-
- Kontrafakciniais (suklastotais)
vadinami leidiniai, kai tyčia neteisingai nurodoma jų išleidimo
data, vieta, arba autorius. Pirmoji lietuviška kontrafakcija „Kniga
nobažnistes krikščioniškos” buvo išleista 1684 metais
Karaliaučiuje, Roisnerio spaustuvėje, L. K. Radvilaitės
lėšomis.
- Lietuviškos kontrafakcinės
knygos masiškai paplito spaudos draudimo laikotarpiu – 1864-1904
metais. Tuo laiku, sąmoningai nurodant netikrus knygos išleidimo
duomenis, buvo stengiamasi apsaugoti nuo persekiojimų jos
platintojus ir skaitytojus. Dažniausiai buvo rašomi metai iki
spaudos uždraudimo - 1863 m., 1864 m. Gausu knygų, datuojamų 1879
metais. Išspausdinimo vieta dažniausiai nurodoma Vilnius,
pasitaiko ir kitų vietų – Kaunas, Peterburgas.
- Pirmuoju spaudos draudimo
dešimtmečiu kontrafakcijas stimuliavo caro administracijos
leidimas Vilniaus spaustuvininkams išparduoti iki spaudos draudimo
išleistas ir cenzūros neuždraustas religines bei mokslines
knygas. Viena iš tokių spaustuvių buvo J. Zavadzkio, kurioje iki
1864 metų buvo spausdinama daug lietuviškų leidinių.
Prisidengiant neišplatintais leidiniais, buvo spausdinamos naujos
knygos, jų metrikose nurodant ankstesnius metus ir spaustuvę.
Situaciją pagerino tai, kad 1879 metais J. Zavadzkis gavo rusų
valdžios leidimą išspausdinti porą lietuviškų maldaknygių
lotyniškomis raidėmis. Mažosios Lietuvos spaustuvininkai
pasinaudojo tuo ir gausiai išleido kontrafakcinių leidinių.
Būtent Mažoji Lietuva dėl palankios geografinės padėties, senų
lietuviškų knygų leidimo tradicijų tapo kontrafakcinių knygų
leidybos centru. Aktyviausi lietuviškų knygų leidėjai buvo
vyskupas M. Valančius, kunigai M. Sederavičius, A. Vytartas,
pasaulietis S. Kušeliauskas.
- Jau pirmaisiais spaudos draudimo
metais leisti lietuviškas knygas komerciniais motyvais ėmėsi
Mažosios Lietuvos vokiečių spaustuvininkai O. fon Mauderodė, J.
Šenkė, L. Arnoldtas ir E. Vejeris. Daugiausia buvo perspausdinamos
paklausą turinčios ir nemažą pelną spaustuvininkams duodančios
maldaknygės, kita religinė literatūra, elementoriai.
- XIX a. paskutiniame
dešimtmetyje Mažojoje Lietuvoje knygų leidyba Lietuvai ėmė
rūpintis specialios nacionaliniam judėjimui atstovaujančios
draugijos, spaustuvės, laikraščių redakcijos, pavieniai
leidėjai. Daug nusipelnė M. Jankus, kuris savo spaustuvėje
Ragainėje, Tilžėje, o vėliau ir Bitėnuose išleido lietuvių
autorių grožinės literatūros kūrinių. Nuo 1895 metų į
leidybinį darbą įsitraukė aktyvus Mažosios Lietuvos lietuvių
nacionalinio judėjimo dalyvis E. Jagomastas.
- Carinė valdžia lietuviškas
kontrafakcijas atpažino tik po 10 spaudos uždraudimo metų. 1880
metais balandžio 6 dieną vidaus reikalų ministras Vyriausiosios
spaudos reikalų valdybos vardu Vilniaus generalgubernatoriui
įsakė sustiprinti knygų prekybos priežiūrą, atkreipti dėmesį
į lietuviškų leidinių kontrafakcijas, kurias galima esą
pažinti iš naujumo arba klaidų, padarytų cenzūros aprobatos
formulėje. Tačiau šis faktas nesustabdė lietuviškų knygų
kontrafakcijos. Per visą spaudos draudimo laikotarpį buvo
išspausdinta daugiau negu 800 pavadinimų kontrafakcinių knygų ir
brošiūrų.
- Šiaulių „Aušros“
muziejaus spaudinių rinkinio sudedamoji dalis yra kontrafakciniai
leidiniai iš lietuviškos spaudos draudimo laikotarpio. Svetainės
lankytojams pateikiame dalį šių leidinių.
-
