Juo labiau artėji prie pasaulio bibliofilijos, tuo nelengviau gali apibūdinti savąją. Mes ją mažai pažįstame. Lietuvos bibliofilijos kelias buvo platus ir šakotas, tačiau duobėtas.
Jis vedė per išdidžius, bet istorijai neatsparius dvarus ir rūmus, vyskupų rezidencijas ir miestelių klebonijas, kurių sukurtą dvasios turtą įkandin uoliai šlavė nedėkingi įpėdiniai ir laikas. Knygų kultūros naikinimu daug nusikalto ir svetimieji.

Dar kitokio veido ir stoto gimtąja kalba bylojanti lietuviškoji bibliofilija. Ji išaugusi iš liaudiško elementoriaus ir katekizmo. Iš tų laikų, kai lietuviškoji knyga buvo vienintelė mūsų dvasią gynusi šventovė ir kariuomenė. Ji, nepaisant garbaus amžiaus, ir šiandien vis dar kukli, nedrąsi, nuolaidaus būdo ir mažakalbė. Giliau pažinęs matai, kad toji bibliofilija ir sodietiškai išdidi - į svetimas duris nesibeldžia ir nesiskundžia, neprašo nei dovanų, nei užtarimo. Ji niekada ir niekur neskuba. Gal dėl to ji yra arba bent dedasi esanti pakankamai savarankiška. (…)

Pasaulio bibliofilija - svarbus civilizacijos dvasingumo ir kultūros raiškos būdas. Tikriausiai dėl to ji šiek tiek ne namisėda, šiek tiek mąsli, šiek tiek daugiaveidė. Visada pasižymi charakteriu. Jo savitumus labiausiai nulemia geografinė vieta po saule, valstybės ir tautinės bendrijos, kuriai priklauso, pažanga. per pastaruosius du šimtmečius ji mums nebuvo dosni. Ši aplinkybė tiek visai lietuviškajai kultūrai, tiek ir bibliofilijai trukdė šakotis, pelnytai įgyti savo vietą ir balsą. Jos šaknys gyvybingumą geriausiai išlaikė tik niveliacijai atspariausiuose regionuose ir pačiuose didžiausiuose kūrybinės inteligentijos telkiniuose. Vaisingi ūgliai lapoja Žemaitijoje. Juos lyg ankstyvo pavasario žaluma kelia Simono Daukanto bibliofilų sambūris. Gal kiek ir perdėsime, bet nelabai nusižengsime tiesai sakydami, kad bibliofilijos protrūkis mieste ant Babrungo krantų buvo laukiamas, gal net neišvengiamas lyg savitos Žemaičių kultūros blyksnis, nulemtas viso krašto knyginės kultūros tradicijų ir dvasinės žmonių brandos. Daukantiečiai, kaip ir pats jų patronas, įžvalgūs, žino tikslą ir atkakliai jo siekia. Jie jau penkiolika metų ištikimai tarnauja Knygai, savo vėliavoje įsirašę didžiai įpareigojantį obalsį „Švieskis ir šviesk!“. Knyga tapo jų gyvenimo ir mąstymo būdu. Ji guodžia ir glosto sielą, neleidžia suklysti dėl vertybių, priartina pasaulį, skatina pasididžiavimą žemaitiška savastimi ir leidžia žvelgti pakelta galva. Simono Daukanto bibliofilų klubas dar tik ateina į Lietuvą. Tačiau ateina ne tuščiomis rankomis. Per penkiolika gyvavimo metų jis uoliai statė Žemaičių krašto Knygos šventovę ir gausino jos dvasios aruodą, kuris, atrodo, bus prisipildęs ir imąs berti grūdą per kraštus. Gerą sėją ir dagą pranašauja garsiau tariamas žodis - „Žemaičių bibliofilas“. Tokio laikraščio mes laukėme seniai. Jis kalbins pats ir ragins kalbėtis bendraminčius, juos burs ir vienys, ugdys bibliofilijos savimonę ir būtį.

„Žemaičių bibliofilas“ - pirmasis tokio pobūdžio periodinis leidinys lietuvių
kultūros istorijoje. Pirmtakams sunkiausia. Estijoje per nepriklausomybės dešimtmetį pasirodė ir nunyko berods šeši knygos bičiulių ir bibliofilų laikraščiai.
Jiems skaitytojų pakako - estai pristigo lėšų ir atkaklumo. Mes iš kitų klaidų privalome pasimokyti. „Žemaičių bibliofilą“ turėtume pagal išgales paremti
plunksna ir skatiku, paslaugiai palydėti pas savąjį skaitytoją. Šis laikraštis turi ateitį. Jo, galbūt ir kitų vietinių bibliofilijos leidinių dėka vieną dieną sulauksime ir „Lietuvos bibliofilo“.