<< Lietuviškas žodis     << Istorija     << Atgal    

 

Jonas Vileišis

Parengta pagal Romo Kasparo publikaciją „Trys ketvirčiai amžiaus“, išspausdintą  „Pasaulio lietuvio” žurnale. 1980 m. Nr. 1/123. P. 16-21

 

Visi trys broliai Vileišiai buvo slaptosios spaudos darbuotojai ir rėmėjai, visi trys baigė aukštuosius mokslus. Jauniausias, Jonas Vileišis, advokatas, varpininkas, visuomenės veikėjas, vienas valstiečių liaudininkų vadų, Lietuvos Universiteto docentas, į darbą įsijungė atvykęs į Vilnių. Jis pasakoja:
„Baigęs 1898 m. universitetą, rudeniop atvykau į Vilnių ir jstojau į pionierių batalijoną karišką prievolę atlikti.
Vilniuje radau didelį lietuvių būrelį, pirmųjų lietuvybės apaštalų. Prie jų aktyviai buvo prisidėjęs daktaras Andrius Damaševičius, vet. gydytojas El. Nanevičius, dr. Federavičius, pianinų taisytojas Landsbergis, inžinierius Jonas Bortkevičius, Donatas Malinauskas, vaistininkas Anusevičius, Boleslovas Stankevičius. Prie šio būrelio teko prisidėti man ir netrukus atsikėlusiam gyventi į Vilnių mano broliui daktarui Antanui. Buvo dar pora lietuvybei prijaučiančių iš lenkuojančių. Tokiu būdu šiame būrelyje 1899 m. jau buvo apie 12 žmonių, juokais pasivadinusių „lietuvių idėjos apaštalais“. Ne visi jie mokėjo lietuviškai, bet gabenimas knygų iš Tilžės draudžiamų lietuviškų laikraščių platinimas jau buvo darbotvarkėje. Tas knygas ir laikraščius geriausia mokėjo slėpti dr. Domaševičius pas savo pažįstamus Bortkevičius.
1899 m. pabaigoje man teko būti užsienyje - Tilžėje pas Lapiną ir Mortą Zaunytę ir susižinoti su knygnešiais. Todėl 1900 m. knygų Vilniuj jau netrūko Susitarta su jau veikiančiu Žemaičiuose Povilu Višinskiu ir kitais. Uždraustų spaudinių į Vilnių ateidavo vis daugiau.
Man pačiam teko dalį tų knygų priimti ir slėpti. Pradžioj jos buvo laikomos neįtariamų asmenų butuose llgesnį laiką mes slėpėm pas Filomeną Malinauskaitę, pas stalių Jukną, pas Balį Stankevičių ir kt. Knygų pristatymas mūsų buvo jau taip sutvarkytas, kad net lenkdemokratų tautininkų Krokuvoje Jono Pilsudskio leidžiantieji Pšedšvit ir Przeglad Narodowy ėjo tais pačiais keliais kaip lietuvių knygos. Dažniausiai dėžės knygų kaip obuoliai ar kitos prekės buvo siunčiamos geležinkeliu į Vilnių vežmena.
Visas pavojus buvo atsiimti knygas iš stoties, nes buvo žandarų sekama, kokios čia prekės, ir kartais stotyse įstrigdavo. Man pačiam teko daug kartų paimti tas dėžes ir išslapstyti po miestą.
1901-1902 m. jau turėjome savą Šv. Mikalojaus bažnyčią. Mes patys rūpinomės jos remontu, o ypač prie šio darbo dėjosi tarnaująs Pagirių geležinkelio valdyboj Valentinas Urbonavičius. Mudu, apžiūrėję bažnyčios šelmenį, nutarėme, kad ten būtų labai gera vieta didesniam knygų sandėliui. Bažnyčios sargas buvo mums ištikimas žmogus, ir štai 1902 m. pasidarėme ten sandėlį. Kunigas gal žinojo, bet dėjosi nieko nežinąs. Į bažnyčią visuomet rinkdavosi daug žmonių, ir niekas negalėjo įtarti tų, kurie lankėsi pas bažnyčios tarną, o iš jo visuomet gaudavo knygų. Ten buvo daugiausia nekaltesni leidiniai ir, spaudą atgavus, jau daug kas iš jų buvo galima perkelti į legaliai atidarytą knygyną.