<< Lietuviškas žodis     << Istorija     << Atgal    

 

Antanas Vaitkevičius-Vaitkus

Parengta pagal Romo Kasparo publikaciją „Trys ketvirčiai amžiaus“, išspausdintą  „Pasaulio lietuvio” žurnale. 1980 m. Nr. 1/123. P. 16-21

 

Antanas Vaitkevičius-Vaitkus gimė Šeduvos parapijoje apie 1866 m. 1895 m. buvo nužudytas netoli Radviliškio, Šiaulių apskrityje. Apie A. Vaitkevičių pasakoja jo žmona Julijona:
„Mano vyrą nešti knygas paragino senelis Kuzminskas 1892 m. Radviliškyje. Vyras šį darbą dirbo dvejus metus. Kuzminsko paragintas, Antanas greit nuvažiavo į paprūsę pas knygnešį S. Neteckį. Iš jo parvažiavo su knygomis. Jis susižinodavo su policija ir žandarais, ir jie jam padėdavo. Vienas žandaras vadinosi Cižikas. Žmonės, ypač ūkininkai, remdavo Antano darbą, padėdavo jam paslėpti knygas. Škaplierininkai iš pavydo norėjo mano vyrą įskųsti, bet, pamatę jį bendradarbiaujantį su uriadniku, atsisakė nedoro savo sumanymo. Policija mus kratė tris kartus, bet nieko nerado. Knygas jis gabendavo per Kelmę ir Pakapę į Radviliškį. Sandėlį turėjo pas Svetiką ir Jurgį Tubį. Paskui išvežiodavo į Šeduvą, Rozalimą, Lygumus, dalį palikdavo pas Onaitį Gražionių kaime. Knygnešystės darbą varė susidėjęs su Augustinu Grisaičiu, gyvenančiu Radviliškyje, Šeduvos gatvėje. Antanas pažinojo kelis knygnešius - Stasį Neteckį, Joną Nendelį, Joną Zubrį.
Daugiausia vyras platino „Šaltinį“ ir kitokias maldaknyges, šventųjų gyvenimus, kalendorius, elementorius, „Dangaus raktą“. Laikraščių pavadinimų neatsimenu. Aš pati padėdavau jam platinti ir į kaimą nuga benti knygų. Vaikai, kartą aptikę paslėptų knygų, jas parnešė savo tėvams - Ūpui ir Svirskiui. Ūpas tas knygas nunešė klebonui, o Svirskis - uriadnikui, ir dar įskundė mano vyrą. Knygų Antanas neatgavo ir turėjo išsipirkti“.
Knygnešys Sakalauskas papasakojo apie Antano žuvimą:
„Vaitkus - vardo neatsimenu - iš Radviliškio imdavo iš manęs knygų ir laikraščių ir veždavo nuo Baisogalos prekių traukiniu. Aš jį kelis kartus įspėjau, kad traukiniu nevažiuotų, bet jis sakėsi susipažinęs su konduktorium, ir viskas būsią slaptai.
1895 metų rudenį jis, iš Radviliškio važiuodamas į Baisogalą ar iš Šiaulių į Radviliškį - neatsimenu, pasisakęs konduktoriui, kad važiuoja knygų pirkti. Konduktorius, pamanęs, kad jis turi daug pinigų, nudūrė jį peiliu ir, išėmęs pinigus, išmetė iš traukinio. Su lavonu iškrito ir konduktoriaus kepurė. Geležinkelio sargas, radęs lavoną ir konduktoriaus kepurę, tuojau telefonu paskambino į stotį. Stotyje žandarai konduktorių suėmė, rado sukruvintus Vaitkaus drabužius ir peilį. Kas toliau su konduktoriumi buvo, nežinau”.
Vaitkus užbaigė savo gyvenimą, būdamas 27 ar 28 metų.