 Daraktorių
judėjimo susiformavimo istorinės sąlygos
Daraktorius rusų laikais
slaptosios mokyklos mokytojo pavadinimas, kilęs iš lenkiško dyrektor. Lietuvos
mokyklos ligi 1863 m. sukilimo, netsižvelgdamos į rusiškąją
administraciją, laikėsi Lietuvos ir Lenkijos Edukacinės Komisijos
sistemos. Dėl to ir parapinių mokyklų vedėjai buvo vadinami direktoriais,
o liaudis juos vadino daraktoriais. Po 1863 m. bet kokie minėtosios
Edukacinės Komisijos mokykloms paliktieji nuostatai buvo atmesti,
parapinės mokyklos (gausiai steigtos vysk. Valančiaus) uždarytos, o
naujai steigiamos mokyklos buvo imtos tvarkyti grynai rusų įstatymais.
Pastarųjų mokyklų vengdami, lietuviai ėmė steigti slaptąsias mokyklas,
kurios buvo praktikuojamos beveik ligi pat nepriklausomosios Lietuvos
atkūrimo. Šiuos slaptųjų mokyklų mokytojus žmonės tevadino tik
daraktoriais. Daugumas jų buvę be mokytojo cenzo, o kiti net nemokėję
rašyti. Svarbiausias daraktoriaus uždavinys buvo išmokyti vaikus skaityti
spausdintus tekstus, kiti mokė ir rašyti, o jau labai retas iš jų mokė
ir skaičiuoti.
Daraktorinės
mokyklos
Kadangi anuo metu gyventa kaimais (ne viensėdžiais), tai veik
kiekvienas kaimas nusisamdydavo ir daraktorių - įsisteigdavo slaptąją
mokyklą. Ji paprastai veikdavo nuo Visų šventųjų ligi Velykų (kai
vaikams nereikėdavo ganyti). Mokyklą lankydavo po keliolika mokinių.
Tačiau pasižymėję daraktoriai sutraukdavo ir po keliasdešimt ar net arti
šimto mokinių. Daraktorių mokykla jokių specialių patalpų neturėjo.
Paprastai buvo mokoma ūkininkų gyvenamosiose pirkiose (joje gyvenant ir
didelei ūkininko šeimai). Tik kur nekur tokios mokyklos naudodavosi
seklyčiomis. Pamokų metu vaikai sėdėdavo apie stalą, o daraktorius - jo
gale. Visi vaikai skaitydavo iš elementorių ar maldaknygių jiems paskirtus
tekstus tyliai, daraktoriaus dešinėje sėdįs vaikas skaitydavo garsiai, o
daraktorius tikrindavo mokymosi išvadas. Patikrintasis vaikas gaudavo
pratyboms naujus tekstus ir sėsdavo į daraktoriaus kairę, o visi vaikai
pasislinkdavo apie stalą artyn daraktoriaus (iš dešinės pusės), ir vėl
būdavo tikrinamas kito mokinio skaitymas.
Buvo skaitoma slebizavimo būdu (taip visur buvo skaitoma ligi XIX a. galo).
Šia tvarka mokomas skaityti vaikas pirmiausia turėdavo išmokti visas
raides, vadindamas jas ne garsais, bet skiemenimis (a bė cė dė ė ef gie
ir t. t.). Pvz. žodžiai r y t o m a l d o s buvo taip skaitomos: er-y-ry,
tė-o-to, ryto, em-a-al-mal, dė-įo-es-dos, maldos, ryto maldos. Tai
metodas, kųris rėmėsi ne logine, bet motorine atmintimi, ir taip pat
ritminiu pajautimu. Greičiausiai išmokdavo šio tipo mokiniai.
Tie daraktoriai, kurie mokydavo ir rašyti, vartodavo ir kitą stalą, prie
kurio susėsdavo rašantieji. Šio meno dažniausiai būdavo mokoma,
kartojant daraktoriaus parašytuosius į sąsiuvinį tekstus (raides,
žodžius, sakinius).
Ir tik išimtiniais atvejais būdavo pasiekiama to, kad vaikai perrašydavo
knygos tekstus.
Daraktoriai dažniausiai mokydavo po savaitę pas kiekvieno vaiko tėvus.
Šitoks nuolatinis mokyklos vietos kaitaliojimas buvo tam tikra apsauga nuo
žandarų. Atvykę kaiman slaptosios mokyklos medžioti, žandarai paprastai
nežinodavo į kurią sodybą pulti. 0 kai tik jie būdavo pastebėti, vaikai
išsibarstydavo, ir kasdieninėje ūkininko pirkioje kokių nors mokyklinių
žymių nebebūdavo galima rasti.
Darbo
sąlygos
Kur daraktorius mokydavo, ten jis paprastai ir gyvendavo bei būdavo
valgydinamas. Be to, jam dar būdavo primokama kas savaitė po 10 ar net 15
kapeikų nuo kiekvieno mokomo vaiko (valdinės mokyklos mokytojas tuo metu
gaudavo po 30 rublių per mėnesį).
Lyginant su šių dienų mokytoju, daraktorius buvo mažai išlavintas,
dirbęs gana primityviais metodais ir turėjęs labai prastas mokymo
sąlygas. Bet atkreipiant dėmesį į tai, kad jis dirbo slaptai,
persekiojamas, ir kad ano meto pradžios mokytojų tarp rusų pasitaikydavo
taip pat nemokančių rašyti bei rašytinių tekstų skaityti, tenka daryti
išvadą, kad tiek išsilavinimo, tiek mokomojo metodo atžvilgiu daraktorius
ne tiek jau buvo atsilikęs nuo greta dirbančiųjų mokytojų.
Kadangi, apskritai imant, jis dirbo su mažesniu mokinių skaičiumi ir savo
darbui buvo labiau atsidėjęs, tai ir jo mokomymo rezultatai (ypač
pradiniai) kažin ar buvo menkesni už ruso mokytojo. 0 auklėjimo (ypač
tautinio) požiūriu daraktoriai buvo tikrieji ano meto lietuviškojo
atžalyno sodininkai. Viena lietuvė motina, be daraktoriaus talkos, vargu
būtų galėjusi išsaugoti ano meto priaugančioje kartoje lietuviškosios
sąmonės žiburėlį. Pagaliau, daraktorių sudarytosios tradicijos tėvams
būti itin glaudžiame kontakte su mokykla, labai teigiamai veikė mūsų
mokyklinę santvarką ir Nepriklausomosios Lietuvos metu.
Literat ūra:
V. Bičiūnas. Kun. J. Katelė ir jo
laikai. 1934;
Vl. Trmka. Daraktoriai /
Gimtasis Kraštas. 1936. Nr. 1.
Tekstas iš Lietuvių
enciklopedijos IV. P. 304-305. Bostonas, 1954
|
;)