Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui,
Martynas Jankus su šeima iš Klaipėdos persikraustė gyventi į
Bitėnus. Du jo sūnūs buvo mobilizuoti į karą. Kadangi M. Jankus
rusams buvo žinomas kaip lietuviškų kontrabandinių knygų
leidėjas, 1915 m. jie įsiveržę į Bitėnų kaimą, suėmė Jankų
bei kitus jo šeimos narius ir išgabeno į Samaros guberniją (anapus
Volgos upės).
1917 m. pavasarį ten apsilankė iki
1917 m. demokratinėje spaudoje bendradarbiavęs, vėliau komunistu
tapęs Zigmas Valaitis. Jis išvežė M. Jankų ir jo šeimą į
Saratovo miestą. Saratove susirinkę Mažosios Lietuvos lietuviai
nutarė siųsti delegaciją į Petrapilį, kad iš Rusijos valdžios
išsireikalautų leidimą grįžti į tėvynę. Martynas Jankus balsų
dauguma buvo išrinktas delegacijos pirmininku.
Petrapilyje M. Jankui daug padėjo
Mažosios Lietuvos tremtinių globotoja Felicija Bortkevičiutė ir
Švedijos konsulas. Jie buvo sudarę planą, pagal kurį vokiečiai
būtų turėję paleisti iš nelaisvės Didžiosios Lietuvos
lietuvius, o rusai – ištremtus Mažosios Lietuvos lietuvius.
Vokiečiai su planu nesutiko, tvirtindami, kad dauguma lietuvių
Vokietijoje pasiliko kaip darbininkai.
Išėjus iš kalėjimo ir grįžus į
Bitėnus, M. Jankui pragyventi buvo nepaprastai sunku: nebuvo duonos,
nes vokiečiai jam neišdavė maisto kortelių, tad jis
tenkinosi gerų žmonių pagalba. Negana to, du namai ir visas jo
turtas buvo sunaikinti. Atlyginimo, kaip gaudavo kiti gyventojai, M.
Jankui nedavė. Vienas jo sūnus buvo prancūzų nelaisvėje, antras
žuvo fronte nuo granatos, trečias sūnus ir tėvas mirė Rusijoje.
Padėtis pagerėjo, kai grįžo 3 M. Jankaus dukros. Tada jis iš
Tilžėje gyvenančio Sakučio pasiskolino pinigų, nusipirko karvę
ir taip galėjo savo šeimą nors šiek tiek išmaitinti.
Vokietijai pralaimėjus karą,
nepaisydamas asmeniškų nepriteklių ir rūpesčių, M.Jankus
pradėjo galvoti apie Mažosios Lietuvos Tautinės Tarybos sudarymą.
Tuo reikalu jis tarėsi su Simonaičiu, Gailiumi ir kitais iškiliais
to meto visuomenės veikėjais. 1918 m. lapkričio mėn. 30 d.
Tilžėje susirinko apie 30 žmonių, kurie svarstė, kaip sujungti
Mažąją Lietuvą su Didžiąja, ir įsteigė Mažosios Lietuvos
Tautinę Tarybą.
Nors Klaipėdos kraštas ir buvo nuo
Vokietijos atskirtas, tačiau dauguma vokiečių labai norėjo, kad
jis taptų laisvu miestu – „freištatu“, panašiai kaip
Dancigas. Keli lietuviai su Aukštuolaičiu priešakyje planavo
Klaipėdos kraštą atiduoti lenkams. Bet dauguma su tuo nesutiko ir
įsteigė Mažosios Lietuvos gelbėjimo komitetą, jo pirmininku išrinko
Martyną Jankų. Tuo metu prasidėjo „kruvinas“ darbas –
reikėjo paruošti kraštą sukilimui. Įvairiuose parapijose M.
Jankus su Lėbartu suorganizavo 83 komitetui patikimus atstovus. 1923
m. buvo pradėtas sukilimas, o sausio 15 d. Klaipėdos kraštas buvo
prijungtas prie Lietuvos. Po to Jankus dalyvavo derybose su anglais,
prancūzais ir italais dėl krašto ateities.
