<< Lietuviškas žodis     << Istorija     << Atgal    


1880 m. gegužės 6 d. Vilniaus gubernatoriaus raštas Vilniaus spaustuvių, litografijų, knygynų prižiūrėtojui apie lietuviškų knygų su suklastotais cenzūros komiteto leidimais plitimą Lietuvoje

Lietuvos TSR CVIA, 600 f., 1 ap. 16 b. 24-25 I. Originalas rusų kalba

 

Konfidencialiai

Vyriausioji spaudos reikalų valdyba sužinojo, kad Šiaurės vakarų krašte pastaruoju metu nepaprastai smarkiai išsivystė prekyba užsienyje išspausdintomis lotynišku-lenkišku šriftu knygomis ir brošiūromis lietuvių ir žemaičių kalbomis. Šitie leidiniai įvežami į Rusiją kontrabandos keliu ir turi visas žymes tų leidinių, kurie buvo spausdinami Vilniaus spaustuvėse anksčiau (ligi 1865 metų) su išankstiniu cenzūros leidimu. Dalis įvežamų knygų, žinoma, sulaikomos įvežant, ką rodo teisminės bylos, dažniausiai kylančios Suvalkų apygardos teisme, bet didesnioji tokių leidinių dalis pasiekia paskyrimo vietą nekliudomai.
P. vidaus reikalų ministras, pranešęs, kas anksčiau išdėstyta, prašo p. generalgubernatorių išleisti potvarkį, kad būtų griežčiau sekami asmenys, prekiaujantys spaudos kūriniais ir gavusieji tam teisę iš vietinės vyresnybės, o daugiausia tie iš jų, kurie verčiasi išnešiojamąja knygų prekyba.
O dėl to, kad valdininkams, prižiūrintiems prekybą knygomis, ir vietos cenzoriui labai dažnai sunku nustatyti, ar tikrai viena ar kita knyga yra leista cenzūros, ar tai užsienyje išleista kontrafakcija, valstybės sekretorius Makovas mano, jog reikia paaiškinti, kad visus užsienio leidinius lietuvių kalba, peržiūrėtus Vyriausiosios valdybos spaudos reikalams, lengva atskirti nuo išspausdintų ligi 1865 metų Rusijoje: pirma, savo išore ir, antra, įvairiomis klaidomis cenzūros leidimo formuluotėje. Taip, pavyzdžiui, knygoje „Iszguldymas litanios loretanskos“ cenzūros leidimo tekste vietoj „Vilno, 2 fevralia 1863 goda“ išspausdinta „Vilno 2 dnia m-ca fevralia 1863 g.“, knygoje „Tamosziaus A. Kempio. Apie sekima Jezaus Christaus, Vilniuje 1861“ cenzūros aprobavimo formulė išdėstyta taip, kaip ji buvo nustatyta tiktai 1863 metais, ir pagaliau brošiūroje „Eysa mociba del mazu bernu“ pažymėta, jog cenzūros leidimas duotas 1857 metais, o brošiūros spausdinimo metai pažymėti 1875 m., t. y. 18 metų po cenzūros leidimo.
Jeigu vietos vyresnybei būtų sunku nustatyti leistinas ar neleistinas vienas ar kitas leidinys, tai vidaus reikalų ministras prašo apie visas tokias abejones pranešinėti į Vyriausiąją valdybą spaudos reikalams, kuri ir duos atitinkamą paaiškinimą.
Gavęs šiuo klausimu generaladjutanto Albedinskio balandžio 29 d. pasiūlymą Nr. 451 ir pranešdamas apie tai jūsų prakilnybei, papildydamas savo 1877 metų balandžio 16 d. raštą Nr. 1844, turiu garbę nuolankiausiai prašyti jus, gerbiamas pone, griežtai sekti, kad būtų teisingai prekiaujama spaudos kūriniais, taip pat, kad Vilniaus m. neplistų užsienyje išleistos kontrafakcijos, o sunkumų atvejais kreiptis pas mane su pranešimu.
 
Gubernatorius Steblinas-Kamenskis