- Šiandien niekas negali pasakyti,
kas ugdė kunigaikščių Oginskių giminės didikų savimonę, jų
palankumą lietuvių siekiui savo valstybę matyti nepriklausomą.
- Lietuvybės puoselėjimo apraiškų
kunigaikščių Oginskių dvare jau galima pastebėti po 1772 m.
Lietuvos-Lenkijos padalijimo. 1794 m. įsiliepsnojęs T. Kosciuškos
sukilimas balandžio 23-24 dieną apėmė ir Vilnių. M. K.
Oginskis buvo išrinktas Lietuvos tautinės tarybos nariu ir
paskirtas Ukmergės, Švenčionėlių ir Breslaujos sukilėlių
vadu. Tuo metu jis daug jėgų atidavė sukilimui, net senovinį
Oginskių herbą pakeitė į skydą su užrašu „Laisvė.
Pastovumas. Nepriklausomybė.“ Sukilimo reikalams jis paaukojo
ir nemažai lėšų.
- 1796 m. iš Konstantinopolio Mykolas
Kleopas parašė generolui Bonapartui entuziastingą laišką ir
prašė jį būti LDK gynėju. Bonapartas atsakė: „Tauta, savo
kaimyno parblokšta, gali atsikelti tik su ginklu rankose“ (B.
Dundulis, „Lietuvos istorija“).
- 1811 m. gegužės mėn. 5 dieną
memorandume Rusijos carui M. K. Oginskis pabrėžė Lietuvos
savitumą, gyventojų pasididžiavimą savo kilme, jų narsumą ir
Tėvynės meilę, savo papročių puoselėjimą.
- 1811-1812 m. LDK konstitucijos
projekte M. K. Oginskis, K. Liubenskis ir L. Pliateris siūlė per
10 m. atleisti valstiečius nuo baudžiavos.
- Rietavo miestas ir dvaras išgarsėjo
ne tik Rusijoje, bet ir užsienyje. Irenėjus Oginskis savo dvarą
buvo pavertęs savotiška autonomija, kurioje galiojo savi įstatymai.
Jis mėgo paprastumą, ko gero vienintelis tuo metu Lietuvoje iš
Lietuvos didikų kalbėjo lietuviškai, rėmė lietuvių kultūros
reikalus. Jis aktyviai rėmė 1830-1931 m. sukilimą. Rietave veikė
sukilėlių amunicijos ir ginklų gamybos bei taisymo dirbtuvės,
kuriose buvo liejami sviediniai patrankoms ir kulkos šautuvams
bei pistoletams, taip pat gaminami šoviniai, ietys, taisomi
sugadinti šaunamieji ginklai. Žadvainių polivarke sukilėliai
buvo įkūrę parako gamyklą. Šios dirbtuvės turėjo aprūpinti
Telšių, Raseinių, Šiaulių apskričių sukilėlių dalinius
ginklais. Dirbtuvėms vadovavo J. Rimkevičius. Sukilimui pralaimėjus,
amunicijos dirbtuvės buvo sudegintos (J. Kontrimo publikacija
knygoje „Rietavo apylinkės“. Kaunas, 1992).
- 1831 m. Trakų apskrities sukilėlių
vadu buvo paskirtas Gabrielis Oginskis (F. Sliesoriūnas.
„1830-1831 m. sukilimas Lietuvoje“).
- 1846 m. I. Oginskis suteikė paskolą
L. Ivinskio pirmajam lietuviškam kalendoriui „Metu skaijtlus
ukiniczkas (…)“, finansiškai rėmė Simono Daukanto leidžiamas
knygeles, vyskupo M. Valančiaus blaivybės draugijos leidinius.
M. Akelaitis 1859 m. iš Rietavo išvyko į Vilnių ir apsigyveno
Oginskių namuose. I. Oginskis paskolino jam pinigų ir padėjo
leisti lietuviškas knygeles, kurias spausdino A. Kirkovas. Tam pačiam
A. Kirkovui kunigaikštis padėjo įsigyti spaustuvę Vilniuje.
- 1859 m., įkūrus žemės ūkio
mokyklą Rietave, čia buvo mokoma lietuvių kalba. Mokyklos
vadovas Karolis Minichas buvo prūsas, bet puikiai kalbėjo žemaitiškai,
net su Rietavo dvaro administracija mėgino susirašinėti lietuviškai.
- Irenėjaus sūnus Bogdanas nemėgo
rusų valdininkų. Po Kražių skerdynių (1893 m.) atvykusį
Raseinių apskrities policijos vadą, vadovavusį kražiečių
plakimui, kunigaikštis liepė suimti ir įkirsti jam 50 bizūnų.
- 1864 m. caro valdžia uždraudė
lietuvišką spaudą, įvesdama rusišką raidyną. Prasidėjo 40
m. trukęs lietuvių spaudos draudimas ir persekiojimas. Rietavo
dvaro žmonės, turėdami leidimus, nuo seno vaikščiodavo ir važinėdavo
į Mažąją Lietuvą, o grįždami parsiveždavo lietuviškų
knygų. Nuo 1890 m. buvo įvestos bausmės už lietuviškos
spaudos laikymą. Nors vietinė administracija akylai sekdavo
valstiečius, tačiau lietuviška spauda plito po kaimus.
- B. Oginskis buvo kultūros
mecenatas. Jis organizuodavo lietuviškos spaudos gabenimą iš Prūsijos,
aprūpindavo knygnešius „šipkartėmis“, kad, iškilus
pavojui, jie galėtų pabėgti į užsienį. Kunigaikštis taip
pat palaikė ryšius su vyskupu M. Valančiumi, paaukodavo nemažai
pinigų knygų leidybai.
- Žinoma, kad 1892 m. iš Vatušių
kaimo gyvenančio Igno Genio caro valdininkai atėmė 28 lietuviškas,
prieš vyriausybę nenukreiptas knygas. I. Genys buvo nubaustas
vienam mėnesiui arešto prie policijos.
- 1894 m. iš Labardžių kaimo
valstiečio Antano Šiupario atimtas lietuviškas kalendorius. A.
Šiuparis nubaustas trimis dienomis arešto prie policijos.
- 1897 m. iš Žadvainių kaimo
gyventojo Ipolito Pakalniškio muitininkai atėmė lietuvišką
knygą ir nubaudė dviems savaitėms arešto prie policijos.
- 1903 m. sulaikytas Vatušių kaimo
elgeta Kazimieras Valančius. Pas jį rasta 12 egz. lietuviškų uždraustų
leidinių. Pagal 1904 m. liepos 11 dienos caro manifestą jis
nenubaustas.
- 1902-1906 m. Rietave vikaravo
kunigas Juozapas Bikinas, kuris rūpinosi draudžiamos lietuviškos
spaudos platinimu. Tuo metu knygos buvo gabenamos iš Mažosios
Lietuvos. Taip jos paplisdavo po Plungės, Rietavo, Laukuvos, Žarėnų
apylinkes.
- Žinoma, kad Rietavo parapijoje
lietuviškos spaudos draudimo metais buvo įsteigtos dvi slaptos
lietuviškos mokyklos ir lietuviška bibliotekėlė. J. Bikinas
bendradarbiavo draudžiamoje spaudoje - „Tėvynės sarge“,
„Kryžiuje“, „Žinyčioje“, rašė publikacijas
pirmiesiems lietuviams skirtiems legaliems laikraščiams, kurie
buvo leidžiami Rusijoje: „Lietuvių laikraščiui“,
„Vilniaus žinioms“ ir kitiems. Dažniausiai pasirašydavo
slapyvardžiu Dumbrė.
- J. Bikinas buvo vienas iš knygų
leidimo Šv. Kazimiero draugijos Kaune įkūrėjų. Jis aktyviai
dalyvavo Rygos ir Kauno lietuvių draugijų veikloje. Rietaviškiai
spaudos draudimo metais gerbė ir brangino spausdintą lietuvišką
žodį, skaitė religinę ir pasaulietinę spaudą.
- Po 1863 m. sukilimo valdinėse
mokyklose net tikybą antraisiais mokymo metais buvo reikalaujama
dėstyti rusiškai. 1892 m. pavasarį į Rietavą egzaminuoti
mokinius buvo atvažiavusi komisija: Kvėdarnos, Endriejavo,
Veiviržėnų mokytojai. Mokiniui liepta paskaityti rusiškai
katalikų maldą už carą. Tada komisijos nariu buvęs Rietavo
vikaras Pranas Gugis pareiškė, kad tikėjimo ir maldų žemaičių
vaikai turi mokytis lietuviškai. Jis viešai pasmerkė Rietavo
mokyklą ir mokytojus už vaikų rusinimą. 1894 m. P. Gugis carinės
valdžios reikalavimu dviems metams uždarytas į Kretingos
vienuolyną.
- Lietuviškos spaudos draudimo
laikotarpiu pasižymėjo ir Petras Vyšniauskas. Jis gimė 1886 m.
Daugėdų kaimo ūkininkų šeimoje. Rašyti ir skaityti, rusų ir
vokiečių kalbų išmoko savarankiškai. Jis, būdamas 17 metų,
jau grojo B. Oginskio orkestre. Aktyviai dalyvavo vyskupo M. Valančiaus
organizuotoje knygnešių veikloje. P. Vyšniauskas pats
platindavo draudžiamą lietuvišką spaudą. 1904 m. policininkai
jį sulaikė prie Minijos upės, tačiau P. Vyšniauskas pasipriešino
- jis nustūmė policininkus į upę, o pats su ryšuliu lietuviškos
spaudos pabėgo.
- Spaudos draudimo metais Petras Vyšniauskas
mokė Daugėdų ir Skrabių kaimų vaikus rašyti ir skaityti.
- Kitas lietuviškos spaudos draudimo
laikotarpiu pasižymėjęs Rietavo apylinkių knygnešys buvo
Jonas Mockus. Jis gimė 1859 m Rietavo valsčiaus Kungių kaime.
Mokėsi Rietavo rusiškoje mokykloje. Platinimui laikraštį „Apžvalga“
jis gaudavo iš Medingėnų klebono Sireikos, knygas ir
kalendorius - iš Felikso Petravičiaus, Dominyko Bubino,
gyvenusio Luokės apylinkės Ubiškio miestelyje. „Ūkininką“
ir „Tėvynės sargą“ pradėjo platinti 1880 m. Per jo rankas
ėjo dokumentas, adresuotas Vilniaus generalgubernatoriui, kuriame
buvo prašoma leisti spausdinti lietuviškas knygas ir laikraščius.
Jis rašė peticiją carui, kurią pasirašė Antanas Končius ir
jo sūnus Ignas Končius iš Purvaičių kaimo. J. Mockus pasirašinėjo
slapyvardžiu „Lietuvos Žemaitis“.
- 1904 m. balandžio 24 dieną lietuviškos
spaudos draudimas panaikintas. Rietaviškiai dėmesio lietuviškai
spaudai ir jos puoselėjimui nemažino. Tai rodo tas faktas, kad
1905 m. pirmąjį pusmetį į Rietavo paštą ateidavo po 32
lietuviško dienraščio „Vilniaus žinios“ egzempliorius.
