Spaudos atgavimo šimtmečio 
minėjimas Kaune

Kazimieras Blaževičius

  

2004 m. gegužės 7 d. Kaune vyko lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo šimtmečiui skirti renginiai.

 

Šventė prasidėjo 10 valandą šv. Mišiomis arkikatedroje.

12 val. savivaldybės vadovai bei knygnešių ainių atstovai aplankė vyskupo Motiejaus Valančiaus amžinojo poilsio vietą arkikatedroje, kunigo J. Tumo-Vaižganto atminimo vietą Vytauto bažnyčioje bei knygnešių kapus Kauno kapinėse, padėjo prie jų gėles.

Po to miesto Nepriklausomybės aikštėje koncertavo pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“. Vėliau į aikštę susirinkę miesto bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviai organizuotai nuėjo į Knygnešių sodelį, kur koncertavo jaunimo meno kolektyvai.

Pavakaryje. į minėjimą besirenkančius kauniečius ir miesto svečius pasitiko varpų muzika (varpais skambino Julius Vilnonis).

19 val. „Ainių“ ansamblio muzikantai prie Knygnešių sienelės daudytėmis paskelbė iškilmingo minėjimo pradžią.

Skambant varpų muzikai, lyg vaidilutės tunikomis vilkinčios „Ąžuolo“ mokyklos moksleivės nunešė žvakeles ant „Knygnešio“, „Lietuvos mokyklos“, „Sėjėjo“ paminklų ir prie Knygnešių sienelės.

Renginį vedė aktoriai Petras Venclovas ir Sandra Daukšaitė. Jiems talkino Inesa Paliulytė.

Šventę pradėjo P. Venclovas žodžiais:

...Sveika dienelė spaudos mūs grąžinimo, Lietuvai atnešei tu nuraminimo... 1904 m. gegužės 7-oji diena. Laimėta kova dėl spaudos. Teskamba Laisvės varpas lietuvių tautai, lietuvių kovoms dėl savo tautybės išlaikymo, savo dvasios laisvės.“

Skambant Laisvės varpui, aktorė paskelbė: „Knygnešio vėliavą neša didžiojo Lietuvos knygnešio Jurgio Bielinio anūkas Jurgis Bielinis, knygnešio Juozo Akelaičio dukra Laimė Akelaitytė-Milvidienė, knygnešio Juozo Kanclerio dukra Milda Kanclerytė-Sruogienė“.

Minėjimo dalyviai Knygnešio vėliavą pasitiko stovėdami. Vėliavą Jurgis Bielinis perdavė prie Knygnešių sienelės stovinčiai „Ąžuolo“ mokyklos moksleivių garbės sargybai.

Jungtinis choras (Kauno jėzuitų bažnyčios, tremtinių „Ilgesys“ ir Laisvės kovų dainos chorai) bei šventės dalyviai sugiedojo Lietuvos valstybinį himną.

Šventės metu vedantieji deklamavo šventei parinktas eiles, citavo Jono Jablonskio, Mikalojaus Daukšos ir Atgimimo šauklių mintis apie gimtąją kalbą.

Knygnešio draugijos Kauno skyriaus pirmininkas Kazimieras Blaževičius į šventės dalyvius kreipėsi žodžiais:

„Naujųjų laikų mūsų tautos ir valstybės istorijoje gegužės 7-oji – ypatinga diena. Prieš 100 metų mūsų tauta aršioje kovoje su rusifikatoriais išplėšė istorinę pergalę – privertė carinę administraciją panaikinti lietuviškos spaudos draudimą. Anuliuodami tą draudimą, pavergėjai prisipažino, kad jiems nepavyko surusinti, o tuo pačiu ir sunaikinti mūsų tautą. [...]“.

Kauno miesto vicemeras Erikas Tamašauskas priminė spaudos draudimo padarinius ir spaudos atgavimo reikšmę tautos ir valstybės likimui.

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius kalbėdamas susirinkusiesiems priminė XX-ojo amžiaus knygnešystės epopėją, „Lietuvių Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidimo ir platinimo Lietuvoje bei užsienio šalyse istoriją, priminė sunkų tautos kelią į laisvę.

Po oficialių kalbų pasigirdo „Knygnešio dainos“ melodija, pasigirdo aktoriaus balsas:

„Ar kas uždegs vaškinę žvakę,

Kai smėlio kauburį supils?

Už sunkų kelią, baugią naktį

Ar kas mus, knygnešius, atmins?“.

Aktoriams skaitant Knygnešių sienelėje įrašytų knygnešių pavardes, šimtas „Ąžuolo“ vidurinės mokyklos pradinukų nunešė ir padėjo prie Knygnešių sienelės po žvakutę.

Baigus skaityti knygnešių pavardes, miesto vadovai, knygnešių ainiai bei minėjimo dalyviai padėjo gėles prie Knygnešių sienelės, pasigirdo Danieliaus Sadausko atliekama giesmė iš Martyno Mažvydo Katekizmo ir Vinco Kudirkos „Labora“. Po to jungtinis choras atliko tremtinių dainą „Leiskit į Tėvynę“, D. Sadauskas, P. Venclovas ir ansamblis „Ainiai“ – Bernardo Brazdžionio ir Antano Paulavičiaus dainą „Lietuvos motina“.

Dainuodama „Knygnešio dainą“, nusilenkusi „Knygnešio“ paminklui, scenoje pasirodė Veronika Pavilionienė ir kartu su kitais ansamblio „Blezdinga“ dalyviais ir atliko dainas „Prabilkite, žvaigždės“ ir „Kaip grįžtančius namo vaikus“.

Iškilmingas minėjimas užbaigtas pirmą kartą viešai atliekamu Antano Paulavičiaus kūriniu „Odė knygnešiui“. Minėjimo dalyviams stovint, diriguojant pačiam maestro, odę atliko solistas Danielius Vėbra ir jungtinis choras.

Po oficialiosios dalies vyko vakaronė, kurioje koncertavo KTU dainų ir šokių ansamblis „Nemunas“, VDU folkloro ansamblis, folkloro ansambliai „Kupolė“, „Verpeta“, keletas kitų kolektyvų..

Jubiliejinis renginys jo dalyviams paliko neišdildomą įspūdį. Šventę suorganizavo Kauno miesto savivaldybė, Knygnešio draugijos Kauno skyrius ir „Ąžuolo“ vidurinė mokykla.

Šventinį renginį režisavo aktorius Petras Venclovas.

 

Knygnešio draugijos Kauno skyriaus pirmininko Kazimiero Blaževičiaus kalba, pasakyta 2004 m. gegužės 7 d. minint spaudos atgavimo šimtmetį Kaune, Knygnešių sodelyje

 

Naujųjų laikų mūsų tautos ir valstybės istorijoje gegužės 7-oji – ypatinga diena. Prieš 100 metų mūsų tauta aršioje kovoje su rusifikatoriais išplėšė istorinę pergalę – privertė carinę administraciją panaikinti lietuviškos spaudos draudimą. Anuliuodami tą draudimą, pavergėjai prisipažino, kad jiems nepavyko surusinti, o tuo pačiu ir sunaikinti mūsų tautą. [...]

Po 1831-ųjų ir 1863-ųjų metų nepavykusių sukilimų ir po to sekusių žiaurių represijų mūsų tautai buvo iškilusi reali išnykimo grėsmė. XIX amžiuje mūsų miestuose skambėjo rusų, lenkų, žydų ir vokiečių kalbos. Lietuvybe alsavo tik kaimas. Lietuviškos spaudos draudimas ir šnekamosios kalbos suvaržymas turėjo tą vienintelį lietuvybės židinį sunaikinti, tuo pačiu sunaikinti ir mūsų tautą. Tik galingomis tautos vitalinėmis jėgomis galima paaiškinti, kodėl neįvyko ši nelaimė.

Gimtajai kalbai, o tuo pačiu ir tautos gyvasčiai iškilusį pavojų pirmasis suprato didysis Žemaitis vyskupas Motiejus Valančius. Jis, uždraudęs į rankas imti „graždanka rašytus raštus“, pakėlė tautą kovai už gimtąjį žodį ir raštą. Istorijoje ši kova vadinama knygnešystės gadyne.

Knygnešystės gadynė – tai laikotarpis, kada tautos žadintojų pastangomis vyko lietuvių tautos sąmonėjimas, gimtojo žodžio ir rašto svarbos suvokimas, kada plėtėsi kova už prigimtinę tautos teisę į laisvą ir orų gyvenimą. Toje kovoje ypatingas vaidmuo teko „Aušrai“ ir „Varpui“. Aušra” buvo atgimimo įkvėpėja. Iki „Aušros“ pasirodymo mūsų tautos likimas balansavo tarp gyvybės ir mirties. „Aušra“ persvėrė jį į gyvybės pusę. Varpininkai tikėjo, kad snaudžianti tautos dvasia yra galinga, tik būtina ją pažadinti. „Varpo“ gausmas „kelkite, kelkite“ pakėlė tautą į audringą tautinį atgimimą, kurio jokios represijos sustabdyti jau nepajėgė.

Aušrininkai ir varpininkai formavo tautinę ideologiją. Jos tikslas buvo tautinės valstybės vizija, kova prieš pastangas surusinti mūsų tautą ir kova už tautinės priespaudos panaikinimą.

Tautinio atgimimo šauklių paraginti ginti gimtąjį žodį ir raštą stojo tūkstančiai iš kaimo pirkios kilusių knygnešių ir daraktorių. Visi jie šventai tikėjo spausdinto gimtojo žodžio stebuklinga galia.

Prieš šimtą metų, 1904 metų gegužės 7 dieną, buvo užverstas svarbiausias mūsų tautos laisvės kovų istorijoje puslapis – kovos už tautinį atgimimą, kovos už tautos gyvybės išsaugojimą puslapis. Po to prasidėjo kova už politinį tautos ir valstybės atgimimą.

Brangūs mūsų tautai nepaprastai svarbios pergalės minėjimo dalyviai. Susirinkome į šį kiekvienam lietuviui šventą Knygnešių sodelį nusilenkti tiems, kuriems mūsų tauta amžiams liks dėkinga už apgintą gimtąjį žodį ir tautos gyvastį. Šiandien galime drąsiai tvirtinti, kad jei nebūtų buvę knygnešystės gadynės, nebūtų buvę pirmojo tautinio atgimimo, nebūtų Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios, nebūtų ir laisvos Lietuvos.