<< Lietuviškas žodis     << Mažiesiems     << Atgal    


Ką žinome apie knygnešius?

 

Steponas Antanavicius

 

Kovo 16-oji - knygnešio diena. Kokio knygnešio? To, kuris XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje dirbo lietuvybės labui. Dirbo nepalankiomis, itin sunkiomis sąlygomis ir aplinkybėmis. Po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia siekė nušluoti lietuvių tautą nuo žemės paviršiaus. To sumanymo pirmasis žingsnis buvo rusiško raidyno įvedimas į lietuvių raštiją. Anuomet lietuvių raštija buvo negausi. Daugiausia buvo leidžiama religinio turinio knygų. Tos knygos nuo 1864 m. turėjo būti su rusišku raidynu. Nemažai būta tokios nuostatos šalininkų. Net kai kurie filologai manė, kad rusiškas raidynas geriausiai tinka lietuvių raštijai. Todėl Rusijos administracijos pareigūnai tikėjosi lengvai įgyvendinti savo planus. Po kurio laiko tapo aišku, kad tos iliuzijos subliuško, nes į kovą už lietuvių tautos gyvybingumą stojo nemažai dvasininkų, inteligentų, paprastų kaimo ir miesto žmonių. Juos kai kas šiandien vadina pirmosios mūsų tautos rezistencijos dalyviais. Tai knygnešiai, lietuvių literatūros, XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios periodinės spaudos autoriai, leidėjai.
Spaudos draudimo dešimtmečiais knygos, periodinė spauda į Lietuvą buvo gabenama slapčia. Kas tą spaudą gabeno? Knygnešiai. Nelengvas, dažnai pavojingas, duobėtas buvo jų kelias. Knygnešių tykojo Rusijos pasienio pareigūnai. Ne vienas knygnešys pateko į jiems paspęstas pinkles.
Kai kurie istorikai mano, kad reikėtų tyrinėti knygnešio, kaip žmogaus, problemą. Siūloma vartoti tris sąvokas: knygnešys, knygų platintojas ir knygų bičiulis, skaitytojas. Knygnešys slapta gabeno knygas per sieną, knygų platintojas legalią veiklą derino su knygų platinimu, knygų skaitytojas ir skaitė, ir platino knygas.
Dažnas paklausiame, o mūsų mieste, rajone ar buvo knygnešių? Buvo! Ir ne vienas!Videniškių seniūnijos Druskių kaime gyveno Juozas Paliukėnas, 1904-1906 m. jis knygas gabeno iš Prūsijos į Vilniją ir kitus Lietuvos miestus. J. Paliukėnas gerai pažinojo knygnešį Juozą Kanclerį. Jį žandarai
persekiojo, tad J. Paliukėnas turėjo slapstytis. Įsikūrė Suvalkijoje. 1898 m. Alantos valsčiuje, Mokylių kaime gimė Juozapas Juodis. Būdamas 18-20 m. amžiaus, jis tapo knygnešiu. Knygų parnešti eidavo į Tilžę. Visą laiką keliaudavo pėsčias. Daugiausia nešė maldynėlius, mažo formato knygeles, laikraščius. Knygas paslėpdavo pas savo kaimynę Oną Leščienę.
Iš Tilžės lietuviškas knygas nešė ir Stacijavos kaime gyvenusi Juzė Munkevičienė, iš Perkalių kilęs P. Šlekys. Pakryžės kaime (Luokesos seniūnija) atneštas knygas paslėpdavo ir toliau platindavo iš Kaližų kaimo kilę knygnešiai broliai Petras ir Laurynas Laurinavičiai.
Didelių rūpesčių, bėdų turėjo ir knygų platintojai. 1898 m. Vilniaus teismo rūmuose buvo iškelta byla Aukštosios Alantos kaimo valstiečiams broliams Antanui ir Motiejui Jakučioniams. Kažkoks jaunuolis brolius įskundė. Po įskundimo 1898 m. liepos 26 d. pas Jakučionius buvo padaryta krata. Pristavas jų sodybos klėtyje surado 25 leidinius lietuvių kalba. Visų leidinių buvo po vieną egzempliorių. Tai rodo, kad leidiniai nebuvo skirti platinimui. Giedraičiuose gyvenęs valstietis Juozas Savelevičius (1883 m.) uriadnikui sakė, kad lietuviškų knygų gavęs iš Giedraičių kunigo J. Piktumos.
1894 m. žandarai Alantos valsčiaus Adomiškio kaimo gyventojo Adolfo Laurinavičiaus namuose surado kelis lietuviškus laikraščius ir knygeles.
Lietuviškas knygas XIX a. pabaigoje platino Vastapų kaimo žemdirbys Domininkas Kemėšis.
Knygų platintojai buvo ir Molėtų krašte dirbę kunigai: Inturkės ir Joniškio parapijų klebonai Stasys Šlamas ir Alfonsas Petrulis.
Kai kurie iš jų sugebėjo išvengti žandarų pinklių.
Būta ir ne visai sąžiningų lietuviškos spaudos platintojų. Apie spekuliantus knygomis 1879 m..rašė P. Vileišis, J. Šliupas. J. Tumo-Vaižganto raštuose apie lietuviškos spaudos platintojus vartojamos sąvokos „biznierius“, „apskurus biznierius“ ir panašiai.
Garbingiems žmonėms už jų atliktus žygdarbius statomi paminklai. „Švietimo ministerijos žiniose“ 1932 m. sudarytame „Nusipelniusių knygnešių ir šiaip tautiškos sąmonės žadintojų pensijų bylos“ sąraše yra ir dvi Molėtų krašto knygnešių pavardės: Tai Alantos valsčiaus Gruodžių kaime
gyvenusio Povilo Apanavičiaus ir Giedraičių valsčiaus Latvių kaimo žemdirbio Jono Zarembos.
1904 m. balandžio 3 d. panaikintas draudimas spausdinti, įvežti iš užsienio ir platinti lietuviškus leidinius lotyniškomis raidėmis. Pasirašyti tokį kapituliacijos aktą carą privertė atkaklūs lietuvybės gynėjai. Yra manančių, kad lietuviškos spaudos išsaugojimas ir atgavimas lietuviams buvo ne menkesnės reikšmės laimėjimas negu Žalgirio mūšis. Be knygnešių šis mūšis nebūtų laimėtas.