<< Lietuviškas žodis     << Istorija     << Atgal    


Motiejus Valančius - nelegaliosios lietuviškos spaudos organizatorius

Audronė Gedutienė, Maironio lietuvių literatūros muziejaus
Seniausios literatūros skyriaus vedėja

 

 

Nežinomo dailininko Rafaelio „Madonos“
kopija žalvario papuošime. Paveikslas
 dvigubuose rėmuose, kuriuose spaudos
 draudimo metais buvo gabenamos
ir slepiamos lietuviškos knygos

Vyskupo M. Valančiaus beletristiniai kūriniai pirmą kartą pasirodė spaudos draudimo metu: „Vaikų knygelė“ - Tilžėje 1868 m.; „Paaugusių žmonių knygelė“ - 1868 m. Berlyne, Joteikos slapyvardžiu; „Palangos Juzė“ - 1869 m. Klaipėdoje, su 1863 m. kontrafakcija. Rašytojas nebuvo abejingas lietuviškosios raštijos likimui ir gynė ją nuo carinės administracijos piktų kėslų tiek savo paties raštais, tiek ir organizuodamas visuomeninį pasipriešinimo judėjimą.
1864 m. uždraudus spaudą lotyniškais rašmenimis ir įvedus „graždanką“ (lietuviškas tekstas rusiškomis raidėmis), M. Valančius kreipėsi į M. Muravjovą, spaudos draudimo pradininką, prašydamas leidimo spausdinti bent maldaknyges lietuviškomis raidėmis, nes „žmonės neturėdami knygų ima graudoti 0147 [1]  Vėliau, 1867 m. prašymas buvo pakartotas Vilniaus generalgubernatoriui E. Baranovui, tačiau nei „Seno aukso altoriaus“, nei „Naujo altoriaus“ spausdinti įprastu raidynu neleista. Iš pradžių ir pats M. Valančius sutiko duoti dvasišką cenzūrą lietuviškoms knygoms rusiškais rašmenimis gal dėl to, kad nenumatė nutautinimo tikslų, slypinčių svetimos abėcėlės įvedime, o gal prisibijojo, kad tauta gali likti visai be knygų. Pamažu M. Valančius pradeda priešintis šiam valdžios potvarkiui - nesutinka aprobuoti knygų rusiškomis raidėmis. 1866 m. birželio 12d. rašte Kauno gubernatoriui rašo: „peržiūrėdamas iš naujo perspausdintą rusiškomis raidėmis žemaitišką knygą „Evangelijos“, atradau šiuos trūkumus : l. paprastas spaudos klaidas (jos nurodomos); 2. spaudos klaidas, permainančias prasmę; 3. spaudos klaidas, permainančias prasmę ir pasidariusias dėl to, kad rusiškos raidės netinka išreikšti kai kuriems lietuviškos kalbos garsams; 4. praleidimus. Toliau M. Valančius aiškina, kad minėtosios klaidos iškraipo Šventąjį raštą, todėl knyga negali būti spausdinama, nes, jo, kaip vyskupo, pareiga „prižiūrėti, kad Šventasis raštas nebūtų gadinamas“[2]. Rusiškas raidynas buvo priemonė ne tik nutautinimui, bet ir tiesė kelius stačiatikių bažnyčiai įsigalėti Lietuvoje. „Užgaunantis tai daiktas, - 1866 m. birželio 11d. laiške gubernatoriui piktinosi vyskupas, - jog knygoje, vien katalikams skiriamoje, išbraukiama net patsai kataliko vardas“.[3]
Kovai prieš stačiatikybę M. Valančius 1867 m. pabaigoje ima organizuoti lietuviškų knygų spausdinimą Rytų Prūsijoje. Apie tai atsiminimuose rašo ir pats organizatorius: „... namų karui pasibaigus, Kauno gubernijos gyventojams pasirodė, jog kils katalikų tikėjimo persekiojimas. Katalikai drebėdami laukė tos gadynės: tuo metu iš Prūsų ėmė plaukti tos brošiūros, patvirtinančios tikėjime ir parodančios, kaip reikia laikytis persekiojimo metu“[4]. M. Valančius išvardija 6 brošiūras, kurių autoriumi biografai laiko rašytoją:
 
Isz Tamsybes wed tiktaj kelis Teysybes. Tilžej, 1868.
Perspieimas apej Szwentą vierą įpatingaj apej Bažniczią Jezaus Kristaus. Tilžej, 1868.
Szniakesis Katalika su nekataliku. Tilžė, 1868.
Prajautimas. Tilžė, 1869.
Wargaj Bažniczios Kataliku Lietuwoj ir Žemajcziusi... Tilžėj, 1869.
Litanie apej wisus Swentus Muczelnikus... Tilžė, 1869.
Tai politinio - religinio turinio brošiūros, „kurios apskritai buvo pirmosios lietuviškos politinio turinio knygos” [5]
Aišku, kad užimdamos aukštą katalikų dvasininko postą, M. Valančius negalėjo nei savo vardu leisti knygų, nei turėti tiesioginių ryšių su spaustuvininkais. Todėl buvo sudaryta slapta organizacija rankraščiams pristatyti, jų spausdinimui prižiūrėti Rytų Prūsijoje ir leidiniams gabenti į Lietuvą. Juridiniu leidėju tapo Jonas Zabermanas, Tilžės katalikų dekanas, kuris M. Valančiaus įgaliotas, rūpinosi visais nelegaliosios lietuvių spaudos reikalais. „Kontrafakcinės religinės knygos, leidžiamos dideliu tiražu ir brangiai pardavinėjamos, J. Zabermanui greičiau davė pelno negu nuostolio. Anticarinės brošiūros, kurias sumanyta platinti nemokamai, buvo nuostolingos, tačiau visas jų spausdinimo išlaidas padengė Valančius. /.../ spaudos reikalams M. Valančius J. Zabermanui davė 8000 rb. .“[5] Tuo būdu M. Valančius 1867 - 1869 m. atspausdina apie 19000 egzempliorių lietuviškų knygų, iš kurių beveik 8000 caro administracija vadino „kurstančiomis“. Be M. Valančiaus raštų, buvo leidžiami „elementoriai po 10000, kantiškos ir maldaknygės dargi po 15000 - 20000 egz., kai kurios knygos turėjo keletą laidų“[7].
Tarpiniu punktu knygų gabenimui per sieną tapo 1868 m. pradžioje J. Zabermano iniciatyva pastatyta bažnyčia Ropkojuose (pasienio kaime, Rytų Prūsijos pusėje). Jos kunigu paskirtas 1863 m. sukilimo dalyvis Antanas Brundza. „Kartu su anuo kunigu Ropkojuose apsigyvenę, kaip Prūsų valstiečiai, trys išeiviai, kurie buvę vyriausieji kunigo Zabermann‘o agentai - knygelių platintojai“[8]. Tai Karolis Rimkevičius, Simonas Kulakauskas (buvę sukilimo dalyviai) ir Simonas Petraitis. Knygos buvo vežamos vežimuose dviem dugnais, jas nešė kontrabandininkai, valstiečiais persirengę kunigai, klierikai, miestiečiai, valstiečiai, vienuolės. Pats M. Valančius J. Zabermanui nurodydavęs patikimus kunigus, kuriems platinimo tikslu gabendavo nedideles knygų siuntas. M. Valančiaus brošiūrų rankraščių „redaktoriumi“ buvęs Žygaičių klebonas Vincas Norvaiša, kurio anticarines nuotaikas vyskupas pastebėjęs jau 1864 m.
Nelegaliosios literatūros kalias iš Tilžės į Kauną, kur nuo 1864 m. perkelta Žemaičių vyskupo rezidencija, buvo sunkus ir vingiuotas. Knygas gabeno net Nemunu iki Jurbarko, kurias čia pasiimdavo kunigas Jurgis Rožanskas. Didelį vyskupo pasitikėjimą pelnė Ukmergės apskrities valstietis Stasys Kačiukas, gabenęs knygas į Kauną ir padėjęs M. Valančiui palaikyti ryšius su J. Zabermanu. Į knygų platinimą buvo įtrauktas M. Valančiaus tarnas Jonas, taip pat buvęs rašytojo mokinys kunigas literatas Pranas Butkevičius. M. Valančiaus tarnybinė padėtis leido jam kurti nelegalią knygų gabenimo organizaciją iš jaunų žmonių - vakarykščius seminaristus skirdavo kunigais į Prūsijos pasienį. „Taip knygų gabenimo punktai susidarė nuo Jurbarko kone iki pat pajūrio“ [9], kuriose dirbo V. Dembskis, V. Butvydas, P. Grigaliūnavičius, K. Eitutavičius ir kt.
Tokia plati ir veikli organizacija negalėjo likti nepastebėti caro pareigūnų. Savo atsiminimuose M. Valančius toliau rašo: „...brošiūras žmonės godžiai pirkos, ir, kad jau kuo ne kiekvienoje troboje, ypač Žemaičiuose, buvo, patyrė valdžia ir liepė gaudyti. Nesunku buvo susekti, nes mūsų žmonės žiopliai, greit pasakoja viską reikalingiems ir nereikalingiems“ [10]. Persekiojimo, knygų konfiskavimo protokolai rodo knygų leidybos ir platinimo mastą: 1870 m. rugsėjo 14 d. ties Gargždais pasienio sargyba sulaikė keletą maišų su lietuviškomis knygomis; 1096 egzemplioriai įvairių lietuviškų knygų buvo rasta 1872 m. spalio 16 d. Tauragėje pas J. Baldauskienę; Šiaulių apskrityje 1869 m. rugsėjo 1d. buvo aptiktos 202 lietuviškos knygutės, o jų savininkui žydui pavyko pabėgti; Panevėžio apskrities žandarai „speacializavosi“ atiminėjime nelegaliai išleisto „Naujo altoriaus“ tiesiog bažnyčiose ir per kelis 1869 m. mėnesius jų pririnko 72 egzempliorius; 1870 m. Ukmergės žandarai konfiskavo 119 egzempliorių įvairių knygų[11].
Konfiskuojant leidinius, buvo suiminėjami ir jų platintojai - taip 1869 m. pabaigoje prasidėjo pirmoji knygnešių organizacijos byla. Lyg norėdamas paneigti caro valdžios metamus kaltinimus dvasininkijai, M. Valančius apie ją rašo: „Tas brošiūras paprastai atnešdavo žydai ir žmonės, kurie užsiima kontrabanda. Nė vienas kunigas nevažiavo už sienos ir netraukė jų per sieną. Tačiau valdžia nesikabindama prie žmonių, apkaltino kunigiją ir liepė: 1) Rietavo dekaną Žvinglių kleboną Pranciškų Butkevičių, 2) Žygaičių kleboną Vincentą Norvaišą, 3) Salantų kamendorių Pranciškų Straupą, 4) Darbėnų kamendorių Kazimierą Eitutavičių, 5) Naumiesčio kamendorių Mateušą Kaziliauskį, 6) Pagramančio kamendorių Vincentą Dembskį (M. Valančius klydo - tai Vilalis Dembskis), 8) Gardamo filijalistą Joną Grigaliūnavičių ir Tauragės kleboną Joną Tamoševičių suimti ir atvežti į Vilnių.
Atvežė ir uždarė tvirtovėje Nr. 14. Prasidėjo tardymas. Kunigai, niekados tokiuose sielvartuose nebuvę, nežinojo kaip teisintis. Kada klausė, kas jas (tas knygutes) rašė, atsakė, kad nežino“[12].
Be kunigų, knygnešių organizacijoje dalyvavo ir valstiečiai - iš 17 kaltinamų asmenų 7 buvo valstiečių ir amatininkų luomo. Knygnešių veikloje ypač pasižymėjo valstiečiai K. Laurinavičiūtė, M. Pupčaitė, R. Kondratavičius, S. Račiukas, S. Kulakauskas, Kočianas ir kt.[13]
Valdžia įtarė ir M. Valančių prisidėjus prie šios organizacijos. Vyskupas buvo kaltinamas minėtų šešių politinio - religinio turinio knygelių autoryste ir palaikymu ryšių su J. Zabermanu. Bet įrodyti nebuvo lengva - J. Zabermanas M. Valančiaus rankraščius naikindavęs, savo ranka padarydavęs jų nuorašus ir tik pastaruosius siųsdavęs į spaustuvę. Suimtieji V. Dembskis, V. Norvaiša, E. Mantvila tardymo metu tvirtino, kad knygelių autorius - M. Valančius. Be to, M. Mantvila, Batakių klebonas, 1869 m. slapta perdavė policijai 10 jam rašytų vyskupo dokumentų, kurie, jo teigimu, įrodo M. Valančiaus veiklą knygų leidimo darbe. Rašytoją skundęs ir M. Miežinis, buvęs Šėtos klebonas, kurį M. Valančius valdžios nurodymu buvo uždaręs į Raseinių vienuolyną. Todėl 1870 m. gruodžio 11d. buvo atlikta krata vyskupo namuose. Generalgubernatoriaus įsakymu kratą atliko žandarų valdybos viršininkas A. Losevas su aštuonetu policininkų. M. Valančius užkluptas netikėtai, tačiau jokių įkalčių nerasta - jis buvo įpratęs naikinti visus savo rankraščius. Anot paties M. Valančiaus, „negalėjo ir rasti, nes vyskupas jokių iš Prūsų atgabentų knygų neturėjo“[14] . J.Zabermanas raštiškai patvirtino, jog jisai rašęs tas knygas ir spausdinęs, matyt, norėdamas pagelbėti M. Valančiui. Tai iš dalies būta tiesos - knygelės „Wargaj Bažniczios Kataliku“ prakalbos autoriumi laikomas J. Zabermanas. Nors valdžia ir netikėjo tuo prisipažinimu, tačiau represijų prieš M. Valančių nesiėmė. Pats M. Valančius stengėsi palengvinti suimtųjų kunigų dalią - Kauno gubernatoriui rašė, jog esąs įsitikinęs suimtųjų nekaltumu prieš vyriausybę, prašė, jog vedant bylą būtų atsižvelgiama į didelį kunigų trūkumą vyskupijoje. Komisija, nagrinėjusi šią bylą,kunigus A. Brundzą, M. Kaziliauską, P. Straupą, P. Butkevičių, V. Norvaišą ir K. Eitutavičių ištrėmė į Rusijos gilumą, kitiems teko švelnesnės bausmės.
Pirmosios knygnešių bylų pasekmės neatbaidė šviesuolių. Spaudos draudimo pradžioje M. Valančiaus suorganizuota nelegali knygų leidybos ir platinimo akcija nurodė kelius savo raštui, kalbai ir kultūrai išsaugoti. Ir jais buvo vaikščiota iki pat spaudos atgavimo 1904 metais. Vyskupo M. Valančiaus pradėta kaip kovos už katalikų tikėjimą priemonė, nelegalioji knygų leidyba tapo kultūriniu judėjimu.
  • Šaltiniai:

    • Alekna A. Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Klaipėda. 1922. P. 187

    • Ten pat. P. 186

    • Ten pat. P. 185

    • Valančiaus M. Raštai. Vilnius. 1972. T. 1. P. 495

    • Biržiška V. Aleksandrynas. Vilnius. 1990. T. 3. P. 94

    • Merkys V. Lietuvos valstiečiai ir spauda XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje. Vilnius. 1982. P. 71

    • Biržiška M. Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos. Kaunas. 1938. T. 2. P. 168

    • Ten pat. P. 168

    • Merkys V. Lietuvos valstiečiai ir spauda XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje. Vilnius. 1982. P. 74

    • Valančiaus M. Raštai. Vilnius. 1972. T. 1. P. 495 - 498

    • Biržiška V. Vyskupo M. Valančiaus bylos // Mūsų senovė. 1921. T. 1. P. 17 - 21

    • Valančiaus M. Raštai. Vilnius. 1972. T. 1. P. 495 - 498

    • Merkys V. Lietuvos valstiečiai ir spauda XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje. Vilnius. 1982. P. 76 - 77, 83

    • Valančiaus M. Raštai. Vilnius. 1972. T. 1. P. 496

  • Medžiaga iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų
    Nuotraukos Z. Baltrušio