DARAKTORIUS,
XIX a. ir XX a. pr. Lietuvos valstiečių steigiamų ir išlaikomų
kaimo mokyklų mokytojas. Daraktorių m-las (legalias ir nelegalias)
pradėta kurti XIX a. pirmojoje pusėje. Spaudos draudimo laikais
(1865-1904) ypač paplito nelegalios daraktorių mokyklos.
Daraktorius su mokiniais kilnodavosi iš
vienos trobos į kitą (paprastai kas savaitė), gyveno ir maitinosi pas
valstietį, kurio troboje rinkosi vaikai. Socialinė padėtis,
išsimokslinimas buvo įvairus. Didelė dalis mokėjo tik skaityti. Kartais
daraktoriauti pradėdavo 8-10 m. vaikai. XIX a. pab. Daraktoriaus
išsimokslinimo lygis pakilo - prie slapto mokymo prisidėjo pažangūs
lietuvių švietėjai. Daraktoriais dirbo Gabrielė Petkevičaitė-Bitė,
Povilas Višinskis, Jonas Biliūnas. Daraktoriai mokė vaikus
lietuviškai skaityti, rašyti, skaičiuoti, skaityti rusų ir lenkų
kalba, pateikdavo Lietuvos istorijos ir geografijos žinių. Nuo 1871 m.
carinė administracija daraktorius ir mokinių tėvus už slaptą mokymą
baudė piniginėmis baudomis (ligi 300 rb.) arba ligi 3 mėn. arešto. Po
1905-1907 metų revoliucijos bausmės buvo formaliai panaikintos. Tačiau
nelegaliosios daraktorių m-los ir vėliau buvo caro valdžios
persekiojamos.
