Visi trys broliai Vileišiai buvo
slaptosios spaudos darbuotojai ir rėmėjai, visi trys baigė
aukštuosius mokslus. Jauniausias, Jonas Vileišis, advokatas,
varpininkas, visuomenės veikėjas, vienas valstiečių liaudininkų
vadų, Lietuvos Universiteto docentas, į darbą įsijungė atvykęs
į Vilnių. Jis pasakoja:
„Baigęs 1898 m. universitetą,
rudeniop atvykau į Vilnių ir jstojau į pionierių batalijoną
karišką prievolę atlikti.
Vilniuje radau didelį lietuvių
būrelį, pirmųjų lietuvybės apaštalų. Prie jų aktyviai buvo
prisidėjęs daktaras Andrius Damaševičius, vet. gydytojas El.
Nanevičius, dr. Federavičius, pianinų taisytojas Landsbergis,
inžinierius Jonas Bortkevičius, Donatas Malinauskas, vaistininkas
Anusevičius, Boleslovas Stankevičius. Prie šio būrelio teko
prisidėti man ir netrukus atsikėlusiam gyventi į Vilnių mano
broliui daktarui Antanui. Buvo dar pora lietuvybei prijaučiančių
iš lenkuojančių. Tokiu būdu šiame būrelyje 1899 m. jau buvo apie
12 žmonių, juokais pasivadinusių „lietuvių idėjos apaštalais“.
Ne visi jie mokėjo lietuviškai, bet gabenimas knygų iš Tilžės
draudžiamų lietuviškų laikraščių platinimas jau buvo
darbotvarkėje. Tas knygas ir laikraščius geriausia mokėjo slėpti
dr. Domaševičius pas savo pažįstamus Bortkevičius.
1899 m. pabaigoje man teko būti
užsienyje - Tilžėje pas Lapiną ir Mortą Zaunytę ir susižinoti
su knygnešiais. Todėl 1900 m. knygų Vilniuj jau netrūko Susitarta
su jau veikiančiu Žemaičiuose Povilu Višinskiu ir kitais.
Uždraustų spaudinių į Vilnių ateidavo vis daugiau.
Man pačiam teko dalį tų knygų
priimti ir slėpti. Pradžioj jos buvo laikomos neįtariamų asmenų
butuose llgesnį laiką mes slėpėm pas Filomeną Malinauskaitę, pas
stalių Jukną, pas Balį Stankevičių ir kt. Knygų pristatymas
mūsų buvo jau taip sutvarkytas, kad net lenkdemokratų tautininkų
Krokuvoje Jono Pilsudskio leidžiantieji Pšedšvit ir Przeglad
Narodowy ėjo tais pačiais keliais kaip lietuvių knygos.
Dažniausiai dėžės knygų kaip obuoliai ar kitos prekės buvo
siunčiamos geležinkeliu į Vilnių vežmena.
Visas pavojus buvo atsiimti knygas iš
stoties, nes buvo žandarų sekama, kokios čia prekės, ir kartais
stotyse įstrigdavo. Man pačiam teko daug kartų paimti tas dėžes
ir išslapstyti po miestą.
1901-1902 m. jau turėjome savą Šv.
Mikalojaus bažnyčią. Mes patys rūpinomės jos remontu, o ypač
prie šio darbo dėjosi tarnaująs Pagirių geležinkelio valdyboj
Valentinas Urbonavičius. Mudu, apžiūrėję bažnyčios šelmenį,
nutarėme, kad ten būtų labai gera vieta didesniam knygų
sandėliui. Bažnyčios sargas buvo mums ištikimas žmogus, ir štai
1902 m. pasidarėme ten sandėlį. Kunigas gal žinojo, bet dėjosi
nieko nežinąs. Į bažnyčią visuomet rinkdavosi daug žmonių, ir
niekas negalėjo įtarti tų, kurie lankėsi pas bažnyčios tarną, o
iš jo visuomet gaudavo knygų. Ten buvo daugiausia nekaltesni
leidiniai ir, spaudą atgavus, jau daug kas iš jų buvo galima
perkelti į legaliai atidarytą knygyną.
