Antanas Bataitis
daug metų darbavosi Panevėžio apskrityje, Smilgių
valsčiuje. Jis supirkinėdavo
rusų brukamas knygas rusišku raidynu, o paskui jas sudegindavo.
Vėliau įsijungė į knygnešių veiklą ir tvarkė slaptąją Smilgių
lietuvišką bibliotekėlę. Apie tai pats A. Bataitis yra taip
pasakojęs:
„Kad ir sunkūs buvo laikai, bet
mes Smilgiuose knygų daug turėjome. Buvo tikra biblioteka. Ją
įtaisė darbštus kunigas Domininkas Tuskėnas (Tuskevičius). Jis
duodavo pinigų, liepdavo pirkti knygų ir dalinti jas žmonėms. Pats
taip pat ragindavo žmones skaityti. Daug jaunimo jo dėka išmoko
skaityti ir rašyti. Kunigas Tuskėnas tuo buvo patenkintas. Žmonės
jį labai mylėjo ir gerbė. Iš čia jis buvo iškeltas į Ukmergę.
Jam išvažiavus, aš knygas ir laikraščius vežimais gabenau. Man
buvo pavesta tvarkyti visus smilgiečių reikalus.
„Kad nesusektų bibliotekos,
kiekvienoje knygoje parašytas vis kitas vardas: Petro, Jono, Stasio,
Jurgio. Aš ją perdaviau „Pavasario” jaunimo kuopai. Tos knygos
neva duotos man įrišti. Mano laimei, kai darė Valiliškyje kratą,
daug knygų nerado. Tik vargas, kad rado „Aušrą“, „Šviesą“
ir vieną kitą kalendorių. Visa tai uriadninkas paėmė, sukišo į
maišą ir išvežė į Smilgius, sakydamas, jog atvažiavęs pristavas
peržiūrės, kokios čia knygos.
„Man didžiausia baimė buvo, kad
tarp knygų atsirado tie laikraščiai ir vienas kitas lapelis, kur
rusams siūloma pipirų. Už tai kvepėjo Sibiru. Ėmiau teirautis pas
gerus žmones, ką būtų galima išsisukti, kad tų pavojų
išvengčiau. Tada Smilgių zakristijonas Kazys Kasparavičius sako:
- Nebijok nieko. Jei ras ką negera,
sakyk, kad Kasparavičius davė. Aš atsakysiu.
Po kelių dienų atvažiavo pristavas,
pašaukė mane ir klausia:
- Ar čia tavo maišas?
- Mano.
Pristavas žiūri - knygos vis su
parašais: Ta Petro, ta Jono, ta vėl kito.
- Kam tu jas laikai? - klausia pristavas.
- Man duota taisyti, - atsakiau.
- A zdies što? „Aušra“, „Šviesa“,
a kakoj do kalendar. 0 čia kas? „Aušra“, „Šviesa“ ir
kažkoks tai kalendorius.) Kur juos gavai?
- Kasparavičius man davė.
- Na, pavadink Kasparavičių. Ateina
Kasparavičius.
- Ar tu davei Bataičiui tas knygeles?
- Aš.
- 0 kur tu jas gavai?
- Aš gyvenu miestelyje. Per Sekmines pas
mane dideli atlaidai. Mano daržinėje daug žmonių gulėjo. Po
Sekminių vežė šiaudus. Kūtėje rado daug popierių surištų. Nei
aš jų skaičiau, nei žiūrėjau. Žinau, kad Bataitis knygas taiso,
daviau jam ir sakau: bus tau kuo užklijuoti.
„Paskui dar kartą mus šaukė pas
pristavą. Abu taip pat atsakėm. Skaitomų knygų man neatidavė. Tik
girdim, raštininkas klausia pristavo:
- 0 dabar kaip rašyti?
- Piši, jis susižino su užsieniu.
lš to supratau, kad būsiu daug kartų
kratomas.
Po kokio mėnesio atvažiavo uriadninkas
su dešimtininkais, apstatė juos apie namus, kad neišneštume slėpti.
Bet kur čia tau! Sodne pragręžtuose stulpuose ir dėžutėse,
paukščiams medžiuose įkeltuose, slepiami laikraščiai ir
kalendoriai. Krėtikams ir galvon neateina, kad ten būtų knygų. Jie
tik po trobas verčia, knisa.
Vieną kartą atėjo pas mane kratos
daryti. Atsivedė 10 dešimtininkų ir 5 porinius vežimus knygoms
vežti. Dešimtininkai apstojo namus, išvertė visus kampus, net
pagalves sudraskė, bet nieko nerado. Man kinkos dreba, o laikraščiai
obelyse. Nieko neradęs, lyg musę kandęs, keikdamasis išėjo.
Dievui padedant pavyko ir prie jo
prisigerinti, kaip prie šunelio, kad nekąstų.
Tas uriadninkas man ne kartą parodė
širdies gerumą. Daug kartų darė kratą, bet atvažiavęs pirmiausia
su manimi išgerdavo puskvortę, o paskui eidavo į sodą atsivėsti.
Mes tuo tarpu viską paslėpdavome. Paskui jei ką ir rasdavo, tai per
puskvortę nieko nebematydavo.
Kartą vėl jis gavo įsakymą padaryti
pas mane kratą. Pasiėmė 10 dešimtininkų ir atvažiavo. Manęs
nerado namie. Vartė visur, kad dešimtininkai matytų, jog krato.
Nelaimei, skrynioje rado 10 jubiliejinių knygučių. Bet jas užspaudė
ir užkišo už skrynios. Protokole parašė nieko neradęs. Mano
moteriai pasakė, kad grjžęs užeičiau pas jį. Nuėjau. Jis ir sako:
- Buvau pas tave viešėti. Tu esi
neatsargus, nepasirūpinai. Radau kelias knygutes ir už skrynios
užmečiau, kad dešimtininkai nepamatytų.
Žinoma, reikėdavo gerai už tokias
paslaugas tą poną pavaišinti.
Kaimynai ne kartą skundė, kad pas
Bataitį kontrabanda esanti. Bet tokių girtuoklių, tamsių žmonių
buvo mažai. Daugiausia turėjom gerų, apsišvietusių draugų;
pavyzdžiui, mano kaimynas Stasys Jasilionis. Jis leido man savo
trobose, kurios tik nerakinamos, dėti, kiek turiu knygų. Pas jį
padariau didžiausią knygų sandėlį.
Dar mano knygų sandėliai buvo
bažnyčios varpinėje, pastogėje netoli varpų; pas Kazį
Kasparavičių, gyvenantį prie bažnyčios, ir Valiliškiuose pas
Juozę Venckūnę. Namie knygų nelaikydavau. Rozalimo miestelyje mano
sandėlis buvo pas Vaitiekūną. Ten man buvo labai gerai knygas
slėpti. Be to, slėpdavau miškuose, šiauduose. Daug jų ten ir
žūdavo. Kitas tik dabar randu, nes paslėpęs ir pats buvau
užmiršęs. Dėl to nuostolių turėjome daugybę - aš ir kiti
knygnešiai.
Slėpiau ir Rymiškių kaime (Smilgių
vals.) pas Jurgį Klykūną, Svainikuose (taip pat Smilgių vals.) pas
Adomą Giedriką; Panevėžyje - pas Antaną Briedį, policininkę.
Briedis daugiausia išplatindavo laikraščių ir kalendorių. Tik spėk
jam pristatyti. Rusams jis buvo tikrai vilkas avino kailyje”.
