 |
 |
| „Varpas“.
1889 m. Nr. 1 |
Vincas
Kudirka |
Visa
eilė aukščiau išvardintų bendradarbių buvo ypatingai daug dirbę
V. reikalui. Tačiau nė vienas jų savo atsidavimu ir darbu neprilygo
V. Kudirkos. Kudirka buvo V. siela, per 10 savo gyvenimo metų jis
skyrė jam visas savo jėgas, ir V. yra neatsiejamas nuo V. Kudirkos
gyvenimo ir kūrybos. Savo visų jėgų įtempimu per paskutinius savo
gyvenimo metus V. Kudirka
padarė Lietuvai tiek, kiek kitas per visą savo amžių nebūtų įstengęs
padaryti. Jis prirašė pats daugybę puslapių į V., savo „Tautiška
Giesme“, išspausdinta 1898 m. „Varpo“ Nr. 6 jis davė lietuvių
tautai himną (žodžius ir muziką); išvertė į lietuvių kalbą
didelius literatūros veikalus, visomis jėgomis žadino lietuvių
tautinę sąmonę, grįsdamas realius pagrindus Lietuvos prisikėlimui.
Kiekviename V. numeryje V. Kudirka liesdavo pačius opiausius
gyvenamojo momento klausimus ir juos spręsdavo be jokių kompromisų.
Tai
jis darė daugiausia Tėvynės Varpų skyriuje, kurį jis įvedė
ir pats prirašydavo. Tėvynės Varpuose Kudirkos asmenybė reiškėsi
visu savo dvasiniu turtingumu,
aštriu pastabumu, nepaprastai plačiu ir šakotu dėmesiu visoms ano
meto lietuviškojo gyvenimo gerovėms ir negerovėms. Nors žinome
Kudirką buvus gabų daugeliui literatūros ir meno šakų (buvo geras
smuikininkas, gebėjo komponuoti, gražiai piešė), tačiau pripažįstame
jam didžiausią publicisto talentą. Mėgindami glaustai išreikšti
pagrindinį V. Kudirkos publicistikos bruožą, galime jį apibūdinti
kaip galingą ir pastovų šaukimą vienybėn ir kovon. Peržvelgiant Tėvynės
Varpų dešimtmečio (1889-1899) publicistikos turinį, ryškiai
matyti ano meto lietuviškojo gyvenimo tikrovė, V. Kudirkos
stebima, jautriai pergyvenama ir nepaprastai sugestyviai perteikiama
skaitytojui. Vargiai, ar buvo kuri anų metų lietuvių dvasinio ir
materialinio gyvenimo Būtis, kuri nebūtų buvusi V. Kudirkos
aptarta, kuris, kad ir menkas mūsų akimis žiūrint, faktas nepastebėtas,
kuri blogybė rūsčiai neišplakta, kuris geras sumanymas ar darbas
nepagirtas. Kudirka verkė kartu su savo tautiečiais dėl jiems daromų
skriaudų ir džiaugėsi kartu su jais dėl bet kurio, kad ir
nedidelio, laimėjimo. Ir visais atvejais Kudirka rasdavo progų šaukti
tautiečius į būrį, mokyti juos vieningai veikti ir nepaliaujamai
kovoti dėl savo teisių tėvų žemėje (V. Čižiūnas, 1958
Varpas). Savo publicistika Kudirka aprėpia visus atgyjančios lietuvių
tautos visuomeninius, kultūrinius ir ekonominius klausimus, juos
kritiškai svarsto, nustatydamas gaires ateities Lietuvai. Anot V.
Mykolaičio-Putino, Kudirkos asmuo Tėvynės Varpuose gyvena su
visomis savo turtingomis dvasios atošvaistėmis. Aštrus pastabumas,
gyvas reagavimas į gyvenimą, blaivi, greita orientacija, impulsyvi
siela, humoras ir satyra, lengvas šypsnys ir rūsčiai apsiniaukęs
veidas kaitaliojasi Tėvynės Varpų lapuose. O štai kaip apibūdina
V. Kudirkos publicistiką prof. Albinas Rimka:
„Vincas
Kudirka buvo poetas ir drauge mokslo žmogus. Šitos dvi savybės jį
darė gabiu galingu publicistu. Tai ypač rodo Tėvynės Varpai.
Aš ne iš vieno žmogaus girdėjau, kad gavę naują Varpo
numerį pirmiausia ieškodavo Kudirkos rašytų feljetonų, pavadintų
Tėvynės Varpai. Ir nestebėtina. Šiandien skaitant tuos
feljetonus, negali žmogus atsistebėti, kaip jų autorius mokėjo
pastebėti patį gyvenimo nervą, kaip platus ir gilus buvo jo išsilavinimo
laipsnis, kaip jis mokėjo kiekviename atsitikime išėjimą rasti....
Tėvynės Varpai – tai ištiso dešimtmečio lietuvių
visuomenės gyvenimo kronika, nupiešta publicisto-dailininko
plunksna. Bet skaitytojus Tėvynės Varpai patraukdavo ne tik
savo aktualumu ir gražiu, lengvu stiliumi, bet gal dar daugiau savo
dvasia. Tėvynės Varpuose Kudirka pasirodė visas, kaip buvo
– su savo galinga dvasia ir karšta, pilna meilės širdimi. Čia
jis duoda skaitytojams galybes žinių, čia džiaugiasi, kitus
ramina, tai žiūrėk – meilingai bara arba pro ašaras juokiasi.
Bet visur didžiausias optimizmas ir tikėjimas į šviesesnę ateitį.
O ten, kur jis šaukia Perkūną, kad nubaustų neturtingų žmonių
skriaudikus ar išdavikus, arba kur jis su ašaromis, bet skaudžiai
pajuokia, tyčiojasi ir bara lietuvius inteligentus dėl jų
apsileidimo, žodžio nesilaikymo ir t.t., arba kur jis idėjos priešą
kritikuoja – ten V. Kudirka yra savo galybėje tiesiog nepasiekiamas
(Jubiliejinis Varpas 1924). V. Kudirka ir pats save laikė
literatu. Jis sakėsi susižadėjęs su lietuvių literatūra ir jos
neapleidžiąs visą savo gyvenimą. Per tuos dešimt metų jis tiek
jai davė savo kūrybos ir vertimų, kad Tėvynės Mylėtojų Draugystės
1909-1910 išleisti jo raštai sudarė šešis didelius tomus. Būdamas
įžvalgus realistas, V. Kudirka siekė lietuvių tautos atgimimo ir
laisvės atstatymo tokiais būdais, kurie ano meto sąlygomis buvo įmanomi.
Anot K. Griniaus, V. Kudirka savo publicistikos raštuose
nepriklausomybės termino nevartojo, bet jo verstos dramos Vilius
Tells, Orleano Mergelė ir kt. žadino skaitytojų nepriklausomybės
siekius, o savo rusų biurokratų sistemos pašiepimais jisai griovė
carų
despotų valdymo santvarką gal daugiau, negu partijų programos.
Kuo
V. Kudirka tapo savo amžininkams, liudija ir ne jo srovės žmogus,
bet taip pat įžymus literatas ir didis patriotas lietuvis – kun.
J. Tumas-Vaižgantas: „Jis mums buvo pirmutinis šviesos ir
susipratimo šaltinis, primus movens į kultūros darbą ir
tautos organizavimą. Už V. Kudirkos, kol jis gyvas buvo, nebesimatė
nė buvusiųjų Aušrininkų; lyg jie atlikę savo vaidmenį, tyčia būtų
pasišalinę prieš jį iš kelio. J. Basanavičius, J. Šliūpas
virto lyg jo satelitais, o ne jis jų. V. Kudirka per vienuolika metų
stovėjo tautos ir tėvynės sargyboje ir mirė griauždamasis, kad
per vėlai susiprato ir nebeilgai Lietuvai gavo patarnauti. Mes jam tą
nuodėmę šiandien lengvai atleidžiame, sakydami: duok, Dieve, kad
daugiau kas taip ir tiek patarnautų!“ (Jubiliejinis Varpas 1924).
Kiek
V. Kudirkai rūpėjo V., liudija šie žodžiai, parašyti tuojau po
jo mirties pirmame nekrologe, 1899 m. Varpo Nr. 6.:
„Gyvenimas Varpo nuo pat pradžių taip arti buvo susirišęs
su Vinco gyvenimu, kad rodės juodu viens be kito gyventi nebūtų galėję.
Pasakojo, kad jis, ilgai nesulaukdamas Varpo taip buvo
sujaudintas, taip būdavo suerzintas, kad tik viens pasirodymas Varpo
galėjęs prašalinti jo nekantrybę.
Didelis taip pat yra
varpininkų nuopelnas lietuvių literatūrinei kalbai, kuri, galima
sakyti, teko iš naujo sukurti, šalinant iš jos svetimybes, įvedant
naujų terminų, normuojant gramatiką. Ypatingai daug šiuo atžvilgiu
pasidarbavo artimas V. Kudirkos draugas, vienas aktyviausiųjų V.
bendradarbių kalbos klausimais – Jonas Jablonskis. Ir dabartinės
lietuvių literatūros ne vieną užuomazgą galima atsekti V. Greta
įžymaus V. Kudirkos talento, kaip publicisto, literato ir kritiko,
V. pirmuosius literatūrinius žingsnius žengė visa eilė būsimųjų
rašytojų: A. Kriščiukaitis-Aišbė, G. Petkevičaitė-Bitė, L.
Didžiulienė, J. Mačys-Kėkštas, P. Vaičaitis, J. Biliūnas, G.
Landsbergis-Žemkalnis ir kt. Ypatingas literatūrinių talentų globėjas
ir skatintojas buvo V. red. Povilas Višinskis, kurio pastangomis įsitraukė
į lietuvių literatūrą trys moterys rašytojos: Sofija Pšibiliauskienė-Lazdynų
Pelėda, Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana ir Julija Žymantienė-Žemaitė.
Tad, ar žvelgtume į politikos, kultūros ar kalbos-literatūros sritį,
visur V. girdimas, kaip pirmasis galingas atgimstančios ir laisvės
siekiančios tautos balsas.
V.
leidyklos užsienyje gaminami ir slapta į Lietuvą gabenami
spaudiniai ypatingai prisidėjo prie lietuviškosios spaudos laisvės
grąžinimo, šitai paliudijo patys aukštieji caro pareigūnai. Taip,
štai Vilniaus generalgubernatorius
Sviatopolsk-Mirskij savo konfidencialiame rašte caro ministrams
konstatavęs, kad, dabar valdžia neturi jokios galimybės kovoti su
gabenamais iš užsienio spaudiniais, toliau tame pat dokumente sako:
„Svarbu išlaikyti savo globoje tautinį lietuvių sąjūdį, kuris
dabar išsprunka iš valdžios rankų, gi šiuo metu lietuviai minta
dvasiniu penu užsieninės spaudos, kuri yra slaptai įgabenama ir todėl
ištrūksta iš mūsų cenzūros priežiūros... Privalome legalizuoti
lotyniškai-lietuviškas raides, nes antraip jokia jėga neįstengs
sulaikyti vis didesnio platinimosi lietuviškų knygų (citata pagal
Riomerį. Litwa, 320 psl.). Pagaliau 1904 m. laisvė spausdinti
lietuviškomis raidėmis buvo grąžinta. V. tačiau anaiptol nereiškė
už tai dėkingumo Rusijos valdžiai, o tik pabrėžė tai, kaip laimėtos
pergalės faktą, ir kvietė tautiečius tęsti toliau griežtą kovą
dėl politinės laisvės, nes tik rusų vadžios pašalinimas iš
Lietuvos gali atnešti tikrą spaudos ir
žodžio laisvę (Varpas. 1904 m., Nr.).
Spauda
tačiau yra tik priemonė, per kurią gali reikštis sąmoninga ir
organizuota tautinė mintis. Tad daug didesnis dar V. nuopelnas buvo
tas, kad jis susiejo lietuvių tautinį atgimimą su bendruoju Vakarų
Europos progresyviniu liberalizmo sąjūdžiu, įkvėpė lietuvių
tautiniam sąjūdžiui kovingumo dvasią ir padėjo susiformuoti
vienai pagrindinių lietuvių politinių srovių – Lietuvos demokratų
partijai.
;)
;)
;)
;)
;)