Lietuviškas žodis. Spauda. Knyga nepriklausomoje Lietuvoje

Praūžus Pirmajam pasauliniam karui, knygų leidybą teko organizuoti iš naujo. Tam laikotarpiui būdinga tai, kad Vilnius buvo okupuotas lenkų ir kaip knygų leidybos centras prarado savo prioritetą. Net ir lenkiškos literatūros čia mažai buvo leidžiama. Vilnius buvo Lenkijos užkampyje, okupuotų žemių pleištu įsirėžęs tarp Lietuvos ir Sovietų sąjungos. Turbūt pati valdžia nelabai tikėjo ilgaamže jo priklausomybe Lenkijai. Antra vertus, Lenkijos valdytame Vilniuje buvo labai silpna poligrafijos bazė, daugybė smulkių spaustuvėlių netiko masinei knygų gamybai. Vilniaus knygynai daugiausia prekiavo Varšuvos leidyklų knygomis. Kiek aktyviau knygas leido Vilniaus universitetas (tuomet vadintas Stepono Batoro vardu), Zavadskių leidykla-spaustuvė (toli gražu nebepasiekianti XIX a. šlovės bei darbų apimties), spaustuvės „Znič”, „Zorza” ir kt. Knygas žydų ir hebrajų kaibomis vis dar leido Romų ir kitos spaustuvės, tačiau darbų apimtis ir čia buvo kritusi. Kiek intensyviau buvo leidžiami periodiniai leidiniai lenkų ir žydų kalbomis.

Lietuviškos knygų leidyklos Vilniuje ėmė kurtis 1918 metais, Lietuvai paskelbus neprikiausomybę. Tais metais viena pirmųjų įsikūrė knygų leidimo akcinė bendrovė „Švyturys”. Jos steigėjai M. Kukta, J. Rinkevičius, J. Dusevičius, J. Strazdas norėjo padaryti „Švyturį” reprezentacine lietuviškų knygų leidykla. Iš pradžių „Švyturio” bendrovė ėmė leisti Lietuvių mokslo draugijos parengtus vadovėlius ir kitas knygas. Vilnių okupavus lenkų legionieriams, 1919 m. „Švyturys” atidarė skyrių Kaune. Čia ir buvo plėtojama tolesnė šios leidyklos veikla.

Pagrindinė „Švyturio” produkcija - vadovėliai pradinėms ir vidurinėms mokykloms, tačiau čia buvo išleidžiama ir grožinės literatūros knygų. „Švyturiui” priklauso pirmųjų J. Tumo-Vaižganto, Lazdynų Pelėdos, V. Krėvės, V. Mykolaičio-Putino ir kai kurių kitų iškilių lietuvių autorių knygų leidimai. „Švyturys” taip pat leido S. Čiurlionienės-Kymantaitės, P. Vaičaičio, P. Vaičiūno kūrinius, A. Čechovo, A. Ost-
rovskio dramos veikalų vertimus bei verstinę nuotykių literatūrą - Ž. Verno, V. Skoto, A. Diuma knygas. Dauguma jų įėjo į „Švyturio”
seriją „Jaunimo biblioteka”.

„Švyturio” vadovai, norėdami išplėsti savo bendrovės veiklą, pradėjo statyti naujus rūmus, kuriuose buvo numatę įrengti nuosavą spaustuvę. 1928 m. neatlaikęs poligrafijos įmones turinčių leidyklų konkurencijos, „Švyturys” bankrutavo, spėjęs išleisti apie 300 pavadinimų knygų. Bendrovės rūmus ir inventorių perėmė naujai įsikūrusi „Spindulio” spaustuvinė leidybinė bendrovė.

Leidykla „Dirva” (tuomet vadinta „Dirvos” bendrove knygoms leisti”), įsikūrusi Vilniuje 1918 m. pabaigoje, po kurio laiko išsikėlė į Marijampolę, kur atidarė knygyną, kanceliarinių prekių parduotuvę ir įsirengė primityvią spaustuvėlę.

1921 m. „Dirvos” knygynas ir jos leidyklos bei spaustuvės kontora buvo atidaryta Kaune. Bendrovės įkūrėjai ir vadovai pasiskirstė darbo vietomis - B. Sirutis liko Marijampolėje, o A. Dundzila ėmėsi vadovauti Kauno filialui.

„Dirvos” leidinių kryptis labai įvairi. Tai mokykliniai vadovėliai bei mokslinio turinio populiarios knygelės pasiskaitymui, populiarių užsienio rašytojų kūrinių vertimai, lietuvių autorių grožinė literatūra, taip pat įvairios natos, kūrinėliai scenai.

„Dirva” leido ir periodinius leidinius - literatūrinį žurnalą „Sėjos baras”, savaitraštį „Suvalkų kraštas”, žurnalą vaikams „Saulutė”.
Taip pat buvo leidžiami muzikiniai leidiniai, meno kūrinių reprodukcijos, atvirukai, gaminamos įvairios mokslo priemonės.

Daugiau kaip 500 knygų nepriklausomojoje Lietuvoje išleido Švietimo ministerijos knygų leidimo komisija, kurioje įvairiais laikotarpiais darbavosi P. Mašiotas, A. Vireliūnas, L. Gira, V. Krėvė-Mickevičius ir kiti. Komisija daugiausia parengė mokyklinių vadovėlių, taip pat leido ir mokslinę, mokslo populiarinimo literatūrą bei literatūros klasikų kūrinius.

Švietimo ministerijos darbuotojai, patys sudarinėdami pradinių ir vidurinių mokyklų programas, numatydavo leidinių, ypač vadovėlių, tematiką ir pasiūlydavo juos parašyti geriausiems tos srities specialistams. Gavę pavyzdingai (pagal tą metą) parengtą rankraštį, tuoj pat galėdavo įteikti jį spaustuvei be kokio nors papildomo leidybinio parengimo.

Švietimo ministerija tarp kitų knygų išleido K. Būgos „Lietuvių kalbos žodyno” pirmuosius sąsiuvinius, J. Jablonskio „Raštus”, A. Janulaičio istorinės tematikos knygų, T. Ivanausko populiarų leidinį „Mūsų paukščiai ir mokykla”, A. Keturakio, V. Krėvės, Maironio kūrinių, taip pat Homero „0disėją”, kitų verstinių leidinių, įvairių
natų, žemėiapių.

Akcinė bendrovė „Varpas” knygoms ir laikraščiams leisti veikė Kaune 1920 - 1940 m. Tai buvo valstiečių liaudininkų žinioje esanti organizacija, kurios įkūrimo iniciatoriai F. Bortkevičienė, K. Grinius, M. Sleževičius ir kiti. Per dvidešimtį veiklos metų „Varpas” išleido daugiau nei 100 knygų, kurių dauguma valstietiškos tematikos - patarimai, kaip auginti vieną ar kitą žemės ūkio kultūrą, kaip skiepyti vaismedžius, gerinti pievas, prižiūrėti naminius gyvulius, įsirengti trobesius ir pan. Be knygų, „Varpas” leido dienraštį „Lietuvos žinios”, savaitraštį „Lietuvos ūkininkas”, kitą periodiką.

„Vytis” turėjo savo knygyną, kuriame prekiavo daugiausia kitų leidyklų knygomis. Mat šios leidyklos veikla, nepaisant ilgo jos egzistavimo, nebuvo produktyvi. „Vytis” išleido keletą vadovėlių, V. Tamulaičio „Kiškelio užrašus”, T. Brazio „Muzikos teoriją”, šio ir kitų lietuvių kompozitorių harmonizuotų liaudies dainų.

Stambiausia ir reprezentaciškiausia leidybinė įstaiga, veikusi nepriklausomoje Lietuvoje buvo „Spaudos fondas”. Šios leidyklos įkūrimo iniciatorius - Balys Žygelis. Jis, 1908 m. Peterburge įgijęs mokytojo teises, mokytojavo įvairiose Lietuvos pradinėse mokyklose, o 1919 - 1920 m. buvo Joniškio progimnazijos direktorius. Dar 1919 m. Lietuvos mokytojų suvažiavime jis iškėlė mintį įkurti mokytojų leidyklą ir knygyną. Tai buvo realizuota 1921 m., o nuo 1924 m. bendrovę imta vadinti Kooperacine sąjunga „Spaudos fondas”. Leidyklos valdybą sudarė J. Geniušas, V. Kvieska (pirmininkas), V. Lašas, V. Ruzgas, B. Žygelis (reikalų vedėjas, nuo 1930 m. - direktorius) ir J. Žiugž-
da (vicepirmininkas).

Iš pradžių buvo atidarytas knygynas Kaune, o kiek vėliau Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos skyriai atidarė savo knygynėlius Alytuje, Kėdainiuose, Kupiškyje, Marijampolėje, Radviliškyje, Raseiniuose, Tauragėje, Telšiuose, Vilkaviškyje ir kitur.

1924 m. pradėjo veikti nedidelės mokslo priemonių dirbtuvės. Jos vis plėtėsi - įsikūrė knygrišykla, litografija, spaustuvėlė. „Spaudos fondas” gamino sąsiuvinius, žemėlapius, paveikslų reprodukcijas, knygoms viršelius, segtuvus, plakatus ir t. t. „Spaudos fondo” knygynai prekiauvo ne tik savo, bet ir kitų leidėjų - Kauno universiteto, Žemės ūkio akademijos, Švieiimo ministerijos - knygomis.

1938 m. „Spaudos fondas” įsigijo sklypą, kuriame netrukus pastatė gana erdvius rūmus. Juose įsikūrė didmeninių prekių sandėlis, mokslo priemonių bei popieriaus gaminių dirbtuvės, knygrišykla, litografija ir fotolaboratorija. Tuo metu čia dirbo 293 darbininkai.

Ypač intensyviai „Spaudos fondas” plėtojo leidybinę veiklą. 1921 - 1940 m. čia buvo išleisti net 857 leidiniai. Tai daugiau kaip septyni šimtai grožinės literatūros bei mokslo populiarinimo knygų ir bemaž pusantro šimto vadovėlių. Bendras „Spaudos fondo” leidinių tiražas viršija tris milijonus egzempliorių.

Didelis „Spaudos fondo” nuopelnas - „Lietuviškosios enciklopedijos” leidimas. Nelengva buvo suburti autorių kolektyvą, ypač organizuoti prenumeratos platinimą. Enciklopedijai straipsnius rašė daugiausia Kauno universiteto profesoriai, kiti inteligentai, kurie prisidėti prie enciklopedijos leidimo laikė garbės reikalu ir pasitenkino minimaliais honorarais.

„Spaudos fondas” organizuodavo įvairiausius knygų platinimo renginius: pardavinėdavo papigintai knygynėlių komplektus, rengdavo knygų loterijas. Taip pat čia buvo skiriamos literatūrinės premijos už geriausius metų kūrinius.

Leidykla „Vaiva” įsikūrė Kaune 1922 metais. Tai buvo kooperatinė knygų leidimo bendrovė, tuomet vadinta „Spaudos bendrove”. „Vaivos” įkūrimo entuziastas buvo rašytojas ir inžinierius K. Puida. Prieš tai jis buvo dirbęs „Vilniaus žinių” redakcijoje, išmanė apie žurnalistinį ir leidybinį darbą. Prie bendrovės įkūrimo taip pat prisidėjo
J. Lapėnas, J. Pakalka ir A. Sutkus. „Vaiva” neturėjo konkrečios politinės krypties - leisdavo viską, kas pakliūdavo po ranka originalios lietuvių literatūros neturto metais. Todėl didesniąją „Vaivos” leidinių dalį sudarė verstinė literatūra.

Energingasis „Vaivos” vadovas K. Puida „Eltos” vardu lygiagrečiai leido mėnesinį žurnalą „Krivulė” (1923 - 1925), kuriame skelbdavo „Vaivos” išleistų knygų sąrašus, trumpas anotacijas, o kartais ir platesnes recenzijas.

„Vaivos” leidykla išleidžiamas knygas grupuodavo serijomis. Per ketverius egzistavimo metus „Vaiva” išleido daugiau kaip penkiasdešimt knygų. Būdinga tai, kad dauguma „Vaivos” Įeidinių didaklinio ar bent pažintinio pobūdžio. Tokie leidiniai buvo labai reikalingi kiek prakutusiam ano meto skaitytojui.

Poligrafinės bazės „Vaiva” neturėjo. Jos knygos kurį laiką daugiausia buvo spausdinamos Tilžėje, E. Jagomasto spaustuvėje, ir net tolesniuose Vokietijos miestuose. Tik 1924 m. daugiau „Vaivos” leidinių ėmė spausdinti „Raidė” bei Valstybės spaustuvė. Iigainiui „Vaiva” susidūrė su vis didesniais ekonominiais sunkumais, jos išleidžiamų knygų ėmė mažėti. 1926 m. „Vaivos” leidykla nutraukė
savo egzistavimą.

Pagrindinis „Sakalo” įkūrimo „kaltininkas” - paprastas savamokslis kaimo berniokas Antanas Kniūkšta. Jis, keletą metų padirbėjęs knygyne, ne tik sugebėjo detaliai perprasti prekiautojo knygomis darbą, bet ir išmoko nuodugniai išanalizuoti knygų leidėjų bei spaustuvininkų santykius, kuo puikiausiai žinojo tuo metu negausių knygų pirkėjų poreikius. Aštuonerius metus nepaleisdamas iš rankų knygos, A. Kniūkšta taip apsiskaitė ir išpruso, kad tapo ne tik geras knygų gamybos procesų žinovas, bet ir lygiavertis pašnekovas su įvairių mokslo sričių aukštos kvalifikacijos specialistais.

Svarbiausias A. Kniūkštos kompanionas - filologas ir geografas Antanas Vireliūnas. Jis, baigęs Panevėžio mokytojų seminariją, prieš Pirmąjį pasaulinį karą keletą metų mokytojavo. Karo metu buvo mobilizuotas, Kaune pateko vokiečiams į nelaisvę, iš kurios pabėgo ir kurį laiką gyveno nelegaliai.

Turėdamas pomėgį knygoms, A. Vireliūnas laisvas valandėles praleisdavo negausiuose pokario metų Kauno knygynuose. Čia artimai susipažino su A. Kniūkšta, kuriam pasipasakojo turįs parašęs dvi knygeles „Kelionė po šiaures”. Tik bėda, kad niekas nesiima jų išleisti.

Prikalbinę trečią kompanioną - banko tarnautoją L. Indreiką, jie 1924 m. nutarė įkurti savo leidyklą, kurią po ilgų debatų pavadino „Sekalo” bendrove. Visi trys sudėjo po tūkstantį litų ir numatė tuoj pat išleisti A. Vireliūno knygas. Tačiau pačioje pradžioje teko sumanymą pakeisti, nes reikėjo gelbėti į leidybinį darba įklimpusį poetą rašytoją K. Binkį. Šis buvo pradėjęs leisti J. Barono „Rusų-lietuvių kalbų žodyną”, tačiau, sugebėjęs išleisti turėtus savo ir autoriaus pinigus ir išspausdinęs tik trečdalį žodyno lankų, atsidūrė prie bankroto slenksčio.

Sakaliečiai, ėmęsi gelbėti į bėdą įklimpusį draugą, tais pačiais metais (1924) žodyną išleido savo vardu ir užsirekomendavo kaip gera, operatyvi leidykla. Deja, tuoj pat ištiko nesėkmės. A. Vireliūnas mirė, o L. Indreika, matydamas biznį būsiant nepelningą, iš „Sakalo” pasitraukė. Tačiau A. Kniūkšta nepalūžo. Jis įsikūrė Maironio name viename kambarėlyje, kuris buvo ir leidyklos direktoriaus kabinetas, ir sandėlis, ir miegamasis, ir viriuvė. Į pagalbą A. Kniūkštai atėjo provizorius, didelis knygos mylėtojas S. Zareckas, anksčiau dirbęs „Švyturio” bendrovėje korektoriumi. Čia jis dar pataisydavo ir leidinių kalbą, nors svarbesniems leidiniams „Sakalas” pasikviesdavo J. Talmantą ir ypač dažnai D. Urbą.

pasiskaitymo knygelės vaikams bei jaunimui, ir įvairūs vadovėliai mokykloms bei savišvietai, ir patarimai namų šeimininkėms, ir patarimai, kaip mylėti, kaip apžavėti, kaip laiškus rašyti, ir karalienės Mikaldos „pranašavimai”, ir įvairūs įvairiausi sapnininkai, ir kitos smulkios knygelės neišprususiam skaitytojui.

Nepriklausomoje Lietuvoje buvo leidžiama ir komunistinė literatūra. Kaune kurį laiką veikė bolševikinės „Šviesos” bei „Vilnies” leidyklos, taip pat veikė įvairių pogrindinių bolševikų spaustuvėlių.
Komunistinės literatūros į Lietuvą patekdavo ir iš Sovietų sąjungos.