- Zavadskiai – 1803 m. iš
Poznanės į Vilnių atvykusi spaustuvininkų šeima, kuri leido
knygas ir lietuvių kalba, nors pagrindinį dėmesį skyrė knygoms
lenkų kalba. 1805-1839 m. jie daug prisidėjo, kad Vilnius taptų
stambiu lenkų leidyklų židiniu.
- Spaudos draudimo metais Tilžėje
išspausdintose lietuviškose knygose sąmoningai, norint suklaidinti
caro valdžią, dažnai būdavo neteisingai nurodoma spaustuvė,
išspausdinimo metai. Tokiuose leidiniuose dažnai matome užrašą,
kad išspausdinta J. Zavadskio spaustuvėje ir leidykloje Vilniuje.
Nurodoma 1863 m. data, rusų cenzūros leidimas - lyg tai būtų
senieji leidiniai, kuriuos spaudą uždraudžiant J. Zavadskio
leidyklai buvo leista išparduoti.
- 1939 m. sugrąžinus Vilnių Lietuvai,
Zavadskiai spaustuvę pardavė Spinduliui“, o leidyklą beveik
spėjo likviduoti prieš 1940 m. liepos mėn. nacionalizaciją.
- XIX a. pradžioje Zavadskių šeima, jos
leidybos veikla turėjo itin gerą vardą – su ja susijęs pats
gausiausias ir moderniausias spaudos požiūriu leidinių periodas.
Juozapas Zavadskis 1805 m. perėmė savo nuosavybėn senąją Vilniaus
akademijos spaustuvę. Nuo to laiko paspartėjo lietuviškos spaudos
plėtra. J. Zavadskio rankose buvo lietuviškų knygų spausdinimo
iniciatyva visoje Rusijos imperijoje. Jis spausdino knygas ne tik
lietuvių, lenkų, bet ir didžiųjų Europos tautų, o taip pat
graikų, hebrajų ir net arabų kalbomis. Jis pirmasis autoriams
pradėjo mokėti honorarus, naudotis korektorių paslaugomis.
- Adomas Zavadskis, 1838 m. testamentu
paveldėjęs spaustuvę, sąžiningai vykdė tėvo valią, buvo gerai
pasirengęs savo profesijai – turėjo puikų išsilavinimą (nors
uždarius Vilniaus universitetą, studijų ir nebaigė), susipažinęs
su moderniausiais Vakarų Europos knygynais bei spaustuvėmis.
- Vyskupas M. Valančius ypač rūpinosi
žemaičių švietimu steigė parapines mokyklas, Varniuose šelpė
„iš senų laikų čia buvusią parapinę mokyklą, kur mokė vaikus
ir rašyti žemaitiškai, maskoliškai ir lenkiškai“. Įsteigti
Varniuose knygyną iki vysk. M. Valančiaus bandė L. Ivinskis, kan.
J. Račkauskis (Varnių kunigų seminarijos profesorius), bet
pagrindinė iniciatyva priklauso Žemaičių vyskupui. Jis 1852 m.
lapkričio 30 d. parašė laišką knygų leidėjui A. Zavadskiui: „Ar
nereikėtų Maloningajam Ponui įsteigti pagal profesiją knygyną
Varniuose. Girdėjau, kad ponas Volfas, Peterburgo spaustuvininkas,
apie tai galvoja, o mes labiau norėtume Maloningojo Pono. Netgi
nekenktų ir spaustuvę pas mus įsteigus, jeigu tik civilinė
valdžia leistų. Galima pas mus per metus išparduoti knygų už
40000 sidabro rublių. Tokia juk pinigų apyvarta verta šio projekto“.
Pasiūlymas A. Zavadskiui patiko, jis apsilankė Varniuose, ir
netrukus knygyno steigimo projektas buvo įgyvendintas. Vilniaus
spaustuvė spausdino ne tik S. Daukanto, L. Ivinskio, M. Valančiaus
darbus, bet ir religinę literatūrą. Ji tiesiausiu keliu pasiekdavo
Varnių kunigų seminarijos (veikė 1741-1864 m.) auklėtinius.
- Knygyno veiklos pradžia nebuvo itin
sėkminga, nes trūko spaudinių, ypač žemaitiškų. 1853 m. spalio
6 d. laiške A. Zavadskiui, kan. J. Račkauskis aptarė Vilniaus
leidėjo klaidas, platinant žemaitišką knygą ir atvirai
priekaištavo: „Mes dirbame jūsų reikalui, o Tamsta paralyžuoji
mūsų geriausias pastangas“. Nepasitenkinimo knygynu esmė –
Varnių knygyne buvo pernelyg mažai prekiaujama žemaitiškomis
knygomis, t. y. lyg ir nusižengta pirminiam šios įstaigos
sumanymui. Tačiau palengva, M. Valančiaus, J. Račkausko L. Ivinskio
įtikintas, A. Zavadskis pradėjo platinti daugiau lietuviškų
leidinių. Jis negalėjo nepaisyti Varnių šviesuolių reikalavimų
– įstaiga buvo naudinga ne tik vyskupijai, bet ir jam pačiam,
negalėjo nepanaudoti Varnių knygyno teikiamų galimybių. Būtent
žemaitiškos knygos Varniuose ir visame krašte buvo perkamos itin
sėkmingai. 1855 m. pavasarį M. Valančius rašė: „Esu
patenkintas, kad gausėja žemaitiškų knygelių...“ (Varniai. 1855
03 04. M. Valančius - A. Zavadskiui). Savo užrašuose stebėjosi:
„(...) žemaitiškos knygos į visas šalis ėjo taip gausiai, jog
pramonininkas vos galėjo patenkinti žmonių reikalavimus“
[Valančius M. ,1972. P.491].
- 1854 m. A. Zavadskis išspausdino
Varniuose parduodamų knygų katalogą, kuriame net 17 leidinių
lietuvių kalba, o 1858 m. – ir atskirą lietuvišką katalogą: „Knigas
žemajtiszkas iszduotas kasztu ir spaustuwi Jozapa Zawadskia Vilniuje,
o kurias gal kiekwienas pirkti Warniusi Knigigiczio to paties Jozapa
Zawadzkia“.
- Varnių knygynas veikė iki pat 1864 m.
– spaudos draudimo laikų. Prie jo taip pat buvo biblioteka, kuriai
vadovavo Aleksandras Kobylinskis ir Lauryno Ivinskio įsteigta
skaitykla. Anot Lietuvos kultūros istoriko, bibliografo Mykolo
Brenšteino, nuo 1859 m. pabaigos iki 1863 m. kovo mėn. Varnių
knygyne buvo išparduota apie 8000 lietuviškų ir lenkiškų knygų
bei brošiūrų, 21000 blaivybės draugijos medalių bei įvairių ano
meto įžymybių atvaizdų. Jo nuomone tiek pat knygų turėjo būti
išplatinta ir per kilnojamuosius knygynėlius.
-
- Literatūra
- 1. R. Grikšaitė, I. Šenavičienė.
“Varnių knygyno korespondentai (1835 - 1871)”. In.:Žemaičių
praeitis.-V.,-T. 4,-P. 64-70;
- 2. Lietuvių enciklopedija.-Bostonas,
1966.-T. 35.-P. 61-62;
- 3. M. Valančius. “Žemaičių
vyskupystė”.-Vilnius, 1848 // M. Valančius. Raštai.-Vilnius,
1972.-T. 2.
-
