<< Lietuviškas žodis     << Istorija     << Atgal    

 

Bėguliai

Parengta pagal Romo Kasparo publikaciją „Trys ketvirčiai amžiaus“, išspausdintą  „Pasaulio lietuvio” žurnale. 1980 m. Nr. 1/123. P. 16-21

 

Tarp kitų knygnešių Bėguliai pasižymėjo mokėjimu apgauti rusus. Knygas nešiodami, jie griebdavosi visokių gudrybių: tai įdėdavo tarp skarmalų, tai pasikišdavo po drabužiais, tai kitaip išsigalvodavo.
Jie gyveno arti valstybės sienos, ir Bėgulienė dažnai nešdavo į Prūsus parduoti kiaušinių, sviesto, vaisių ir kitko. Prekes pardavusi, prisipirkdavo knygų ir jomis apsikaišiojusi grįždavo per sieną atvirai. Ją žinojo kaip roduktų pardavėją ir nekratydavo.
Kartą sargyba, pajutusi, kad Bėgulis nešasi knygų, ėmė vytis. Bėgulis pasileido į mišką. Pasislėpęs krūmuose, per naktį ištūnojo, drebėdamas iš baimės ir šalčio, nes buvo ilga ir šalta rudens naktis, o dar ėmė snigti. Kiek prašvitus apsidairė ir pasileido bėgti. Bėgo lyg šunų vejamas. Taip sušilo, kad net prakaitas išpylė. Kai parbėgo namo, nė vieno siūlo nebuvo sauso. Kelias dienas išgulėjo, kol atsigavo nuo skausmų.
Tuo laiku žmona jam pagimdė pirmą kūdikį - sūnelį. Džiaugėsi tėvai. Tik tas džiaugsmas neilgai tęsėsi. Bėgulį tuoį suėmė ir išvežė. Vargšė moteris išsigando, susirgo ir greitai mirė. Po kelių dienų pas mamą nukeliavo ir mažytis sūnelis.
Bėgulis, drėgname kalėjime pagulėjęs ant drėgnų šiaudų, taip pat susirgo ir netrukus atsidūrė pas žmoną ir vaikelį.