Laurynas Ivinskis 

1810 08 15 - †1881 08 17/29

 

LAURYNAS IVINSKIS – pirmųjų lietuviškų kalendorių rengėjas. Jo kalendoriuose buvo populiarinamos mokslo žinios, teikiami praktiniai patarimai valstiečiams, skelbiama grožinė literatūra, vertimai ir tautosaka. Išvertė D. Defo „Robinzono Kruzo” santrauką, Dž. Miltono poemos „Prarastas rojus” 4 giesmes ir kt. Aprašė Lietuvos augalus, kūrė lietuviškąjį augalų vardyną, sudarinėjo herbariumus, parengė grybų atlasą, darbų iš liaudies medicinos, gamtosaugos.

Parengta pagal „Pažintis su Lietuva“ (Tūkstantmečio knyga) I tomas. P. 122]

Išsamiau (tekstą parengė Žemaičių vyskupystės muziejus) >>>

Laurynas Ivinskis – kalendorių leidėjas, liaudies švietėjas. Mokėsi unitų-bazilijonų vidurinėje mokykloje Kolainiuose. 1841 m. Šiaulių gimnazijoje išlaikė namų mokytojo egzaminus, mokė dvarininkų vaikus. 1847 m. Kauno gimnazijoje gavo miesto mokytojo teises. Kunigaikščio Ireniejaus Oginskio pastangų dėka gavo darbą Rietavo pradžios mokykloje. Vėliau kunigaikštis įsteigė Rietave liaudies ūkio mokyklą, kurioje buvo dėstoma žemaičių kalba. Mokytojaudamas čia, L. Ivinskis išugdė būrį apsišvietusių žemaičių.

L. Ivinskis – Žemaičių bajoras neturtėlis. Gerai mokėjo lenkiškai ir rusiškai, tačiau savo gyvenimo tikslu pasirinko lietuvių kalbą, paskutinį skatiką išleisdavo lietuviškai knygelei. Lenkų kalbą naudojo tik reikalams tvarkyti. Ramaus, rimto būdo, pamaldus, nuolankus, dažnai darbdavių skriaudžiamas; lojalus rusų valdžiai, kol neliečia jo sąžinės. Savo laiką skyrė nuolatinėms mokslo kelionėms, tarnavimui artimui, knygų rašymui ir maldai. Nepaprastos atminties ir pastabumo mokslo medžiagos rinkėjas, pats visą amžių mokęsis.

1845 m. parengė lietuvišką kalendorių, tačiau spausdinimui lėšų neturėjo, todėl buvo priverstas skolintis iš jam palankaus I. Oginskio. Pirmasis kalendorius „Metu skajtlus ukiszkas ant metu Wieszpaties 1846“ pasirodė 1846 m. Išspausdintas jis Vilniuje, A. Zavadskio spaustuvėje – ir ėjo pamečiui iki pat spaudos uždraudimo 1864 m. Tris kalendorius sudarė rusų kalba, kai valdžios įsakymu tris metus gyveno Kaune. Noras leisti lietuviškus leidinius nedingo, L. Ivinskis rengė kalendorius, siuntė prašymus caro valdininkams, tikėdamasis savo leidiniais pralaužti spaudos draudimą, o negavęs teisės spausdinti, slapčia siuntė rankraščius į Tilžę. Tik 1878 m. jam pavyko Petrapilyje dar kartą legaliai išspausdinti vieną kalendorių, o kiti du numeriai liko dūlėti caro cenzorių stalčiuose.

L. Ivinskis davė Lietuvai pirmąjį unikalų periodinį leidinį, kurį noriai pirko ir skaitė lietuviai valstiečiai, kai kurie bajorai ir kunigai. Pirmieji leidinio gyvavimo metai buvo nuostolingi, autorius jam paaukojo visas savo santaupas. Tik po to, kai kalendoriai ėmė duoti pelną, juos savo lėšomis ėmė spausdinti A. Zavadskis, vietoj honoraro įteikdamas autoriui išspausdintų kalendorių egzempliorius, kad šis pats galėtų juos platinti. Iš viso išėjo 19 kalendorių lotyniškomis raidėmis ir 3 kirilica. Jie buvo platinami ir Seinų vyskupijoje. Be metų skaičių, švenčių, prekymečių, kalendoriuje apstu buvo straipsnių ir patarimų, kaip gydyti žmones ir gyvulius. Daug straipsnių parašė pats L. Ivinskis. 1852 m. jis įvedė literatūrinį priedą ir ėmė spausdinti žymiausių to meto lietuvių rašytojų, gabesnių literatų neskelbtus kūrinius: K. Praniauskaitės, Kl. Kairio, A. Baranausko „Anykščių šilelį“. Iš kalendorių išmokti poezijos posmai ėjo per liaudį. Jie buvo pirmieji mūsų literatūros ir istorijos almanachai, medicinos ir ūkio patarėjai. Publikacijos, kuriose buvo gausu žinių apie Lietuvos praeitį, judino liaudies savimonę ir stiprino lietuvybę.

1854 m. prie Varniuose įsteigto knygyno L. Ivinskio iniciatyva buvo įsteigta skaitykla. Pats L. Ivinskis dažnai talkininkavo knygyne ir knygų mugių metu. 1857 m. sumanė leisti lakraštį „Aitvaras“, bet tam reikiamo leidimo negavo.

L. Ivinskis domėjosi ir grožine literatūra. Pats eiliavo – „Smetonė“ „Skruzdis ir juodvarnis“, išvertė anglų klasiko D. Miltono „Prarastojo rojaus“ keturias giesmes, vokiečių rašytojo K. Šmido „Genovaitę“. Šioje apysakoje sulietuvino kai kuriuos asmenvardžius, aiškino augalų, medžių pavadinimus ir plačiai išpopuliarino Lietuvoje Genovaitės ir Sigito vardus. Apysaka buvo išspausdinta 1858 m. ir tris kartus pakartotinai spaudos draudimo laikotarpiu.

1864 m. laikinai perkeltas į Kauną, turėjo progos labiau suartėti su vyskupu M. Valančiumi. Čia L. Ivinskis suprato, kad rusiška abėcėle transkribuotų kalendorių lietuviai neskaitys, todėl šio primesto ir nemielo darbo ėmė vengti, buvo peikiamas ir atleistas su elgetiška (30 rb.) metine pensija, nors jam priklausė trigubai didesnė.

Atsistatydinęs grįžo į Joniškėlį, kur prisiglaudė F. Karpio dvare. Vėliau gydytojo L. Petkevičiaus šeimoje šwimininko dukrą – būsimą rašytoją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Nuo 1869 m. Renave mokė grafo A. Renė vaikaičius. Iš Renavo važinėjo dėstyti į Lubių slaptą lietuvišką mokyklą. 1872 m. apsigyveno pas Zubovus Šiauliuose kaip sūnaus Vlado korepetitorius. Savo auklėtinį jis išmokė mylėti lietuvių kalbą ir kraštą, bei gavo pastarojo pažadą dirbti Lietuvoje, kai baigs mokslus. Tuo pat metu rašė kalbos mokslo darbus: lenkų-lietuvių, rusų-lietuvių žodynus. L. Ivinskis buvo užsimojęs visus esamus žodynus suvesti į vieną ir papildyti savo surinktais žodžiais. Rankraštyje liko lenkiškai-lietuviško žodyno dalis, taip pat medžiaga lietuvių kalbos gramatikai. Uoliai rinko tautosaką – turėjo užrašęs apie 1000 priežodžių, aprašė 16 žemaitiškų šokių. Du dideli mįslių rinkiniai pateko į imperatoriškąją Petrapilio mokslo draugiją. Petrapilio geografų draugija jį apdovanojo medaliu už patarlių surinkimą.

L. Ivinskis garsėjo augmenijos tyrinėjimais. Savo rinkinius eksponuodavo Šiaulių, Rietavo ūkio parodose, buvo gavęs padėkų ir sidabro medalį. Žodynus, lietuvių kalbos gramatiką rašė žiemą, o vasarą pasinerdavo į gamtos mokslus.

L. Ivinskiui priklauso traukinių stabdiklio išradimo teisės. Pats išradimas dingo jį ir augalų herbarą siunčiant į Vienoje vykusią pasaulinę parodą.

1874–1878 m. L. Ivinskis vėl gyveno Rietave. Dėstė Rietavo muzikos mokykloje. Buvo įstojęs į Gyvulių globos draugiją ir parašė knygelę „Pasauga“, kuri buvo pripažinta geriausia viename iš tuo metu organizuotų konkursų. Jam buvo paskirta premija. Tai pirmas lietuviškas veikalas gamtos apsaugos tema, parašytas lengva, sklandžia lietuvių kalba.

Dėl materialinių sunkumų nesukūręs šeimos, L. Ivinskis gyveno vienišas ir apleistas. Nesiekė nei garbės, nei turtų. Visą savo gyvenimą jis paaukojo Lietuvai, savo darbais įrodydamas, kad ir vienas tautai atsidavęs žmogus gali labai daug nuveikti. Po jo mirties J. Basanavičius „Aušroje“ paskelbė svarbiausių jo darbų sąrašą. Savotiškai L. Ivinskio asmenybei nusilenkė JAV lietuviai, įkūrę L. Ivinskio vardu pavadintą kraštotyros draugija. L. Ivinskio darbų svarba jaučiama ir dabar. Jo pedagoginės veiklos patirtimi remiasi mūsų tautinės mokyklos ištakos. L. Ivinskio kalendoriai, vertimai ir mokslo darbai – šviesi proskyna XIX a. vidurio lietuvių raštijos istorijoje.

L. Ivinskis palaidotas Kuršėnuose. Ant kuklaus paminklo greta lenkiško užrašo yra ir lietuviškas.

 

Naudota literatūra:

• D. Petkevičiūtė. Laurynas Ivinskis. In.: Žemaitija. Įvykiai, žmonės, likimai. - Klaipėda, 1992. - P. 21-25.
• Lietuvių enciklopedija. - Bostonas.