-
Uždraudusi lietuvišką spaudą, caro
valdžia parengė rusiškų raidžių pritaikymo lietuvių kalbai
projektą ir ėmėsi prievarta jį įgyvendinti. Buvo išleistos
rusiškomis raidėmis išspausdintos „Evangelijos”, „Kantičkos”,
„Katekizmai”, keli L. Ivinskio kalendoriai bei kitos knygos.
Šitokias rusišku pasaulietiniu šriftu (graždanskij) spausdintas
knygas lietuviai vadino „graždankomis” ir jų mažai pirko.
Po 1864 metų lietuviškų knygų leidyba
ypač pagyvėjo Rytų Prūsijoje. Tačiau čia ji įgavo jau kiek
kitokią kryptį. Yra žinoma, kad iki lietuviškos spaudos uždraudimo
daugiausia lietuviškų knygų XIX a. leido Karaliaučiuje veikusi J. H.
Hartungo spaustuvė. Kiek mažiau lietuviškų spaudinių pateikdavo
Tilžės J. H. Posto ir J. Reilenderio įmonės bei Klaipėdos F. V.
Horcho ir E. Vaikinio spaustuvė.
Uždraudus lietuvišką spaudą, ypač
aktyviai ėmė reikštis Lietuvos pasienyje Tilžėje (dab. Sovietskas)
veikusios poligrafijos įmonės. Daugiausia pasidarbavo Tilžės O.
Mauderodės, J. Šenkės, vėliau E. Jagomasto ir M. Jankaus
spaustuvės. Šie, ypač du pirmieji, spaustuvininkai jokio leidybinio
organizacinio darbo nedirbo. Jie paprasčiausiai parinkdavo paklausą
turinčią knygą ir ją išspausdindavo dideliu (bent 5 ar 10
tūkstančių egzempliorių) tiražu, dažniausiai palikdami tuos
pačius išleidimo duomenis. Atseit knyga išleista 1861 ar 1862 m. ir
ne Tilžėje, o Vilniuje ar kur kitur. Šitokios knygos vadinamos
kontrafakcinėmis ir kaip tik jos dominavo knygnešių ryšuliuose.
Tačiau buvo ir kita Rytų Prūsijoje
leistų spaudinių kryptis. Būtent čia pasirodė pirmieji Lietuvai
skirti periodiniai leidiniai - „Aušra”, „Šviesa”, „Varpas”,
„Ūkininkas” ir kiti.
Tikslaus lietuviškos spaudos draudimo
laikotarpiu išleistų lietuviškų knygų skaičiaus nėra žinoma,
tačiau manoma, kad 1865 - 1904 metais jų buvo išleista apie 6
milijonus egzempliorių.
Lietuviškos knygos XIX a. buvo
leidžiamos ir kitose vietose - Suvalkuose, Seinuose, Augustave, Rygoje,
Peterburge. Net spaudos draudimo metais, rusų mokslininkams padedant,
Maskvoje 1872 m. buvo išspausdintas lietuviškų liaudies dainų
rinkinys, Kazanėje 1880 -1882 m. - trys lietuviškų dainų tomai ir
„Svotbinė rėda”, Peterburge 1883 m. - „Lietuviškos svotbinės
dainos”.
Svarbiausias knygų leidybos centras
Vilnius į XX šimtmetį įžengė nebeturėdamas ryškaus prioriteto.
Juk lietuviškas knygas spausdinti vis dar buvo uždrausta, o Varšuvos
ir kitų vietovių lenkiškų knygų leidėjai, anksčiau mielai
patikėję savo leidinius Zavadskių įmonei, šiuo metu, vengdami
gausybės griežtų Vilniaus cenzūros priekabių, buvo linkę savo
leidinius spausdinti kitur, kur arčiau ir patogiau.
Lietuviškas knygas XX a:
pradžioje ypač intensyviai spausdino Rytų Prūsijos spaustuvės. Apie
didžiulį jų leidybos mastą savo prisiminimuose yra rašęs M.
Jankus. Pasak jo, spaudos draudimo metais O. Mauderodė išsiųsdavo
kasmet per knygnešius ir kitokiais keliais į Lietuvą spaudinių už
80 tūkstančių rublių. J. Senkė, priklausomai nuo metų, - už 38 -
70 tūkstančių, o jis (Jankus) - vidutiniškai už 20 tūkstančių.
M. Jankus, gyvendamas prie pat tuometinės
Rusijos - Vokietijos valstybių sienos, organizavo nelegalių knygų
gabenimą į Lietuvą, šiltai priglausdavo iš Lietuvos atvykusius
knygnešius. Jis net organizuodavo specialius knygų persiuntimo
punktus, į kuriuos įvairiais keliais pristatydavo savo spaudinius.
Panašiai kaip M. Jankus, lietuviškų
knygų leidybai visą savo gyvenimą atidavė ir E. Jagomastas.
Pradėjęs leisti knygas 1896 m., eidamas dvidešimt šeštuosius metus,
jis darbavosi iki 1941 m. pavasario, o tų pačių metų birželio mėn.
pabaigoje Vilniuje kartu su kitais šeimos nariais buvo hitlerininkų
sušaudytas.
