Seimo Pirmininko pirmojo pavaduotojo Česlovo Juršėno, Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-mečio minėjimo komisijos pirmininko kalba tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „ISTORINIS LIETUVIŲ RAŠTIJOS KELIAS“ (Исторический путь литовской письменности) Maskvoje 2004 m. lapkričio 4 d.

 

Brangūs draugai, kolegos ir svečiai,

Širdingai sveikinu čia susirinkusius Rusijos, Lietuvos, kitų šalių mokslininkus – visus, kurie buvote pakviesti į lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-mečio minėjimui skirtą renginį čia, Baltrušaičio namuose.

 

Parlamento – Lietuvos Seimo nutarimas, 2004-uosius mūsų valstybėje paskelbęs Kalbos ir knygos metais, buvo grindžiamas noru įvertinti lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo reikšmę tautos atgimimui, lietuvių visuomeninės viešosios minties plėtojimui ir brandai, galiausiai, – valstybingumo atkūrimui. Tuo atkreipėme dėmesį į kultūros ir politikos tradicijų ištakas, į mūsų nacionalinį savitumą, į mūsų pirmtakų atkaklumą. Mes supratome, kad lietuviškos raštijos atgavimą yra svarbu paminėti ne vienadiene gegužės 7-osios akcija, konkrečiai, iškilmingame Seimo posėdyje Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Toks posėdis jau įvyko. Svarbiau – pasėti brandesnį pasididžiavimo nacionaline praeitimi, pasitikėjimo ateitimi, gilesnių europietiškų tradicijų grūdą mūsų visuomenėje. Raštijos atgavimo 100-metį vertiname kaip dabarties iššūkį mūsų mokytojams, mokslo darbuotojams, žurnalistams, leidėjams, o taip pat – diplomatams, politikams bei valstybės pareigūnams ir tarnautojams. Pernai 32-ojoje UNESCO Generalinės konferencijos sesijoje lietuviškos spaudos atgavimo 100-metis buvo įtrauktas į 2004–2005 metų svarbių sukakčių kalendorių. Tai liudija, kad civilizuotas, demokratinis pasaulis supranta mūsų tautinio tapatumo reikšmę. Tapatumas pirmiausia sietinas su kalba ir lituanistikos tyrinėjimais, plačiąją šios sąvokos prasme. Tauta gyva, jeigu ji įsisąmonino savo paskirtį raštijos raidoje, paliko ateities kartoms savo raštijos paminklus. Ypač tai aktualu tokiai negausiai tautai, kaip mūsų (priminsiu, po ilgos polonizacijos ir germanizacijos išnyko mūsų broliai prūsai).

Norėčiau išskirti žmones, kurie 19-ojo amžiaus antroje pusėje nešė tautai lietuvišką žodį. Būtent nešė, vežė, pristatė. Tai – knygnešiai.

Knygnešystė – išskirtinis reiškinys Europoje. Nelegaliai iš Mažosios Lietuvos gabendami lietuviškos raštijos leidinius, knygnešiai padėjo priešintis caro režimui. Imperija norėjo suniveliuoti lietuvišką žodį iki „graždankos” ir apskritai supaprastinti istorinį požiūrį į baltų kilmę ir kultūrinę raidą. Žemyne lietuvybė ne tik išliko; ji išliko glaudžiai susieta su lotyniškąja Europos kultūra. Per 40 lietuviškos raštijos draudimo metų už lietuviško spausdinto žodžio laikymą, gabenimą ir platinimą caro valdžia areštavo daugiau nei tris tūkstančius žmonių, dauguma iš jų – valstiečiai. Tai liudija, kad tautos ištakos ir tapatumas glūdi paprasto žmogaus būties gelmėje.

 

Brangūs draugai, ponios ir ponai!

Pergalę dėl lotyniškos abėcėlės tam tikra prasme būtų galima sugretinti su Lietuvos krikštu, o taip pat su nesenu įvykiu – stojimu į Europos Sąjungą. Visais trimis atvejais vyko apsisprendimas, su kuo mums kurti ateitį ir kokioje Europoje gyventi.

100-mečio datą minime kaip reikšmingą atskaitos tašką mūsų politinės kultūros raidoje, nes būtent raštijos atgavimas paskatino sėkmingą visuomeninės minties brandą, lietuvių visuomenės telkimąsi į visuomeninius judėjimus, partijas. Idėja sušaukti Didįjį Vilniaus Seimą, kurio 100-metį minėsime kitąmet, nebūtų įgyvendinta neapgynus viešo lietuviško žodžio teisės.

Lietuvių tauta, įkvėpta knygnešių sąjūdžio kovos už laisvą žodį, pasirinko europietišką vystymosi kelią. O kai mes ryžtingi, vieningi, – mes laimime. Norėčiau pabrėžti, kad tas sąjūdis – ir imperijų padalintos, į emigraciją pastūmėtos tautos vienijimosi simbolis ir pavyzdys. Amerikos, Mažosios Lietuvos šviesuoliai, eiliniai žmonės savo darbus, lėšas skyrė tam, kad apgintų, išsaugotų lietuviškąsias šaknis. Tuo tarpu tada negausūs intelektualai, ypač teisininkai, klebeno visas carinės valdžios duris, išnaudodami įvairias teisines priemones lietuviškos raštijos draudimui panaikinti ir, galiausiai, jie laimėjo.

Čia verta prisiminti didžiulę paramą, kurią kadaise mūsų pirmtakams suteikė Rusijos Mokslų akademijos, Peterburgo ir Kazanės universitetų mokslininkai – akademikai Filipas Fortunatovas / = Fortunatov /, Aleksejus Šachmatovas / = Shachmatov /, profesorius Janas Boduenas de Kurtenė, kai kurie kiti kalbotyrininkai, mokslininkai. Gindami teisę leisti lietuviškus leidinius lotyniškais rašmenimis mokslo tikslams, jie padėjo atsispirti įvairiems muravjovams, apskritai – imperiškajai tautų kultūros niveliavimo politikai. Šiems sąžiningiems Rusijos mokslininkams turime tarti nuoširdų „ačiū“, kadangi to reikalauja ir istorinis teisingumas.

Čia susirinkusiems tarptautinės konferencijos dalyviams linkiu ne tik sėkmingai pasikeisti naujausiomis žiniomis apie raštijos tyrinėjimus, bet ir noriu pabrėžti: lituanistikos klodai mums rūpi ne tik kalbos, bet ir platesnės kultūros palikimo aspektu. Būdami nuoseklūs ir pasiekę narystę Europos Sąjungoje, turime surasti kokybiškai naujas galimybes spręsti nacionalinio paveldo išsaugojimo ir puoselėjimo problemas, ieškoti, kaupti, tirti tiek mūsų, tiek užsienio visuomenei žinomas paminklines baltistikos vertybes, autentiškus dokumentus, liudijančius jų ryšį su Lietuvos istorija. Daug kas iš to, kas buvo sukurta pas mus, per įvairias okupacijas, politinius sukrėtimus – išgabenta svetur. Mes siekiame, kad tos vertybės būtų atvertos, pasiekiamos ir grąžintos Lietuvos visuomenei, jos mokslininkams susipažinti ir tirti. Be abejo, Rusijos intelektualų pagalba šiuose reikaluose mums būtų itin vertinga.

Baigdamas savo kalbą, aš, kaip Valstybinės komisijos pirmininkas, galiu pastebėti, kad tarp visų mūsų renginių ši mokslinė konferencija išsiskiria ne tik jos rengimo vieta, bet ir jos mokslinės tematikos reikšmingumu. Kiekviena Jūsų pranešimų tema skamba kaip aktualus klausimas, todėl aš tikiuosi, kad tai paskatins naujų šaltinių paieškas dar išsamesniam tyrinėjimui.

Esu dėkingas konferencijos organizatoriams už šio renginio idėją.

Visiems konferencijos dalyviams nuoširdžiai linkiu įdomaus darbo ir sėkmės, plėtojant lituanistikos tyrinėjimus, mūsų draugiškus mokslo ir kitus ryšius.