Nors Žemaičių vyskupija buvo įkurta 1417 metais,
nepasirūpinta įsteigti dvasinės mokyklos kunigams ruošti. Jurgis
Petkevičius, vyskupavęs Žemaičiuose 1567-1574 metais, ketino įsteigti
kunigų seminariją, tačiau nespėjo to padaryti. Vyskupas paliko pinigų
žemaičiams jaunuoliams mokyti kunigystės Vilniuje. Po J.Petkevičiaus
vyskupavęs Merkelis Giedraitis įsteigė Alsėdžiuose kunigų
seminarijos užuomazgą.
M.Giedraitį Žemaičių vyskupo soste pakeitęs
Mikalojus Pacas pasikvietė į Kražius jėzuitus, ir šie 1616 metais
atidarė kolegiją. Prie jos buvo įkurta teologijos mokykla. Matyt, jos
nepakako, nes vyskupas Stanislovas Kiška 1622 metais Varniuose pastatė
kunigams rengti mokyklą. Kadangi jaunuolius mokė iš Kražių
atvykstantys jėzuitai, jiems buvo per sunku dirbti dviejose mokyklose.
Todėl buvo nuspręsta sujungti kunigus rengiančias Varnių ir Kražių
mokyklas, įsteigiant Kražiuose kunigų seminariją. Perkelti iš Kražių
kunigų seminariją į Varnius nusprendė vyskupas Antanas Tiškevičius.
Tai buvo padaryta 1740 metais. 1864 metais Rusijos valdžia liepė Žemaičių
kunigų seminariją perkelti iš Varnių į Kauną. Čia ji veikė iki
1926 metų, kol buvo iš Žemaičių vyskupystės sukurtos Telšių,
Panevėžio ir Kauno vyskupijos.
Varnių kunigų seminarijos dalis auklėtinių paliko pėdsakus
lietuviškoje raštijoje, o kai kurie iškilo iki mūsų grožinės
literatūros klasikų. Čia pateikiame tik trumpus duomenis apie kai
kuriuos raštijos puoselėtojus ir kunigus, baigusius Varnių kunigų
seminariją.
Dauguma rengė religinius raštus
Plečiantis knygų leidybai, buvo susirūpinta lietuvių
kalbos gryninimu, jos apvalymu nuo svetimybių. Vyskupo J.A.Giedraičio
rūpesčiu pasirodę religinio turinio leidiniai „Evangelijos“
(1806) bei „Naujasis testamentas“ (1816) buvo parašyti palyginti
gryna lietuvių kalba.
Dauguma Varnių kunigų seminarijos auklėtinių rašė,
vertė ar rengė vien religines knygas. Bene pirmasis Varnių kunigų
seminarijos auklėtinis — lietuviškos raštijos kūrėjas Silvestras
Rusevičius (1747-1831). Bemaž visą gyvenimą po įšventinimo jis
kunigavo Rietave, išvertė ir išleido religinių raštų: „Išguldymas
afieros mišių šventų“ (1805), „Jėzus, Marija, Juozapas šventas“
(1824). Religines knygas rašė, vertė, leido Bonaventūra Gailevičius
(apie 1752-1834), Juozapas Arnulfas Giedraitis (1757-1838), Adomas
Paulauskis (apie 1764-1843), Bonaventūra Miknevičius (1768-1849),
Antanas Janikavičius (apie 1791-1850), Kalikstas Kasakauskis (apie
1792-1866), Kazimieras Skrozdskis (1798-1874), Motiejus Valančius
(1801-1875), Tadas Juzumas (1810-1851), Otonas Praniauskas (1818-1878),
Vincentas Šurevičius (apie 1818-1860), Feliksas Vereika (1822-1882),
Adomas Mackevičius (apie 1822-1892), Antanas Juzumas (1822-1871),
Norbertas Gedgaudas (1824-1901), Jeronimas Kiprijonas Račkauskis
(1825-1889), Antanas Petravičius (apie 1825-po 1899), Antanas Norvaiša
(apie 1827-mirties metai nežinomi), Antanas Beresnevičius (1831-1913),
Pranas Viksva (apie 1832-1908), Romualdas Stakėnas (1835-1907), Povilas
Beresnevičius (1837-1888).
Šių autorių išleistos knygos dabar — retenybė,
sutinkamos nebent muziejuose, privačiose kolekcijose ir svarbiausiose
šalies bibliotekose. Galbūt pakartotinių leidimų rekordą bus
pasiekusi T.Juzumo ir J.Račkauskio parengta maldaknygė „Senas aukso
Altorius“, išleista mažiausiai 40 kartų!
Ne visų kūryba išliko
Kai kurie Varnių kunigų seminarijos auklėtiniai domėjosi
pasaulietine literatūra, patys ją rašė, daugiausia, kaip būdinga ne
tik XIX amžiui, bet ir šiems laikams, — poeziją. Pirmasis žinomas
pasaulietinės literatūros vertėjas — vyskupas J.A.Giedraitis. Spėjama,
kad jis, be religinių raštų, išvertė pasaulietinės poezijos, kuri,
deja, neišliko.
Pirmasis lietuviškai kūręs grožinę literatūrą
Varnių kunigų seminarijoje yra kunigas Antanas Strazdas (1763-1833).
Berods po seminarijos baigimo dar penkerius metus gyveno Varniuose. Vėliau
persikėlė į Vilniaus vyskupiją ir buvo blaškomas iš vienos
parapijos į kitą, nemėgstamas nei dvasinės vyresnybės, nei pačių
kunigų. A.Strazdas 1814 metais išleido poezijos rinkinėlį „Giesmės
svietiškos ir šventos“. 1824 metais jis pradėjo žygius dėl
platesnio rinkinio išleidimo, bet užkliuvo cenzūrai ir, nors vargo
penkerius metus, savo nepasiekė. Užtat jo poezija sklido tarp žmonių,
virsdama liaudies dainomis. Vėliau buvo užrašyta dalis A.Strazdo eilėraščių,
neskelbtų jo 1814 metų rinkinėlyje. Poetas apdainavo ujamų valstiečių
dalią ir vargus, atspindėdamas ne tik socialinę, bet ir nacionalinę
priespaudą.
Deja, ne visų rašiusių poeziją kūriniai išliko,
kaip A.Strazdo ar A.Baranausko. Žarėnuose palaidotas kunigas Laurynas
Grikša (apie 1774-1844), rašęs eilėraščius, iš kurių išliko tik
vienas „Mes seneliai diengalėliai“, įdėtas į S.Daukanto
„Daines žemaitiškas“. Neliko Juozapo Varkulevičiaus (apie
1788-1838), Jono Čiuldos (1796-1861), Juozapo Rimkevičiaus
(1814-1901), Stanislovo Juozapo Vaidilos (1817-1879) kūrybos.
Pastarasis mėgo eilėraščius improvizuoti. Gal jis buvo neeilinio
talento žmogus, tačiau jo eilėraščių rankraščiai pražuvo.
Kai kurių kunigų poetų eilėraščiai buvo paskelbti
pernelyg vėlai, tad jų epochai neturėjo didelės reikšmės. Tik 1930
metais skaitytojai galėjo išvysti Kiprijono Juozapo Zabičio-Nezabitauskio
paliktą rankraštinį eilėraščių rinkinį „Eiliavimas liežuvyje
lietuviškai žemaitiškame“. Rankraščiuose liko Antano Savickio
(apie 1782-1836) verstos pasakėčios bei didaktiniai eilėraščiai.
Dingo didžioji Anupro Jasevičiaus (1805-1884), Motiejaus Žutauto
(1827-1880) eilėraščių dalis. Jis dar parašė atsiminimus apie
tremtį. Didaktinius bei humoristinius eilėraščius rašė Pranciškus
Stanskis (1815-1905). Daugiau išliko Varnių seminarijos ir Peterburgo
dvasinės akademijos, Saratovo kunigų seminarijos rektoriaus Juozapo Želvio-Želvavičiaus
kūrybos. Rašytojas išleido „Giesmes, arba poeziją“ (1858),
I.Krylovo pasakėčių vertimų rinkinį „Pasakos“.
A.Savickis buvo parengęs spaudai savo kūrybos rankraštį.
Būsimo leidinio viena dalis vadinosi „Baikos, arba pasakos, lygios
teisybei“, o kita — „Pradžia visokių satyrų, arba prykalbesnių“.
A.Savickio eilėraščiai silpnoki, kiek vertingesni aprašantys metų
laikus. A.Savickis vertė pasakėčias, pats prikurdamas joms moralus.
Įdomesni yra jo humoristiniai eilėraščiai. Deja, A.Savickio kūryba
neturėjo reikšmės jo laikais, net nebuvo paskelbta, o vėliau
sukurtos grožinės literatūros kontekste prarado meninę vertę. Nors
J.Želvio-Želvavičiaus kūryba buvo išleista, ji dėl meninio lygio
neteko išliekamosios vertės.
Kazimieras Aleksandravičius (apie 1824-1884) išvertė
į lietuvių kalbą lenkų dramaturgo J.Koženiovskio komediją „Šiaušius
ir jo šeimininkas“. A.Strazdo biografiją parašė, steigė kaimo
mokyklas bei vadovėlių leidimą rėmė Jonas Katelė (1831-1908),
humoristinius eilėraščius, pasakėčias rašė Vincentas Šliogeris
(1832-1913). Išliko Dominyko Palionio-Pėžos (1836-po 1882), Jurgio
Rupkos (1839-1929), Petro Rimkevičiaus (1842-1907) kūrybos.
Tik po mirties buvo išleistas Antano Vienažindžio
(1841-1892) poezijos rinkinys „Dainos lietuvininko“. A.Vienažindys
— vienas pirmųjų lietuvių lyrikų, meilės temos lietuvių
poezijoje pradininkas. Daugelis jo, kaip ir A.Strazdo, eilėraščių
virto liaudies dainomis.
Didaktinės prozos pradininkai
Petras Gomalevskis (1819-1868) 1853 metais išleido
didaktinę apysaką „Aplankymas seniuko“. Kūrinyje propaguojamas
pamaldumas, raginama kovoti už blaivybę.
Varnių seminarijos ir Peterburgo dvasinės akademijos
auklėtinis, Varnių seminarijos profesorius ir rektorius Juozapas
Silvestras Dovydaitis (1826-1883) laikomas vienu iš didaktinės prozos
pradininkų Lietuvoje. Parašė didaktines apysakas „Šiaulėniškis
senelis“ (d. 1-3, 1860-1864), „Gyvenimas Stepo Raudnosio“ (1895).
Didaktinei prozai buvo būdingas siužeto susiejimas su pamokymais, ryškūs,
tačiau schematiški kontrastai, personažai simbolizavo dorybes arba
ydas. S.Dovydaičio senelis, keliaujantis per žmones, išreiškė
paties autoriaus moralines pažiūras. Kadangi S.Dovydaitis buvo
artimiausias M.Valančiaus pagalbininkas kovojant prieš XIX a. pirmoje
pusėje labai paplitusį girtavimą, „Gyvenimą Stepo Raudnosio“
paskyrė blaivybės idėjoms propaguoti.
Be abejo, toli visus pralenkė Varnių kunigų
seminarijos auklėtinis Antanas Baranauskas. Neaptarinėsime ir taip
visiems puikiai žinomos šio poeto kūrybos. Artimiausiu A.Baranausko
draugu Varnių kunigų seminarijoje buvo Klemensas Kairys. Jis taip pat
baigė Peterburgo dvasinę akademiją. Iš vieno kito likusio K.Kairio
eilėraščio galima spręsti jį buvus neeilinio talento.
Varnių kunigų seminarijos auklėtiniai reiškėsi ne
vien religinėje ar grožinėje literatūroje. Jurgis Ambraziejus Pabrėža
(1771-1849) ypač domėjosi biologija, sukūrė šio mokslo lietuviškų
terminų. J.A. Pabrėžai talkininkavo bei S.Daukanto „Istoriją žemaitišką“
nurašė Juozapas Butavičius (1806-1840). Vincentas Prialgauskis (g.
1817) rinko lietuviškas dainas.
Kalikstas Kasakauskis (1792-1866) išleido lietuvių
kalbos gramatiką. Rankraščiu lietuvių kalbos gramatiką paliko J.Čiulda.
Elementorių „Naujas mokslas skaitymo rašto žemaitiško“ 1848
metais išleido Jonas Lechavičius (1819-1861). Pranciškus Kašarauskas
(1821-1880) domėjosi geologija, tremtyje dalyvavo ekspedicijose.
Dirbdamas kunigu, rinko lietuviškus žodžius, tautosaką. Deja, neišliko
Adomo Mackevičiaus (apie 1822-1892) sudarytas lietuvių-latvių kalbų
žodynas. Lietuvių kalbos gramatiką išleido, lietuvių-latvių-lenkų-rusų
kalbų žodyną parengė Mykolas Miežinis (1827-1888). Savotiškas buvo
Vladislovo Dembskio (1831-1913) likimas. Šis kunigas tapo ateistu, išleido
materialistinę pasaulėžiūrą bei ateizmą propaguojančių knygų.
