<...> Lietuviškos knygos kelias
–
visur keturis su puse šimtmečio nuo atsiradimo – vingiavo daugiau
kaimiškomis keliūtėmis negu miestų, dažnai net kalbėti
lietuviškai nenorėjusių, šaligatviais. Ir jeigu lietuvišką
knygą tame kelyje užklupdavo kokios darganos ar kitokios negandos,
užuovėją beigi prieglobstį ji rasdavo taip pat tenai – po
šiaudine pastoge, o ne po arkom ar kupolais. Ten, vargo mokykloje
prie ratelio, ir mūsų gimtoji kalba buvo išsaugota: be lietuvių
kalbos nebūtų ir knygų lietuviškų.
Pasaulyje niekur daugiau nežinoma, kad
tautai būtų uždrausta savo kalba melstis, mokyti vaikus, leisti ir
skaityti laikraščius, nekalbant apie knygas. Tai lygu išplėšti
liežuvį iš burnos, o iš krūtinės širdį, kuri gebėtų ne tik
savo artimą, bet ir tėvynę mylėti. Ogi mes – ta pasauliui
nežinoma išimtis, būtent mūsų senoliai, net kelios viena kitą
gimdžiusios kartos, kaip sakoma, savo oda patyrė gimtojo žodžio
draudimą. Viena Lietuva, daugiau niekas po saule, išsiugdė savo
knygnešius – kitur nė nežinoma, kas tai per užsiėmimas. O kam
knygnešiai, nepaisydami didelių pavojų, iš užsienio draudžiama
kalba sudėtas knygas gabendavo? Savaime aišku, ne žydiškai,
lenkiškai, rusiškai arba vokiškai šnekančiam miestelėnui. Po
sodžius jas išdalydavo, išparduodavo, tas draudžiamas lietuviškas
knygeles, artojai jas skaitė po savo šiaudinėmis vargo pastogėmis
rudens ar žiemos atvangų vakarais...
Tiesiog sunku patikėti, bet istorikas
V. Merkys tvirtina (aišku, turėdamas kuo pasiremti), kad apie 1900
metus Lietuvon gabenamos knygelės prūsuose buvo spausdinamos 10-15, o kitos net 20 tūkstančių egzempliorių tiražu! Suprantama,
kad spausdindavo tiek, koks būdavo poreikis, nes ir tuolaik veikė
rinkos ekonomika, o carinė vyriausybė lietuviškų knygų leidybą
rėmė nebent kelialapiais į sibirinę katorgą.
Lietuvos kaimas niekada nebuvo toks
tamsus ir neraštingas, kaip aprašoma sovietiniuose vadovėliuose.
Lietuviška knyga ant sodiečio stalo visada buvo šalia duonos
abišalės, o knygų spinta jam buvo nežinomas baldas todėl, kad
dažnais istoriniais tarpsniais knygas teko slėpti palėpėse,
drevėse, aviliuose, aruoduose ar kitokiuose užkaboriuose. Beje,
knygnešiai iš prūsų draudžiamas knygas gabendavo kaip silkes
statinėse, tik pasiekus caro valdomą teritoriją tekdavo manytis
kitaip.
Berašydamas štai pagalvojau, kad ir
mano namų bibliotekoje esama tų „bačkinių” knygų, o dauguma
jų rastos būtent kaimo pašaliuose. Antai 1879 metais išspausdintus
„Stebuklus Diewo per K. Krasignola ir iš kitu naujos gadines
rašėju sulasinėta ant didesnės garbės Diewo” užtikau prie
Dieveniškių, tokiame Rimošių kaime (kur atseit žmones niekada
lietuviškai nekalbėjo, juoba neskaitė...). O štai iš Vėžaičių
parsigabentos Tilžėje 1890 metais pagamintos „Mišios ir
aukštosios giesmės, surinktos ir surašytos nabaštninko Frydryko
Wilhelmo Frumakerio”. Šit palyginti reti „Antano Strazdo
parinktieji raštai mokyklai”, kuriuos padovanojo senas mokytojas
nuo Molėtų; o va ypač brangus egzempliorius – tiesiog užlų
spaliuose trūniję pirmą sykį (1913) išleisti V. Krėvės „Dainavos
šalies senų žmonių padavimai”, tuomet vadinęsi „Sūriais
vandenimis”... Knygos nykdavo per karus ir marus, per visokius kaimo
pertvarkymus bei tremtis.
Lietuviškos knygos draudimas ir
naikinimas – jos nelemta liktis. Juk net Mažvydo „Katekizmas” -
visų pirmoji mūsų Knyga, pirmasis pradžiamokslis, tai gana
skaudžiai patyrė: negalėjo būti platinama, pavyzdžiui, Vilniaus
mieste, nes ji išspausdinta protestantiškame Karaliaučiuje...
Matyt, todėl jos ilgų ilgiausiai neturėjo net Universiteto
biblioteka (už patį Universitetą senesnė...), ir tik po keturių
šimtmečių vienas vienintelis knygos egzempliorius buvo parsivežtas
iš kitur. Neįtikėtina, XVI amžiaus viduryje prie Baltijos jūros,
betgi užsienyje, pirmą sykį knyga paliudytas lietuviškas žodis
Lietuvą pasiekė per Odesą, kur prie Juodosios jūros, taip pat
užsienyje, net XX amžiaus viduryje!
Atvirų knygų laužų Lietuvoje lyg ir
neliepsnota, tačiau knygos degdavo be ugnies ir be dūmų. Degė
ilgai ir iki šiolei tebedega. Anos nepriklausomos Lietuvos valdžia
kaip ir persekiojo komunistinės literatūros mėgėjus. Teisybė,
pats Guzevičius liudijo, kaip su draugais Kauno kalėjime studijavo
marksizmą, bet didesnio ar mažesnio draudimo, matyt, vis dėlto
būta. Na, o po karo... Vaiko akim regėjau, kaip mūsų seklyčioje
Pazapsiuose, o vėliau Petroškuose stribai mindžiojo kojom ir
plėšė „Šaltinio”, „Kario”, „Mūsų rytojaus”
komplektus, net visai niekuo dėtas pasakų knygas. Irgi mačiau, kaip
ištremtų kaimynų kieme vėjas plaikstė išsvaidytus vadovėlius -
lotynų kalbos gramatiką, uždavinynus, istorijas ir geografijas. Su
tėvais išvežti gimnazistai mokslus tęsė ne klasėse, o
gyvuliniuose vagonuose.
O bibliotekų, daugiausia, aišku,
viešųjų, kiekvienam prieinamų, valymai tęsėsi net ir po Stalino
mirties. Jose neturėjo likti nieko, o nieko, kas skaitančiajam
primintų, jog esame lietuviai, kurie turėjo tėvynę, valstybę,
tikėjo į Dievą ir t.t. Kai jau to nieko, atrodė, neliko, vis tiek
reikėjo valyti: tos knygos autorius užsienin pabėgo, anos už
politiką sėdo kalėjiman, dar kitą, baisiai sovietiniam žmogui
kenksmingą veikalą per kažkieno žioplumą praleido. O visa tai
sekančių, demaskuojančių, kaip ir valančių, tą bedūmį gaisrą
pakurstančių, buvo ir tebėra...<...>
<...> Esama ir daugiau
priežasčių, kodėl knyga ant kaimiečių stalo pastebima rečiau.
Visiems aišku - jos vietą prie duonos kriaukšlės užėmė indas su
kaukoline. Gal iš dalies ir pati dabartinė knyga kalta, kad nustota
ją skaityti: jeigu nebūna joje ką, Mažvydo žodžiais tariant,
permanyti, tai ir neimama į rankas. Visa tai laikina, tad ir ne taip
jau baisu. Keliasi Lietuva po okupacijos kaip tas sunkus ligonis iš
patalų po sunkios ligos: nedrąsiai, pamažu, graibydamasi už visa
ko, kas pasitaiko aplinkui. Bet ilgainiui žemės žmogus ims skirti,
kas yra vaistas, o kas – nuodai. Ir knyga vėl sugrįš į kaimą -
jau ne po šiaudiniu, o po čerpių, skardos ar šiferio stogu.
Pasikankinsime, pavaikščiosime palaidais apyvarais ir vėl imsime
gyventi kaip žmonės.
