EILĖRAŠČIAI APIE KNYGNEŠIUS

 

A. Gabalienė

Eilėraštis

Balsupiai,1989 m. birželio 18 d. 15 val.   Neaimanuok svirtie, netraukyk saito neramus šuneli, ir tu jauti - negrįš jau šeimininkas… Atrodo, kad įkast žandarams trokšti, nes šeimininkė, akmeniu sustingusi prie vartų, namus užmiršo ir pasaulį visą - vien akys įbestos į vieškelį, lyg lauktu atsigrįžtant, nors jau seniai ten nieko nematyt - dvi širdys perskeltos pusiau… Už ką gi, knygnešy, tave vis areštuoja? Mat, tu knygas slepi, nešioji, tarnauji lietuvybei, sergi, kad ne į karčiamą lietuvis suktų, o šviestųsi, tik šviestųsi - suprastų priešo užmačią - nugirdyt tautą - girtam tėvynė nesvarbu - tik savas troškulys… O savas troškulys dar ir kitoks - garbės, gerovės, turtų - sujaukia sielą ne vienam, paversdamas Judu gerus kaimynus, bendradarbius.

Dairais ir nežinai, kuo patikėt, kuo ne, jei tu ne už, tai prieš, lyg kito mąstymo nebūtų, o jeigu knygnešys buvai - kažkas juk veda knygą tavo sąžinės - tai vien dėl to į sibiriečių sąrašą pakliūti pirmenybė, o jeigu dar nelinkstantis, tvarkingas ir darbštus?.. Dangus raudojo ir naktis, gėlos pritvino, ašarų, dejonės, o nerimo pilni laukai ir horizontai… Vagonai skuba tundron, didėja laiko nuotolis, erdvės nuo motinos gimtinės - Tėvynės ilgesį tik tas supras, kas jos neteko. Tam nesunku suprasti aimaną širdies ir šaukiantį dangaus troškimą: “Jei aš numirsiu čia, nors kaulus jūs parvežkit į tėvynę, jiems šalta svetimoj ledinėj žemėj, kur nėr lietuviškų dainų, giesmių, varpų skambėjimo ir oro…” --- Mes lenkiamės, tautieti, prieš tave mylėjai Lietuvą labiau nei pats save.

A. Gabalienė

Vieni už brolius
Skiriamas ab spaustuvės darbuotojui Juozui Bacevičiui

Vieniems Tėvynė - šventenybė Kalba šventa ir protėvių dvasia, Kiti, jos papročius pamynę, Naujus sukūrė priešų gretose. Vieni - už brolius guldė galvas, Tėvynės laisvę stengės išvaduoti, Pamilę gi raudoną spalvą, Nebesigėdijo kitus išduot. Vieni - už tiesą - nebijojo Gyvybe rizikavo jie sava,

Kitiems prilipo melo kojos Vis kylanti garbė - jų atgaiva. Tėvyne, tau tarnavo - sūnūs, Tiesos žodžius kalbėjo po žeme, Kiti - ieškojo jų - težūna Ir džiūgavo raudonam vežime. Istorija, kas tautai šventa, Atrinks ir atsimins, pagerbs aukas, Tiktai kaltiems nurimt nelemta, Nedžiugins jų tėvynės padėka.

A. Gabalienė

Žodis knygnešiui

Buvo toks lietuvis-Jonas Luobikis. Jį valdžios trėmė tris kartus ir tris kartus jisai praėjo kryžiaus kančią. Beje, juk teisiamų po tris kartus - tai nemažai: už niekšingumą, vagystes, sadizmą, žmogžudystę, o Joną teisė už tėvynės meilę. Pirmąkart už tai, kad buvo knygnešys. Atplėštą nuo šeimos - į Sibirą. Paliko įsmeigti į kelią graudūs žvilgsniai, paliko žemė vyturių dainoj, prisikėlimo giesmės, aleliuja - o skausmo geluonie, tu kiaurai persmelkiantis kūną - į širdį - kalavijas! Ir paskutiniam žvilgsny - viskas pamatyta, įrašyta, į nematomąją knygą, kur jau nieko neišbrauksi - nei ašaros, anei skaudžios minties - net per visą savo amžių - tu klausi nuolatos - ar bepasimatysime, brangieji? - - - - - Retežiai kojas kruvinai nutrynė, kad tu pasibaigsi, Rusija - to Sibiro nė nematyt. Išvargę, alkani tas pakeles mirtim paženklino, žinodami, kad amžinos ramybės niekas čia nepalinkės. - - - - Svirtie, kai suklinki tu gerve, praskrodi širdį,tolį - tik skausmo vienuma kasdien betiesia tiltą į tenai… - Joneli, kaip tu ten, ką valgęs ir ką gėręs? Čia springsta mums kiekvienas kąsnis, kad jis tavęs pasiekt negali, kad iš badėjęs ir ligotas vien mintį mums atsiųst gali. Atlaikė Jonas Sibiro vargus ir grįžo Lietuvon. Čia, plakus pažangai širdis, sutiko - devyni šimtai penktųjų revoliuciją - Ir vėl tu Luobiki, nerimsti, duonelės tundros nori vėl pakrimsti? Vėl kėsinies į carizmą, drumsti imperijos ramybę. Tau cypės per mažai tave meilės Lietuvai galutinai išgydys Sibiras. Už ką - kad laisvę myliu ar tėvynę? Ir vėl nepasiduoda Jonas. Jis jaučia - ryžtas didelis suskaldo kalnus, mirtį nugali.

Vilties sparnai parneš ir jį, ir meilę jo vėl į gimtinę. Ir iš tiesų, atlaikė antrą tremtį Jonas. Sugrįžo vėlei sėt rugių, kurių daigelis rausvas kvepėjo duona ant arimų. O keturiasdešimt pirmaisiais vėlei jį suranda. Nemanyk ramiai sau dirbti - darbeliai tavo bylose sugulę, net du kartus jei rytuose buvai, tai ne už dyką, matyt, kad pavojingas tu esi ir nusilenkt nenori valdžiai, matyt, jinai tau nepatinka, geriau, kai prieš galybę nesimaišysi tu po kojom - šį kartą su šeima. Bet aš visai nekaltas - bando aiškint Jonas… O, nelabai svarbu! Nepatinki ir viskas, tavi istorija mums nešvari. - - - O kas ištvert galėtų trečią ištrėmimą? Kai kūnas jau pavargęs ir dvasia, kai nebėra jėgų pakelt sunkumams. Kelionė gyvuliniuose vagonuos be oro, be vandens - jau amžius nebe tas ištverti badą, šaltį, sunkų darbą. Nelinko Jonas gluosnio šakomis - kaip ąžuolas palūžo. Nebesulaukė jo namai, nors vartai rytmečiais sutiko saulę, atsidaryt norėdami - sugrįžus, suolai gonkelyje norėjo pasodinti, kad pailsėtum po ilgos kelionės, kad pasidžiaugtum oru tėviškės, klevais. Bet žemėn įšalo kauleliai atgulė - Kančia - erškėtis - laša kraujas tėvyne, ant tavų žaizdų, o Viešpatie, kas be tavęs išgirstų vargingus atdūsius visus… O Lietuva, jei tu pamirši šventą kančią, tai būsi neverta ir prisikelti. O kryžius prašo nebyliai papuošti gėlėmis, pakelt kepurę - kaip kadaise - o mintį dar aukščiau už Sasnavos bažnyčios bokštą.

Genovaitė Ragaišytė

Knygnešys

Ir tamsiąją naktį pelkynus išbraidęs, Drąsus knygnešys atkeliauja į pirkią. Ir šviečia kaip žvaigždės lietuviškos raidės - Su meile ir džiaugsmu mes jas esame pirkę.   Tėveli, mamyte, štai Aukso altorius - Nudžiugus mergaitė maldaknygę varto. O štai ir broliukui gražus lementorius. Paslėpkit knygas - raudonsiūliai prie vartų.

Kaip caro tarnai su ginklais įsilaužė: - Kur knygos, sakykit, ar ausys apkurto? - Ko norit, beširdžiai, mums laisvę palaužę? Išėjo žandarai, kardais jiems pagrasė.   Gerai, kad nerado - Dar būtų pakorę. Nusinešė džiaugsmo ir šventąją dvasią, Ir skaito susėdę jie Aukso Altorių.

Mužiks (slapyv.)

Lietuviška knyga

0, lietuviška knygele, Kaip maloni man tu esi! Ar per šitą undenėlį Per ubežių eit galėsi? Ar pakliūsi į rankužes Neteisingų piktadėjų? Jeigut sunki tau kelionė, Lėk su vakariniu vėju!

Lėk gi, bėk gi, žodi brangus! Pribūk, kalba prigimtoji! Kurios priešai mums pavydžia, Skersai kelio tau užstoję... Mužiks (slapyvardis) "Sviesa" 1887.Nr.l

Bronė Vilemaitienė

Knygnešiai

Ėjo protėviai pėsti iš Tilžės, nešė šviesą tėvynei - knygas. Kiek jų buvo? Kas žino, kas skaitė? Kiek nušovė prie sienos! Kas ras… Brangios knygos ir šviesios jų raidės prie balanos skaitytos tada. Ir “Aušra”, ir tas “Varpas” keliavo po lietuvio pilka sermėga.

Pirkioj motina žodį dėliojo prie ratelio savo vaikams: jie išmoko skaityti, rašyti be mokyklos. Šlovė tiems namams! Knygnešiai jau istorijoj miega, o širdy atmintis jų gyva. Tegu myli ir skaito tą šviesą mūs vaikų ir anūkų karta.

Juozapas-Vytautas Baužys, knygnešio ainis (11metų)

Mano prosenelis

Mano prosenelis buvo knygnešys. Jis nešė knygas per lietus, sniegą ir pūgas… Nors kojos jau neina, Nors linksta nugara, Bet ten, kur žybsi žiburėlis, Ten dar gyva lietuviška kalba. Močiutė ir mama, Senelis ir tėvelis, Vis žiūri pro langelį. Ar dar nėra, ar dar nėra.

Knygnešio su knygom ant pečių? Ir štai iš tolių tolių Sušmėkščioja žmogus. Tai knygnešys ateina Per pievas ir miškus. Jau žiba žiburėlis - Ir linksmas, ir jaukus, Nėra visam pasauly tokio Kaip knygnešys narsus.