Pokario laikotarpiu, sovietinei
valdžiai vykdant dvasinio genocido politiką, varžant žmonių
teisę gauti jiems reikalingą informaciją, nemažai būta
pasipriešinimo šiai politikai faktų. Apie vėlyvojo sovietmečio
metais egzistavusią pogrindžio literatūrą (išskyrus „Kroniką“
bei kai kuriuos kitus periodinius leidinius) 
rašyta
mažai. Šioje publikacijoje aptarsime Telšių katalikiškojo
rezistencijos sąjūdžio veikėjų pastangas leisti ir platinti
religinę, filosofinę bei kitą literatūrą.
Apie 2 tūkstančius pogrindžio
religinės literatūros buvo sukaupta ir platinama Telšiuose.
Pogrindžio religinės ir kitokios literatūros bibliotekos
egzistavimas Telšiuose prisidėjo prie telšiečio religinės,
filosofinės ir tautinės minties brendimo.
Nuo 1977 m. Telšių vikaras J.
Kauneckas buvo sovietmečiu draustos literatūros kaupimo ir platinimo
organizatorius Telšiuose. Kunigas J. Kauneckas visuomenei gerai
žinomas ir kaip aktyvus tikinčiųjų teisėms ginti komiteto
(įkurtas 1978 m. ) narys. Jis aktyviai gynė ir telšiečių
tikinčiųjų teises („Kronikoje“ Telšiai minimi daugiau negu 60
kartų). Represinė sovietinė valdžia ypatingą dėmesį skyrė „Kronikai“
ir jos leidėjams - nepalyginamai daugiau negu kitiems nelegaliai
daugintiems ir platintiems leidiniams bei šios spaudos
organizatoriams ir skaitytojams.
1973 m. lapkričio mėnesį
Lietuvoje organizuoto pirmojo plataus masto susidorojimo su „Kronika“
metu rasta apie 3700 lapų nelegaliai išleistos religinės
literatūros, 130 vnt. ideologiškai sovietinei santvarkai žalingos
literatūros knygų, 140 kg. išspausdintų religinės literatūros
lapų. Iš KGB medžiagos matyti, kad daugiausia šios literatūros
buvo konfiskuota Kaune ir jo apylinkėse.
J. Kauneckas, 1973-1977 m.
studijuodamas Kauno kunigų seminarijoje, susipažino su knygų
leidėjais gydytojais Brazauskais. Iš jų gautus leidinius, net 40
egz. tiražu, platino tarp studentų. J. Kauneckas palaikė ryšius su
Panevėžyje pogrindinius leidinius dauginusia vienuole O.
Pranckūnaite. Po vieną šių leidinių egzempliorių jis kaupė savo
asmeninėje bibliotekoje. Dirbti į Telšius jaunasis vikaras taip pat
atvažiavo ne tuščiomis rankomis.
Įvairiose Lietuvos vietose
spausdinamą ir dauginamą draudžiamą literatūrą iki 1981 m. į
Žemaitiją atgabendavo pats J. Kauneckas. Apsilankydavo čia ir O.
Pranckūnaitė. Nuo 1981 m. nelegalių knygų dauginimui buvo įsigyta
spausdinimo mašinėlių. 9 iš jų nupirko kun. J. Kauneckas.
Naudodamas spausdinimo mašinėles apie 100 egz. leidinių padaugino
ir įrišo telšietis P. Bogdelis. Šiame darbe jam padėjo ir keletas
patikimų žmonių, kurių pavardžių nėra dar pavykę išaiškinti.
Pensininkės mokytojos M.
Mėlynauskaitė ir A. Babelytė ne tik daugino leidinius, bet juos ir
vertė iš kitų kalbų. Jos prisidėjo ir leidžiant „Rūpintojėlį“.
Telšietė Narvydienė padaugino
25 egz. knygų. Skaičiavimo mašinų gamykloje kopijuodama spynų
gamybos instrukcijas, ji surizikavo vieną knygą nukopijuoti ir
panaudodama ERA įrenginį - naujasis leidinys kvepėjo žibalu.
Seselės vienuolės Teresėlė ir
Genutė rengė leidinėlius vaikams. Jie buvo papuošti karpytais
paveikslėliais, celofanuoti.
Knygas kopijavimui parūpindavo
kun. J. Kauneckas. Jis jas skolindavo iš kitų kunigų, Vyskupo. Į
nelegalių knygų dauginimą įsijungę telšiečiai kartais ir patys
savarankiškai pasirinkdavo, ką kopijuoti. Visos nelegaliai
padaugintos knygos buvo kietais viršeliais, meistriškai įrištos.
Kopijuojamo puslapio kaina būdavo 10 kapeikų, šimto puslapių
knygos kaina - 10 rublių. Nežinoma, kad būtų egzistavęs koks
fondas šiai leidybinei veiklai finansuoti. Anot paties J. Kaunecko,
šiai veiklai buvo naudojami žmonių asmeniniai pinigai.
O. Pranckūnaitė prisimena kun.
J. Kaunecką, atvažiuojantį į Panevėžį su „čemodanėliu“,
apibrizusiu paltu. Palikdamas joms leidybai skirtus pinigus,
ištardavo: „Verskitės“.
Pogrindžio religinė literatūra
Telšius pasiekdavo dar iki 1977 m. Kun. J. Zdebskis savo pogrindžio
spaustuvėje išspausdintas knygas nuveždavo ir į Žemaitįją, kur
jas dažniausiai perduodavo moterims (perpardavinėtojoms).
„Kroniką“ į Telšius
atveždavo A. Montvydienė. Šią literatūrą Telšiuose platindavo
vargonininkas Šeduikis, bažnyčioje dirbusi skalbėja - „pročka“
Onutė. Kun. J. Kaunecko remiami ir vadovaujami draudžiamos
literatūros platinimo srityje dirbo tiek jie, tiek it Bogdelis,
katalikiško jaunimo organizatorius P. Gražulis.
Saugiausia nelegalios literatūros
laikymo vieta buvo Katedros bokšto antrasis aukštas. Nelegalūs
leidiniai būdavo laikomi ir zakristijoje. Šios pogrindžio
bibliotekos sovietmečiu veikęs saugumas neišaiškino. Nebuvo
įkliuvęs nė vienas ir šios bibliotekos literatūros skaitytojas.
Religinių susivienijimų
nuostatuose (galiojo nuo 1974 m.) kartu su kitais draudimais buvo
nurodoma, kad neleidžiama platinti religinės bei kitos literatūros,
organizuoti tokio pobūdžio bibliotekų, labdaros akcijų.
Religinė pogrindžio spaudos
persekiojimas sustiprėjo prasidėjus „Kronikos“ bylai (1973m.).
Kunigas J. Kauneckas, sovietinės valdžios atstovų vadintas „kunigu
reakcionieriumi“, nuo to laiko buvo nuolat sekamas KGB darbuotojų.
Tuo laikotarpiu pas jį atliktos 4 kratos (LKBK. T. 11. P. 272). Po
kunigo A. Svarinsko arešto, J. Kauneckui, kaip ir O. Pranskūnaitei,
S. Tamkevičiui ir kitiems jų bendraminčiams buvo rengiamas panašus
likimas.
Kokios priežastys lėmė
sėkmingą kunigo J. Kaunecko rezistencinę veiklą vėlyvojo
sovietmečio metais?
„Kronikos“ leidėjai
prisiminimuose nurodo jautę ypatingą Dangaus globą. Sėkmę lėmė
ir tai, kad buvo laikomasi nelegalios spaudos platinimo taisyklių,
tam tikros taktikos. Pavyzdžiui, žmonės buvo raginami dirbti taip,
kad jų neįtartų ir kad jie niekam neišsiduotų, jog prisideda prie
tiesos sakymo. Kunigui J. Kauneckui daug kuo padėjo tikintieji.
Pamoksle užsiminus apie jo bute atliktą kratą, tikintieji parašė
pareiškimą, adresuotą valdžiai. Po šiuo pareiškimu pasirašė
net 1580 žmonės.
Kokios knygos dažniausiai tais
metais būdavo platinamos nelegaliai?
Šią pogrindžio religinę
literatūrą nesudarė vien maldaknygės, katekizmai, kita
praktikuojančiam katalikui būtina literatūra, kurios Lietuvoje ir
kitose sovietinėse respublikose tuo metu labai trūko. Ji buvo
leidžiama palyginti dideliais tiražais, dalis išvežama į Sibirą,
Ukrainą - ten gyvenantiems katalikams. Šiame bare aktyviai dirbo
telšietė S. Bytautienė.
Petras Plumpa prisimena, kad „Kronikos“
leidimas sudarė tik dalį darbo, kuriuo užsiėmė žmonės, dirbę
katalikiškos spaudos rengimo, dauginimo ir platinimo srityje.
Žmonės, įsijungę į šį
darbą, iš pradžių planavo kaip atsvarą tuometinei valdžios
ideologijai išleisti nors 10 gerai argumentuotų knygų, jas
išplatinti Lietuvoje. Kiekvienos knygos tiražas buvo planuojamas
bent 100000 egz. Knygų turinys turėjo apimti pastarojo šimtmečio
Lietuvos istoriją, marksizmo-leninizmo kritiką, naujausių mokslo
laimėjimų ir katalikiškos doktrinos sintezę, svarbiausius
lietuvių filosofų veikalus, geriausias lietuvių išeivijos, Rusijos
disidentų knygas, jaunimo dvasinės reanimacijos vadovą ir kt.
Knygos gyventojams turėjo būti platinamos veltui - sklisti kaip
vanduo…
Be anksčiau minėtų religinių
leidinių, skirtų katalikiškajai bendruomenei, gausumu išsiskyrė
religijos ir dvasinio gyvenimo problemoms skirta filosofinė knyga.
Nemažai būta grožinės literatūros, tarp jų ir apsakymėlių
(išvertė M. Mėlinauskaitė ir A.Babelytė). Šiuose leidiniuose
daug rašoma dvasinio gyvenimo, religijos istorijos, pedagogikos,
istorijos temomis. Daugiausia tai užsienio autorių, tarp jų ir E.
Moriako, E. Fromo, J. Ratcingerio, A. Frosaro, H. Senjevičiaus
leidiniai. Kitą tuo metu nelegaliai leistų knygų autorių grupę
sudarė emigracijoje gyvenę lietuviai. Tai A. Maceina ir J. Grinius
(jie buvo ypač populiarūs), A. Gaida-Gaidamavičius, St. Yla, St.
Žilys, A. Grauslys, J. Eretas, A. Paškus, V. Balčiūnas.
Tarp nelegaliai daugintų,
kopijuotų knygų nemažai buvo Nepriklausomos Lietuvos metais
spausdintų leidinių - dažniausiai 1926-1938 metais Kaune išleistos
knygos. Daugelio knygų spausdinimu rūpinosi prelatas M. Juras.
Daug vertingų užsienyje
išspausdintų leidinių sovietmečiu taip pat pasiekdavo Lietuvą.
Religinės literatūros draudimo laikotarpiu veikusioje pogrindžio
bibliotekoje buvo galima rasti ne vieną iš esperanto kalbos
išverstą V. Rudzinsko knygą.
Kas buvo Telšių pogrindžio bibliotekos skaitytojai?
Šiandien visus juos išvardinti
jau gana sudėtinga, nes jie nebuvo registruojami, nebuvo ir skaitomų
knygų statistikos. Minėtu laikotarpiu vyko tiesioginiai knygos
savininko-skaitytojo kontaktai, knygos ėjo iš rankų į kitas,
paskutinysis nežinodavo pirmojo. Skaitytojai būdavo raginami
nesmalsauti, nesistengti sužinoti, iš kur gauta knyga, o sulaikymo
atveju sakyti, kad rado pašto dėžutėje ar jiems tą leidinį
pasiūliusi nepažįstama davatkėlė. Anot J. Kaunecko, draudžiamas
knygas žmonės labai noriai skaitydavo. Daugiausia skaitytojų buvę
tarp dabartinės „Atžalyno“ ir Žemaitės mokyklų moksleivių.
Pogrindinės bibliotekos skaitytojai buvo ir A. Remėza, F. Meiženis,
Činskytė, J. Bucevičiūtė, pogrindžio bibliotekos knygas
pradėjusi skaityti apie 1980 metus. Anot jos, pirmą kartą nueiti
pasiimti draudžiamų knygų jai padėjusi I. Staškauskienė, kuri
jau anksčiau buvo tapusi pogrindinės bibliotekos skaitytoja. Į
Katedros zakristiją kunigas J. Kauneckas sutartą dieną atnešdavo
pageidaujamą knygą. Taip skaitytojus pasiekdavo A. Šapokos, Z.
Ivinskio, A. Kučinsko istoriniai, A. Maceinos, J. Griniaus, S.
Šalkausko, Solovjovo, Berdiajevo filosofiniai veikalai. Tiems
skaitytojams, kuriais pasitikėdavo, kunigas J. Kauneckas duodavo
paskaityti ir „LKB kroniką“, „Aušrą“, „Alma Mater“, „Tėvynės
sargą“, kitus pogrindžio leidinius. Gautomis knygomis skaitytojai
dalindavosi su patikimais draugais. Pas J. Kaunecką Telšiuose į
namus (dab. P. Genio g. 51) knygų pasiimti ateidavo ir netoli
gyvenęs F. Meiženis, keletas kitų skaitytojų. Kunigo vadovaujami
Eucharistijos bičiuliai taip pat buvo aktyvūs sovietmečiu draustos
literatūros skaitytojai. Anot F. Meiženio, jų buvo apie dvidešimt.
Dauguma pogrindžio literatūros
skaitytojų - tikinčiųjų vaikai. Dalis jaunimo
augo katalikiškose, bet gana indiferentiškose šeimose, nuolat
jautė poreikį žinoti daugiau, negu jiems sudarė galimybę
sovietinė valdžia. J. Sasnauskas prisimena: „Taip. Man kildavo
įvairių klausimų, bet jie nebuvo vien tik religiniai, aš tiesiog
jų nerūšiavau (…). Į tikėjimą atėjau per pogrindį, per
kovą, nes suvokiau, kad bažnyčia persekiojama, taigi maniau joje
esama tiesos, be to, ji gina kultūrą, identiškumą (…)“.
