Prieš 20 metų išspausdinta
Vlado Žuko knygelė iki šiol tebėra vienintelis leidinys apie
bibliofiliją lietuvių kalba. Tiesa, apie tokį ypatingą knygos
pamėgimą šį bei tą rastume enciklopediniame žodyne 
„Knygotyra„
(„Alma littera„, 1997), Domo Kauno veikaluose „Donelaičio
žemės knygiai„ (V.,1993) arba „Knygos dalia„ (Pradai, 1999),
galbūt dar viename kitame leidinyje, periodikoje. Tačiau akivaizdu,
jog knygos mėgėjams tiesiog būtinas antrasis – gal kiek
papildytas - V. Žuko knygelės leidimas, nes pirmąjį jau sunku ir
besurasti.
Leidinyje rašoma: „Bibliofilija
yra socialinis bei psichologinis visuomenės reiškinys, o knygų
rinkimas - ne tik intelektualinės, bet ir komercinės veiklos sfera,
turinti moralinį, etinį aspektą“. Mokslo šakų aplinkoje
bibliofilija traktuojama kaip sudedamoji knygotyros dalis. 0
bibliofilu laikomas „knygų rinkėjas, kuris mažiau atsižvelgia į
knygos praktinę vertę jo profesijai, darbui, į knygos turinį ir
labiau vertina išorę - poligrafinį atlikimą, meninį
apipavidalinimą“. Pateiktos žymių bibliofilų mintys apie knygą,
iš kurių „taikliausia“ turbūt yra N. Macujevo: „Reikia
mokėti įsiklausyti į knygą ir suprasti ją kaip gyvą žmogų.
Čia nepakanka profesionalių žinių, reikia dar turėti ypatingą
pojūtį, kuris būdingas medžiotojams, žvejams…“.
Plačiai aptartos asmeninės
bibliotekos. O jos būna nepaprastai įvairios. Vieni bibliofilai savo
rinkiniuose kaupia vieno ar kelių rašytojų knygas, kiti renka
leidinius tam tikra tema, treti - dailiai išleistas knygas, dar kiti
– miniatiūrinius leidinius, kraštotyrinius darbus, retus
spaudinius, knygas su ekslibrisais ar įrašais ir kt. Kaip vieną iš
bibliofilų, kryptingai formuojančių savo asmeninę biblioteką, V.
Žukas nurodė tuo metu Čikagoje gyvenusį dailininką K. Varnelį,
renkantį viską, kas susiję su M. K. Čiurlioniu (antrajame šios
knygelės leidime būtų galima pažymėti, jog šiuo metu dailininkas
gyvena Vilniuje ir savo namuose „laiko“ muziejų, galintį
sudominti bet kurį bibliofilą). V. Žuko teigimu, „kiekviena
asmeninė knygos mėgėjo biblioteka yra daugiau ar mažiau unikali,
vienintelė“, tad svarbiausia - „asmeninė biblioteka turi turėti
savo veidą“.
V. Žukas rašo apie darbus,
kurių turėtų imtis LTSR savanoriška knygos bičiulių draugija
(ši knygelė - Vilniaus bibliofilų Mažvydo klubo, tuo metu buvusio
„pritvirtinto“ prie minėtos draugijos, leidinys). Būtina esą
išleisti knygotyros žodyną (minėtoji „Knygotyra“ pasirodė tik
prieš keletą metų), turėti periodinį leidinį (gal „Žemaičių
bibliofilas“ taps pirmąja kregžde?), parengti atskirą leidinį
apie asmenines bibliotekas Lietuvoje (turbūt tik šiemet prof. D.
Kauno iniciatyva išeis trijų dabar Lietuvoje veikiančių
bibliofilų organizacijų - M. Mažvydo ir S. Daukanto bibliofilų
klubų bei
XXVII knygos mėgėjų draugijos - narių asmeninių bibliotekų „katalogas“
- „Knygių bibliotekos“).
Leidinyje trumpai apžvelgiama
bibliofilijos istorija nuo seniausių laikų („knygos ir knygų
mylėtojai atsirado beveik vienu metu“). Tarkim, Asirijos karalius
Asurbanipalas jau VII a. pr. m. e. Ninevijoje buvo surinkęs didelę
dantiraščiu rašytų knygų biblioteką, o Graikijoje II a. pr. m.
e. Artemonas iš Kasandrijos parašė darbą „Apie knygų rinkimą“.
Kalimachas buvo sudaręs garsiosios Aleksandrijos bibliotekos
katalogą, o romėnų filosofas Seneka sakydavęs: „Poilsis be
knygų - tai mirtis, gyvo žmogaus karstas“… Pastarųjų
šimtmečių bibliofiliją V. Žukas trumpai aptaria pagal atskiras
šalis: Prancūziją, Angliją, Italiją, Vokietiją, JAV, Lenkiją,
Rusiją, Latviją, Estiją.
Dar sykį perskaitę V. Žuko
knygelę, kantriai palaukime jau išversto, bet vis dar savo mecenato
nerandančio pirmojo bibliofilinio veikalo „Knygos pamėgimas“ („Philobiblon“),
parašyto anglų valstybės veikėjo R. de Berio (Richard de Bury,
mirusio 1345 m. ), kuriame rašoma: „Prisiartinęs prie knygų,
niekad nerasi jų miegančių, paklaustos jos
neslepia savo minčių; jei klysti, jos nebara, padaręs kvailystę,
neišgirsi jų pašaipos…“
