Rusų valdžiai uždraudus lietuvišką spaudą, iš pradžių lietuviams buvo numatyta leisti lietuviškas knygas rusiškomis raidėmis. Lietuviai tokiai tvarkai nepritarė, niekas iš leidėjų nesiskubino tokių knygų leisti. Tuo metu rusų valdžiai į talką atėjo rusų valdžios politikai pritariantis lietuvių kalbą mokėjęs lenkas Stanislovas Mikuckis ir Lietuvoje gyvenęs totorius Jonas Kreščinskis. 1864 m., gavę Muravjovo nurodymą, jie parengė spaudai pirmąją „Abėcelę žemaitiškai - lietuvišką“ rusiškomis raidėmis. Šios knygos antraštėje nurodyta Muravjovo pavardė. Knygelė buvo išleista du kartus (antrojoje pakeista antraštė ir atitaisytas provoslavų tikybos pavadinimas, kuris pirmajame leidime neteisingai išverstas „griekų wiera“.

Laikui einant lietuviams skirtų knygų, įstatymų rinkinių, vertimų į lietuvių kalbą reikėjo daugiau, tad imta ieškoti pagalbininkų tarp lietuvių.

Dalis lietuvių inteligentijos lietuviškų knygų rusiškais rašmenimis klausimu neturėjo tvirtos nuomonės. Diskutuoti, spausdinti ar ne taip savo ir kitų knygas juos vertė daugelis aplinkybių, ypač leidybos finansavimas - lietuviškoms knygoms rusiškomis raidėmis buvo galima tikėtis nesunkiai gauti tiek leidimą, tiek ir pinigų. Vienas iš tokių abejojančių buvo Kazanėje gyvenęs ir ten lietuvių kalbos žodyną spaudai rengęs prof. Ugenskis. Jis pasidalino savo abejonėmis su Žemaičių vyskupu Motiejumi Valančiumi. Pastarasis Ugenskiui nepritarė leidžiant šį žodyną pritaikyti rusišką žodyną ir tai nebuvo padaryta.

Žinoma, kad 1864 m. Vilniaus mokslo apygardos globėjui Kornilovui rusiškai žemaitišką pradžios mokykloms skirtą gramatiką buvo pateikęs, vėliau, Kornilovui pasiūlius, rusiškomis raidėmis ją perrašęs Petrapilyje kadetų korpuse mokytoju tarnavęs ir į Lietuvą planavęs sugrįžti mokytojauti Jonas Juška. Ši knygelė taip pat neišvydo dienos šviesos, nes Muravjovas nesutiko leisti perkelti Joną Jušką į Lietuvą, nes čia gyveno jo brolis kunigas Antanas Juška, kuris caro valdžiai buvo žinomas kaip „lotyniškas fanatikas“.

Tuo, reikia ar nereikia lietuviams kirilica spausdintų knygų, lietuviškos spaudos draudimo pradžioje abejojo, kai kas tam pritarė ar prisidėjo prie knygų perrašinėjimo rusiškomis raidėmis norėdami bent kiek pagerinti savo finansinę padėtį. Štai vienas iš žymiausių ano metų pedagogų Tomas Ferdinandas Žilinskas. Jis yra rašęs (T. F. Žilinskui skirtas „Lietuvos Mokyklos“ numeris), kad jis, 1865 m. studijuodamas Varšuvoje, buvo sutikęs rusiškomis raidėmis perrašyti vieną elementorių ir keletą valdžios įsakymų dėl to, kad bent kiek galėtų prisidurti prie varganų studentiškų pajamų.

Priimti rusų valdžios primestą tvarką buvo priversti ir valstybinėse švietimo įstaigose dirbę ir rusinimo politikai nepritarę Lietuvos inteligentai. Štai iškilus ano meto pedagogas lituanistas Juozas Kairiūkštis, dėstydamas veiverių mokytojų seminarijoje, turėjo ne tik naudoti mokomajame procese rusiškai perrašytas knygas, bet ir mokyti pedagogus, kaip reikės to rašto mokyti mokinius.Jis rusų raidžių pritaikymo lietuviškiems raštams sistemą aprašė 1873 m. išspausdintuose Varšuvos mokslo apygardos bendraraščiuose. Gavęs savo viršininkų nurodymą, jis 1892 m. parengė rusų istorijos vadovėlį rusiškomis raidėmis (knyga išspausdinta nebuvo).

Itin didelę įtaką ano metų bažnyčios ir Lietuvos valstybės gyvenime turėjęs Žemaičių vyskupas lietuviškos spaudos draudimo pradžioje kategoriškai prieš rusiško raidyno įvedimą nepasisakė, tačiau įvairiomis priemonėmis stengėsi kliudyti įvesti į Bažnyčią rusų kalbą ir ir rusiškomis raidėmis perrašytas lietuviškas maldas už carą ir jo šeimą.

Tada rusų valdžia savo jėgomis pradėjo spaudai rengti Lietuvos katalikams skirtas religinius leidinius rusiškomis raidėmis. Taip iškilo grėsmė, kad katalikams skirtuose leidiniuose bus bandoma Lietuvoje propaguoti provoslavų tikėjimą. kad to neatsitiktų, M. Valančius Vilniaus mokslo apygardai pasiūlė pasikviesti į talką Lauryną Ivinskį, kad šis padėtų traskribuoti lietuviškas knygas rusiškomis raidėmis. Taip Laurynas Ivinskis ketverius metus kartu su Krečinskiu ir su kunigu Antanu Petkevičiumi dirbo rengdamas spaudai kalendorius (miesiaceslovus“), tikybos leidinėlius, paties M. Valančiaus pradžios mokykloms parašytą lietuvišką katekizmą (išspausdintas rusiškomis raidėmis aprobavus pačiam M. Valančiui).

Lietuvių liaudis kirilica („kirvukais“, graždanka) spausdintų knygų nepriėmė. Paaiškėjus šiam faktui, žmonės, kurie iš pradžių buvo įsitraukę į lietuviškų knygų rusiškais rašmenimis leidimą, iš šio darbo pasitraukė. Jį tęsė rusų valdžios administracija. 1864-1904 m. iš viso rusų valdžia spaudai parengė ir išleido 58 lietuviškus leidinius rusiškomis raidėmis, didžiąją dalį iš kurių sudarė po kelis kartus perspausdinti mokykloms skirti vadovėliai. Apie pusė jų išėjo 1864-1875 metais. Tik dalį iš jų, susiklosčius atsitiktinėms aplinkybėms, rusų valdžiai padėjo parengti lietuviai:
1887 m. išleistą „Dievišką liturgiją švento Jono Auksaburnio“ į lietuvių kalbą išvertė Silvestras Baltramaitis, o ją rusiškomis raidėmis traskribavo E. Volteris;

Provoslavų tikėjimą priėmęs I. Liutostanskis 1888 ir 1891 metais Vilniaus mokslo apygardos užsakymu išvertė ir rusų raidėmis traskribavo tris L. Tolstojaus leidinėlius;

1902 m., gavęs Suvalkų mokyklos direktoriaus nurodymą, Gibų pradinės mokyklos mokytojas Grabauskas išvertė į lietuvių kalbą ir rusiškomis raidėmis perrašė „Ūkišką kalendorių“ ir A. Puškino „Pasakas apie žuvininką ir žuvelę“.
Iš asmeninių paskatų per visą 40 lietuviškos spaudos draudimo metų perrašyta rusiškomis raidėmis tebuvo tik viena knyga - 1887 m. Mintaujoje dirbęs dvidešimtmetis siuvėjas Kazimieras Lalis, nieko nežinodamas apie lietuvių spaudos uždraudimą ir lietuviškų knygų lotyniškais rašmenimis spausdinimą, rusų valdžios nurodymu kirilica perrašė savo parašytą lietuvišką knygelę „Lietuvos kriaučiams drapanų sukirpimo mokslas“ ir ją išleido savo lėšomis.

Rusų valdžios iniciatyva išleistas kirilica perrašytas lietuviškas knygas platinti dažniausiai būdavo pavedama pradžios mokyklų mokytojai. Norinčių tokias knygas įsigyti buvo itin nedau, o ir patys mokytojai labiau buvo linkę suklastoti faktus: platinimui skirtas knygas jie verčiau sunaikindavo, apyskaitas suklastodavo, o už tariamai išplatintus leidinius pinigus atiduodavo iš savo atlyginimo.

Lietuviškos spaudos draudimui užsitęsus, kai kas iš lietuvių šviesuolių, baimindamasis, kad lietuviai gali likti neraštingų žmonių tauta, nes užsienyje spausdinamų, kontrabanda į Lietuvą įvežamų ir slapta platinamų leidinių visiems nepakakdavo ir ne visus, kam jų reikia, šie leidiniai pasiekdavo, buvo suabejojęs, ar nereikia vis dėlto tokiomis sąlygomis priimti rusišką raidyną lietuviškuose leidiniuose. Vienas iš tokių abejojančių buvo uolus „aušros“ bendradarbis Juozas Miliauskis - Miglovara. Savo mintis jis išdėstė 1883 m. rankraštiniame laikraštyje, o 1884 m. liepos 14 d. Antanui Baranauskui rašytame laiške. Bičiuliai jo nepalaikė, ir J. Miliauskis - Miglovara daugiau prie šio klausimo negrįžo, savo leidinių kirilica nespausdino.

Žinoma, kad 1902 m. idėja leisti lietuviams laikraštį kirilica buvo kilusi vienam Mažosios Lietuvos veikėjui. Tačiau šio krašto leidėjai iniciatorių greitai įtikino, kad tokio leidinio Lietuvai nereikia ir duos tik didžiulius nuostolius.

Taigi kirilica leistų periodinių leidinių lietuviškos spaudos draudimo metais iš viso nebuvo.