<< Lietuviškas žodis     << Meno galerija     << Atgal    

 

Skulptorės Dalios Matulaitės skulptūra „AUŠRA“ – Šiauliuose

R. Barisaitė: „AUŠRA“ IR AUŠRININKAI

 

Skulptorės Dalios Matulaitės skulptūra „Aušra“ Šiauliuose, Senajame miesto parke2003 m. rugsėjo 12 dieną, šiauliškiams švenčiant savo miesto dieną, senajame paro skvere (Aušros alėja 52) atidengta skulptorės Dalios Matulaitės skulptūra „Aušra“. Šiuo paminklu šiauliškiai įamžino Aušros“ laikraščio ir jų leidėjų, savo kraštiečių, dalyvavusių judėjime už lietuviško žodžio atgavimą, atminimą.
Publikacijoje „AUŠRA IR AUŠRININKAI“, kurią švenčių išvakarėse  miesto elektroniniame leidinyje http://www.siauliai.lt paskelbė Šiaulių Aušros muziejaus muziejininkė  R. BARISAITĖ, rašoma:

„AUŠRA“ IR AUŠRININKAI

„Lietuvoje XIX a. pabaigoje plėtojantis tautiniam judėjimui, lietuvių veikėjų sumanytas ir suorganizuotas 1883-1886 m. buvo leidžiamas pirmasis Didžiajai Lietuvai skirtas spausdintas lietuvių mėnraštis (vadinosi laikraščiu) „Aušra”. Iš pradžių jis buvo spausdinamas Ragainėje, vėliau - Tilžėje.
Mintis leisti lietuvišką laikraštį buvo kilusi jau 60 metų prieš „Aušros” pasirodymą Vilniaus universiteto lietuvių studentų slaptoje draugijoje. Tačiau tuo metu pasisekė padaryti tik tiek: idėjos autoriai Vilniuje leistuose lenkiškuose žurnaluose publikavo lenkiškus straipsnius.
1881 m. dr. J. Šliūpas kartu su kun. A. Baranausku aptarė numatomo laikraščio leidimo galimybes. J. Šliūpas pasiūlė laikraštį pavadinti „Aušra”, „nes draugyste mūsoji turės būti ženklu pakilimo mūsų žmonių iš saldaus ir ilgo snaudulio”. Laikraštį redaguoti buvo pasiūlyta dr. J. Basanavičiui. Didžiajai Lietuvai skirtas pirmasis laikraščio numeris pasirodė 1883 m. pavasarį, balandžio mėnesį, daugiausia dviejų Mažosios Lietuvos tautiečių M. Jankaus ir J. Mikšo rūpesčio dėka.
J. Basanavičiaus redaguojama „Aušra” buvo istorinio literatūrinio pobūdžio laikraštis. Jo tikslas - žadinti lietuvių tautinį susipratimą, atskleisti jiems garbingą tautos praeitį. J. Basanavičiui pirmiausia rūpėjo parodyti, kuo lietuviai buvo praeityje, ir taip pažadinti juos iš dabartinės pažemintųjų padėties, padėti išsivaduoti iš svetimųjų dvasinės ir politinės priespaudos. O išsivadavimo kelias yra švietimasis.
1883 m. rugpjūčio mėnesį sutriko laikraščio leidimas ir M. Jankus pasiūlė „Aušrą” redaguoti J. Šliūpui. J. Šliūpas įnešė į laikraštį socialistinės dvasios. Viename savo straipsnyje jis rašė, kad negana mylėti Lietuvą ir jos tautą, gėrėtis didvyriška praeitimi. Reikia dar ieškoti tautos nuopolio priežasčių, pakelti  ne tik krašto kultūrą, bet ir ūkį. Atbundanti tauta turi stiprėti savo ūkyje, o tai ir yra lietuvių visuomenės pagrindas.
1886 m. redaguoti „Aušrą” iš Lietuvos buvo pakviestas J. Andziulaitis. Tais pačiais metais bankrutavo J. Mikšo spaustuvė, o kartu nustojo ėjęs laikraštis „Aušra”, net likę laikraščio rankraščiai pateko į kreditorių rankas.
Per 1883-1886 m. išėjo 40 „Aušros” numerių, mėnraščio tiražas buvo 1000 egzempliorių. Didžioji dalis pirmųjų „Aušros” skaitytojų laikraštį sutiko entuziastingai. „Aušros” redaktoriai ir leidėjai pasirinko savotišką jos platinimo būdą - į Lietuvą mėnraštį siuntinėjo uždaruose vokuose paštu. Kitas būdas - slaptas gabenimas per sieną į Marijampolę pas mokytoją P. Kriaučiūną, į Rygą pas J. Miliauską - Miglovarą.
Laikraštyje bendradarbiavo didelis straipsnių (74 vnt), korespondencijų, eilėraščių autorių būrys. Žymesni iš jų buvo: M. Akelaitis, A. Baranauskas (jo eilėraštis buvo išspausdintas be autoriaus leidimo), J. Basanavičius, A. Dambrauskas, M. Davainis-Silvestraitis, J. Jablonskis, M. Jankus, V. Kudirka, P. Mašiotas, J. Miliauskas-Miglovara, M. Slančiauskas, J. Šliūpas, P. Vileišis ir kt. „Aušros” rašytojai ir veikėjai daugiausia buvo jauni, 20-40 metų amžiaus žmonės, ūkininkų ir iš dalies dvarininkų vaikai, daugiausia aukštųjų mokyklų studentai, Šiaulių, Marijampolės gimnazijų mokiniai, kunigai ir klierikai, mokytojai, vienas kitas gydytojas, inžinierius, valdininkas, rečiau ūkininkas ar amatininkas, augę priešaušriniais laikais, bet tuo metu jau sudarę pobaudžiavinio laiko šviesuomenę.
Laikraštis „Aušra” daugiausia plito tarp inteligentų, nes jis visų pirma ir buvo skirtas jų tautiniam sąmoningumui kelti, jų idėjinei konsolidacijai stiprinti.
„Aušros” reikšmė lietuvių tautai yra istorinės vertės. Tai pradžia jos atgimimo, pirmas sąmoningas žingsnis į savarankišką ateitį.“

Nuotrauka iš Šiaulių miesto savivaldybės archyvo