Tarp kitų knygnešių Bėguliai
pasižymėjo mokėjimu apgauti rusus. Knygas nešiodami, jie
griebdavosi visokių gudrybių: tai įdėdavo tarp skarmalų, tai
pasikišdavo po drabužiais, tai kitaip išsigalvodavo.
Jie gyveno arti valstybės sienos, ir
Bėgulienė dažnai nešdavo į Prūsus parduoti kiaušinių, sviesto,
vaisių ir kitko. Prekes pardavusi, prisipirkdavo knygų ir jomis
apsikaišiojusi grįždavo per sieną atvirai. Ją žinojo kaip
roduktų pardavėją ir nekratydavo.
Kartą sargyba, pajutusi, kad Bėgulis
nešasi knygų, ėmė vytis. Bėgulis pasileido į mišką.
Pasislėpęs krūmuose, per naktį ištūnojo, drebėdamas iš baimės
ir šalčio, nes buvo ilga ir šalta rudens naktis, o dar ėmė
snigti. Kiek prašvitus apsidairė ir pasileido bėgti. Bėgo lyg
šunų vejamas. Taip sušilo, kad net prakaitas išpylė. Kai parbėgo
namo, nė vieno siūlo nebuvo sauso. Kelias dienas išgulėjo, kol
atsigavo nuo skausmų.
Tuo laiku žmona jam pagimdė pirmą
kūdikį - sūnelį. Džiaugėsi tėvai. Tik tas džiaugsmas neilgai
tęsėsi. Bėgulį tuoį suėmė ir išvežė. Vargšė moteris
išsigando, susirgo ir greitai mirė. Po kelių dienų pas mamą
nukeliavo ir mažytis sūnelis.
Bėgulis, drėgname kalėjime
pagulėjęs ant drėgnų šiaudų, taip pat susirgo ir netrukus
atsidūrė pas žmoną ir vaikelį.
