs Į. Bielinis. Pamatęs uriadninką, tuoį atsiklaupęs ir
ėmęs kalbėti poterius. Uriadninkas „elgetai” padavęs 2
grivinas. Kai „elgeta” išėjo, žmonės pasakė, kad čia buvęs
Į. Bielinis.
Biržų apylinkėje buvęs kitas
įvykis. Į. Bieliniui sugrįžus namo, policija tuoį apsupo jo
namus. Pabėgti nebuvo galima. Į. Bielinis tuojau puolė prie
krosnies, išmetė iš jos malkas ir įlindo į pečių, o žmona jį
apkrovė malkomis. Kai policija jėjo į trobos vidų, ji apsimetė,
kad nori užkurti krosnį. Policija, iškrėtusi visą namą ir
neradusi Į. Bielinio, keikdamasi išėjo lauk, o Į. Bielinis sveikas
išlindo iš krosnies.
„Po pirmos kratos jokių
lietuviškų knygučių mūsų namuose nebuvo likę, - yra
papasakojęs Jurgio Bielinio sūnus Kipras Bielinis, - bet netrukus
kažkuriuo būdu vėl jų atsirado, ir dar brolio ir vyresniosios
sesers maldaknygės. Knygos buvo laikomos skardinėje dėžutėje,
kuri buvo slaptoje rugių aruodo klėtelėje. Šventadieniais
dėžutę iš grūdų išimdavo ir eidavo į bažnyčią. Pamenu, kad
jie skaitydavo jas atsargiai, nes parapiečiais sunku buvo
pasitikėti. Paskui knygelės vėl grįždavo į vietą. Vėliau ten
ėmė slėpti ir kitokio turinio knygeles”.
Atgavus spaudą ir prasidėjus
revoliuciniam judėjimui, 1905 m. vasarą Lietuvos socialdemokratų
partijos centro komiteto įgaliotas Į. Bielinio sūnus Kipras
kreipėsi į tėvą, kad šis iš Prūsų pargabentų partinės
literatūros ir atsišaukimų. Tėvas sutiko ir parveže tą
literatūrą į Kėdainius pas Jokūbą Daumantą. Bet jau 1906 m.
atsisakė ją gabenti, tardamas: „Ar tais keliais jūs Lietuvą
vedat?”
Su laiku J. Bielinio sveikata ėmė
silpnėti. Kartą, nukeliavęs nuo namų keliasdešimt kilometrų, vos
užrėpliojęs iš klonio pas savo pažjstamą Mitkų, sukniubo prie
pačių vartų po kryžiumi. Nuneštas į gryčią ir neprataręs nė
žodžio, po kelių minučių mirė - buvo 1918 m. sausio 18 diena.
Palaidotas Suostų kapinėse.
