Daug kalbama apie rašto civilizacijos nuokalnę arba net pabaigą. Kalbos kelia abejonių ir nerimo nuotaikas. Tačiau mes vis dėlto dar gerai nežinome, ar 2001 metai tikrai yra riba tarp senosios ir šiuolaikinės kultūros. Ar teisūs tie, kurie tvirtina, kad vis labiau tobulėjančios informacinės technologijos nemaža kultūros tradicijų ir formų paverčia muziejinėmis relikvijomis. Kokia bibliofilijos ateitis? Ar bibliofilija ne pernelyg konservatyvi ir uždara? Mes juk akivaizdžiai nematome jos kaitos bei skubos atsinaujinti. Bet ar iš tikro jai reikia kur nors skubėti? Ar skuba ir radikali kaita yra neišvengiamybė bei privalumas? Partirtis liudija ka kitą. Nepaisant tarpkultūrinės ir internetinės erdvės globalumo bei atvirumo, bibliofilijos pasaulis keičiasi ir link mūsų artėja pamažu. Knygų pasaulyje gerai žinomi tokie Europos elitiniai bibliofilijos žurnalai kaip vokiečių „Marginalien“ ir „Philobiblon“, anglų „,The Book Collector“, šveicarų „Librarivm“, prancūzų „Bulletin du bibliophile“ ir italų „La Bibliofilia“, tačiau Lietuvos bibliotekos, net mokslinės, jų neprenumeruoja. Mes žinome, kad vyksta Tarptautinės bibliofilų asociacijos konferencijos, tačiau jose nedalyvaujame, nes nei kvietimų negauname, nei lėšų turime
kelionėms. Kita vertus, ir tarptautinių, ir nacionalinių bibliofilų organizacijų mes, baltijiečiai, iki šiol lyg ir nedominome. Norėtume ryškesnių dėmesio ženklų. 0 gal patys nemokame prisistatyti, gal neturime ko parodyti? Šių abejonių nei patvirtinsime, nei paneigsime. Ne mums patiems save girti arba kitaip vertinti. Vis dėlto Baltijos šalių bibliofilija nestovi plyname lauke.
Kaimynų akimis žiūrint, toliausiai pažengė estai. Jų klubai veiklūs, išleisti keli bibliofilijos laikraščiai, pirmasis bibliofilijos almanachas „Knyga yra...“ (2000), išsiverstas Richardo de Bury „Philobiblonas“ (1995), nuosekliai rengiamos bibliofilijos konferencijos, vertingų bei retų knygų parodos ir jų katalogai. Lietuviai turi turtingą dvarų knygos kultūros paveldą. Šalies sienas peržengė XXVII knygos mėgėjų draugijos (1930-1940) veikla. Ji paženklinta ne tik iki šiol turinio vertės nepraradusiais „XXVII knygos mėgėjų metraščio“ tomais, bet ir Paryžiaus moderniojo meno ir technikos parodos (1937) aukščiausiu apdovanojimu Grand Prix bei aukso medaliu už meniškuosius leidinius.

Tarybų Sąjungos okupacija ilgam sustabdė lietuviškosios bibliofilijos raidą. Atsitiesti sunku, tačiau mes stengiamės: turime jau tris klubus, neprastų asmeninių bibliotekų, keliolika bibliofilinių leidinių ir parodų katalogų, pirmąjį, tegu ir regioninį, bibliofilijos laikraštį ir bibliofilijos kursą studentams, atgimstančias bibliofilijos tradicijas.

Daug dar ir negalių. Stokojame organizuoto darbo patirties, knygą populiarinančios literatūros, kolekcionavimo ir asmeninių bibliotekų vadovėlių, visos Lietuvos bibliofilijos reikalus aprėpiančio periodinio leidinio. Tačiau didžiausia problema - iš tarybinių laikų visuomenės paveldėtas nepalankus požiūris į bibliofiliją: ji kaip savitas kultūros reiškinys nepripažįstama, kartais pabrėžtinai ignoruojama arba net neigiama. Ryžto ir drąsos stinga patiems bibliofilams. Jie plačiau nepraveria asmeninės bibliotekos durų, vengia viešumos ir atviro pokalbio, mažai bendrauja. Gal dėl to iki šiol bibliofilų klubų nėra tokiuose Lietuvos didmiesčiuose kaip Klaipėda, Panevėžys ir Šiauliai. Simono Daukanto bibliofilų klubo švystelėjimas Žemaičiuose yra nė su kuo nepalyginamas knygos kultūros proveržis.

Nepaisydami kliūčių atkakliai einame pirmyn. Nemaža vilčių dedame į 2001 m. rugsėjo 20-22 dienomis Vilniuje, Plungėje ir Plateliuose organizuotą tarptautinę knygotyros konferenciją. Tai pirmasis tokio pobūdžio Lietuvos mokslo ir kultūros renginys. Iš jo tikimės paskatų bibliofilijos kultūros plėtrai. Manome, kad konferencija padės atrasti naujus knygos pažinimo būdus ir įgyti kolektyvinės veiklos patirties, sparčiau pašalinti istorijos ir irzlios kasdienybės sukeltas ydas. Konferencija taip pat leis greičiau atlikti tuos darbus, kurių mūsų rankos kitados negalėjo pasiekti dėl svetimųjų primestų trukdžių. Ypač būtų svarbu iki galo ištirti ir apibendrinti Lietuvos bibliofilijos patirtį ir raidą, nustatyti jos savituosius ir universaliuosius bruožus, sąsajas su kaimyninių ir kitų Europos šalių kultūromis.

Konferencijai rengėmės iš tolo ir iš lėto. Kvietėme mokslo kolegas ir bibliofilus, savus ir kaimynus. Norinčiųjų atvykti buvo daugiau, nei leido galimybės priimti. Konferencijoje dalyvauja pranešėjai iš Estijos, Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Vokietijos, JAV ir, aišku, iš Lietuvos. Pranešimus arba jų pagrindu parengtus straipsnius skelbsime Vilniaus universiteto mokslo darbų
„Knygotyra“ naujausiame tome. Tikimės, kad jis bus kaip niekad ilgai ir dažnai skaitomas. Dėkojame talkininkams. Konferencijos rengėjus jau ne kartą parėmė Lietuvos Respublikos Seimo leidykla „Valstybės žinios“, šiemet - ir Kultūrosministerija, „Vagos“ leidykla, Plungės rajono savivaldybė bei jos viešoji biblioteka. (….)