<< Lietuviškas žodis     << Spauda     << Atgal    


Sunkiausias lietuviškos knygos laikotarpis

Parengta pagal Viliaus Užtupo straipsnį „Knygų leidybos apžvalga”, išspausdintą „Žurnalisto žinyne”. Vilnius, 1992

 

 
Uždraudusi lietuvišką spaudą, caro valdžia parengė rusiškų raidžių pritaikymo lietuvių kalbai projektą ir ėmėsi prievarta jį įgyvendinti. Buvo išleistos rusiškomis raidėmis išspausdintos „Evangelijos”, „Kantičkos”, „Katekizmai”, keli L. Ivinskio kalendoriai bei kitos knygos. Šitokias rusišku pasaulietiniu šriftu (graždanskij) spausdintas knygas lietuviai vadino „graždankomis” ir jų mažai pirko.
Po 1864 metų lietuviškų knygų leidyba ypač pagyvėjo Rytų Prūsijoje. Tačiau čia ji įgavo jau kiek kitokią kryptį. Yra žinoma, kad iki lietuviškos spaudos uždraudimo daugiausia lietuviškų knygų XIX a. leido Karaliaučiuje veikusi J. H. Hartungo spaustuvė. Kiek mažiau lietuviškų spaudinių pateikdavo Tilžės J. H. Posto ir J. Reilenderio įmonės bei Klaipėdos F. V. Horcho ir E. Vaikinio spaustuvė.
Uždraudus lietuvišką spaudą, ypač aktyviai ėmė reikštis Lietuvos pasienyje Tilžėje (dab. Sovietskas) veikusios poligrafijos įmonės. Daugiausia pasidarbavo Tilžės O. Mauderodės, J. Šenkės, vėliau E. Jagomasto ir M. Jankaus spaustuvės. Šie, ypač du pirmieji, spaustuvininkai jokio leidybinio organizacinio darbo nedirbo. Jie paprasčiausiai parinkdavo paklausą turinčią knygą ir ją išspausdindavo dideliu (bent 5 ar 10 tūkstančių egzempliorių) tiražu, dažniausiai palikdami tuos pačius išleidimo duomenis. Atseit knyga išleista 1861 ar 1862 m. ir ne Tilžėje, o Vilniuje ar kur kitur. Šitokios knygos vadinamos kontrafakcinėmis ir kaip tik jos dominavo knygnešių ryšuliuose.
Tačiau buvo ir kita Rytų Prūsijoje leistų spaudinių kryptis. Būtent čia pasirodė pirmieji Lietuvai skirti periodiniai leidiniai - „Aušra”, „Šviesa”, „Varpas”, „Ūkininkas” ir kiti.
Tikslaus lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu išleistų lietuviškų knygų skaičiaus nėra žinoma, tačiau manoma, kad 1865 - 1904 metais jų buvo išleista apie 6 milijonus egzempliorių.
Lietuviškos knygos XIX a. buvo leidžiamos ir kitose vietose - Suvalkuose, Seinuose, Augustave, Rygoje, Peterburge. Net spaudos draudimo metais, rusų mokslininkams padedant, Maskvoje 1872 m. buvo išspausdintas lietuviškų liaudies dainų rinkinys, Kazanėje 1880 -1882 m. - trys lietuviškų dainų tomai ir „Svotbinė rėda”, Peterburge 1883 m. - „Lietuviškos svotbinės dainos”.
Svarbiausias knygų leidybos centras Vilnius į XX šimtmetį įžengė nebeturėdamas ryškaus prioriteto. Juk lietuviškas knygas spausdinti vis dar buvo uždrausta, o Varšuvos ir kitų vietovių lenkiškų knygų leidėjai, anksčiau mielai patikėję savo leidinius Zavadskių įmonei, šiuo metu, vengdami gausybės griežtų Vilniaus cenzūros priekabių, buvo linkę savo leidinius spausdinti kitur, kur arčiau ir patogiau.
Lietuviškas knygas XX a: pradžioje ypač intensyviai spausdino Rytų Prūsijos spaustuvės. Apie didžiulį jų leidybos mastą savo prisiminimuose yra rašęs M. Jankus. Pasak jo, spaudos draudimo metais O. Mauderodė išsiųsdavo kasmet per knygnešius ir kitokiais keliais į Lietuvą spaudinių už 80 tūkstančių rublių. J. Senkė, priklausomai nuo metų, - už 38 - 70 tūkstančių, o jis (Jankus) - vidutiniškai už 20 tūkstančių.
M. Jankus, gyvendamas prie pat tuometinės Rusijos - Vokietijos valstybių sienos, organizavo nelegalių knygų gabenimą į Lietuvą, šiltai priglausdavo iš Lietuvos atvykusius knygnešius. Jis net organizuodavo specialius knygų persiuntimo punktus, į kuriuos įvairiais keliais pristatydavo savo spaudinius.
Panašiai kaip M. Jankus, lietuviškų knygų leidybai visą savo gyvenimą atidavė ir E. Jagomastas. Pradėjęs leisti knygas 1896 m., eidamas dvidešimt šeštuosius metus, jis darbavosi iki 1941 m. pavasario, o tų pačių metų birželio mėn. pabaigoje Vilniuje kartu su kitais šeimos nariais buvo hitlerininkų sušaudytas.