Spaudos
draudimas 1864-1904 metais Lietuvoje
 Spaudos
draudimas 1864-1904 metais Lietuvoje rusinimo politikos ir lietuvių
pasipriešinimo kovos laikotarpis, pažymėtas giliu konfliktu dėl raidės.
Iš vienos pusės, caro valdžia visomis priemonėmis mėgino įvesti
rusiškuosius spaudmenis į lietuvių raštiją ir persekiojo tradicinio
lotyniškojo raidyno vartojimą. Iš kitos pusės, lietuviai griežtai
atmetė spaudinius rusiškomis raidėmis, slaptai leido, gabeno ir platino
draudžiamuosius raštus ir tokiu būdu sukūrė naują tautinę spaudą. Tai
svarbus tautinės kultūros kovos laikotarpis, turėjęs didelės reikšmės lietuvių tautos sąmonėjimo vyksme, tautinių santykių raidoje
ir apskritai kultūros istorijoje.
Lietuviškų spaudmenų reforma rusinimo tikslais buvo sugalvota anksčiau,
bet pradėta vykdyti 1863-1964 metų sukilimo malšintojo Vilniaus
generalgubernatoriaus M. Muravjovo iniciatyva. Siekiant nustatyti tikrąją
spaudos draudimo pradžią, tyrinėtojų nuomonės nesutampa. J. Berzinš
(1930), griežtai skirdamas Muravjovo ir jo įpėdinio K. Kaufmanno
valdymo laikotarpius, teigia, jog pirmasis tesiekęs lie-
tuvius priartinti prie rusų bei žadinti jų nacionalinį savarankiškumą
lenkų atžvilgiu, o jo pradėtoji raidyno reforma tik pastarojo dėka
pavirtusi spaudos draudimu ir rusinimo politika. J. Matusas (1957),
nuodugniau klausimą nagrinėjęs, priėjo išvados, kad spaudos draudimui
pradžią davė Muravjovas, kuris 1864 metų vasarą Vilniaus cenzūros
komitetui žodžiu įsakė nepraleisti lietuviškų spaudinių
lotyniškomis raidėmis. Tos pačios nuomonės yra ir Vaclovas Biržiška
(1954), iki šiol išsamiausiai tyrinėjęs spaudos draudimo klausimus.
Dar 1864 m. pavasarį Muravjovas paskyrė komisiją lietuviškiems
spaudiniams rusiškuoju raidynu leisti. Ją sudarė lenkas Varšuvos
lektorius St. Mikuckis, rusas J. Krečinskis ir du lietuviai: lietuviškų
spaudinių cenzorius šventikas A. Petkevičius ir žinomas liaudies
švietėjas L. Ivinskis. Talkinami Kauno gimnazijos direkstoriaus. M.
Novikovo, J. Šulgino ir mokytojo Koširino, jie ir parengė lietuviškiems
spaudiniams pritaikytą rusų raidyną, kuris lietuvių buvo vadinamas graždanka
ar tiesiog kirvukais. 1864 m. gegužės 14 d. Muravjovas kreipėsi į
carą ir gavo jo pritarimą lietuviškai spaudai lotyniškomis raidėmis
uždrausti.
Tais pačiais metais išleista ir pirmoji lietuviška knyga rusų raidėmis
(Abėcėlė žemaitiškai-lietuviška). Formaliu spaudos draudimo pagrindu,
pasinaudodamas karo padėties galiomis, pasirūpino Muravjovo įpėdinis
Vilniaus generalgubernatorius Kaufmannas. 1865 m. rugpjūčio 25 d. jis
paskyrė lietuviškoms knygoms peržiūrėti komisiją, kuri nurodė, jog
visa lietuviška raštija per pastaruosius 30 metų tarnavusi revoliucinei
propagandai, o jai vadovavęs vyskupas M. Valančius. Susitaręs su N. A.
Miliutinu, Kaufmannas 1965 m. spalio 6 d. raštu įsakė Vilniaus, Gardino,
Kauno, Minsko, Vitebsko ir Mogiliavo gubernatoriams prižiūrėti, kad būtų
uždraustas lietuviškų spaudinių lotynų raidėmis spausdinimas,
įvežimas, pardavinėjimas ir bet koks platinimas.
Tuo pačiu jis įsakė Vilniaus cenzūros komitetui jo pirmtako Muravjovo
žodinį paliepimą be išsisukinėjimų vykdyti, o Vilniaus mokslo apygardai
pavedė rūpintis išleisti kiek galima daugiau liaudžiai
knygų ir vadovėlių, parašytų lietuviškai, bet rusų raidėmis.
Kaufmanno prašymu rugsėjo 13/25 d. vidaus reikalų ministras Valujevas
slaptu aplinkraščiu draudimą išplėtė visai Rusijai, įsakydamas:
1. Visiems spaustuvių, litografijų ir chromolitografijų savininkams
nespausdinti lietuviškų raštų lotyniškomis raidėmis;
2. Visose gubernijose neleisti draudžiamą spaudą įvežti, pardavinėti
bei platinti;
3. Draudimą paskelbti visiems spaustuvių, litografijų ir
chromolitografijų savininkams, o išspausdintuosius raštus konfiskuoti.
Toks buvo oficialus spaudos draudimo pagrindas.
1866 m. Valujevas pasirūpino jį papildyti caro įsakymu, ipareigojančiu ir
mokslo reikalams skiriamus lietuviškus tekstus spausdinti vien rusų
raidėmis. Tačiau ir šis įsakymas, kaip nurodo V. Biržiška, įstatymu
nepaskelbtas. 1871 m. vasario 28 d. panaikinus karo padėtį Lietuvoje,
nustojo galioję visi to
meto suvaržymai, kurių daugumas iš naujo paskelbti įstatymo forma.
Spaudos draudimo įstatymas nebuvo paskelbtas. 1880 m. balandžio 22 d. buvo
atšauktas ir caro įsakymas, draudęs lotyniškų
raidžių vartojimą mokslo leidiniuose. Teisiškos galios neturintį spaudos
draudimą rusų administracija toliau griežtai vykdė. Liaudžiai atmetus
naująjį raidyną, caro valdžia tiek nebesirūpino knygų spausdinimu, kiek
draudžiamos spaudos persekiojimu. Spaudos draudimas virto akla priespaudos
priemone. Per visą 40 m. laikotarpį pasirodė 54 leidiniai rusų raidėmis,
kurių didesnė pusė išleista
pirmame spaudos draudimo dešimtmetyje. Tuo tarpu Lietuvoje atsirado
knygnešiai, slapta periodinė spauda, steigėsi naujos slaptos spaudos
platintojų draugijos, didėjo bylų skaičius. Stiprėjantis
pasipriešinimas ir nesiliaujančios pastangos legaliu būdu panaikinti
spaudos draudimą pagaliau itikino įtakingus rusų šviesuomenės
sluoksnius, net pačią caro administraciją tuo susirūpinti ir užbaigti
užsitęsusią nenormalią padėtį, kurioje buvo laikoma tik viena lietuvių
tauta. 1900-1903 inžinieriaus A. Macijausko ir P. Višinskio bylos,
pasiekusios vyriausią Rusijos teismo įstaigą - Senatą - davė progą ofi-
cialiai konstatuoti spaudos draudimo įstatymo nebuvimą. Revoliucinėms
nuotaikoms visoje Rusijoje kylant, 1904 m. balandžio 24 / gegužės 7 d.
caras panaikino spaudos draudimą.
Spaudos
draudimo motyvai
Rusiškojo raidyno įvedimą
į lietuvių spaudą pasiūlė slavofilas akademikas A. Hilferdingas,
nuosaikios rusinimo programos šalininkas, neneigęs lietuvių tautinio
savarankiškumo, tik norėjęs juos suartinti su rusais. Suvienodintas
raidynas turėjo būti tokio suartėjimo pagrindas, palengvinąs rusų karo
kelią
į liaudies mases Lietuvoje. Tos mintys negalėjo būti svetimos M.
Muravjovui, kuris jau po 1831 m. sukilimo buvo pasižymėjęs kaip smarkus
rusintojas. Jis degė noru tarnauti šventam rusinimo ir stačiatikybės
reikalui. Naudodamasis gautomis neribotomis galiomis, jis užsimojo
Lietuvoje galutinai išnaikinti lenkų įtaką ir visomis galimybėmis
stiprinti rusybę. Panašiai kaip Muravjovas kraštutinio rusinimo
šalininkai buvo ir kiti caro valdžios pareigūnai. Varšuvos
generalgubernatorius Miliutinas, energingai rėmęs spaudos draudimą,
tikėjosi, jog rusiškoji raidė pabaigs tai, ko neužbaigė kardas. For-
malaus draudimo autorius Vilniaus generalgubernatorius Kaufmannas savo
aplinkraštyje įsakmiai nurodė, kad Muravjovas pasirūpino atstatyti
pamintas stačiatikybės ir rusų tautybės teises. Savo užmačių caro
valdžia nė neslėpė. Kai tapęs žemaičių pavyskupiu A. Baranauskas
kreipėsi į vidaus reikalų ministrą prašydamas grąžinti lietuviams
spaudą, tasai atrėžė: Nereikia mums nei jūsų meilės, nei jūsų
pačių.
Praeis kuris laikas, prasilies Lietuvoje daug ašarų ir kraujo, o Lietuva
pasiliks rusiška ir stačiatikiška. - Liaudies masių
pasipriešinimas caro valdžios brukamoms rusiško raidyno knygoms, kaip
nurodo A. Rimka (1932), buvo grynai gaivalinis, kilęs iš religinės
antipatijos svetimai tikybai. Lotyniškų raidžių pakeitimas
rusiškosiomis buvo suprastas stačiatikybės pasikėsinimu prieš
katalikybę. Tokią baimę
kėlė ankstesnė unitų tragedija istorinės Lietuvos srityse, o ypač
Muravjovo represijos. Net pats vyskupas M. Valančius kurį laiką tikėjo
prasidėsiančiu katalikų persekiojimu. Tuo būdu ištikimybė lotyniškai
raidei lietuvių raštuose įgavo simbolinę ištikimybės Katalikų
Bažnyčiai reikšmę. Ilgainiui
šalia tikybinio motyvo iškilo ir vis labiau stiprėjo grynai
pasaulietiniai, pirmoje eilėje tautinio sąmoningumo, motyvai, tačiau
neigiamas nusistatymas rusiškojo raidyno atžvilgiu pasiliko nepasikeitęs.
1896 m. Varpas rašė: Rusai atėmė lietuviams lotynišką
šriftą ir jiems bruka graždanką, o lietuviai nepriima tos neprašytos
dovanos. Ir niekad nepriims. Per daug aiškią prasmę graždankai suteikė
Miliutinai su Muravjovais, įsakydami jai būti tarp lietuvių apaštalu
pravoslavijos ir surusinimo. Negalėjo juk to nepastebėti lietuviai.
Ir šiandien juo labiau lietuviai numano, kad valdžiai rūpi ne apšvietimo
klausimai, o tik ana graždankos pasiuntinybė užbaigti tai, ką
pradėjo rusų kardas'. - Dar mažai ištyrinėtos sąlygos, kuriomis
spaudos draudimo pradžioje kai kurie lietuvių šviesuoliai (J. Juška, L.
Ivinskis, T. Žilinskas, J.
Kairiūkštis ir kt.) mėgino talkininkauti lietuviškų raštų rusų
raidėmis leidime.
Vyskupo
M. Valančiaus kovos programa
Vyskupo M. Valančiaus
vaidmuo spaudos draudimo pradžioje nevienodai tyrinėtojų vertinamas. V.
Biržiška (1954) buvo tos nuomonės, kad M. Valančius po poros metų
griežtai persiorientavo ir visu frontu perėjo kovon prieš visus rusų
pasikėsinimus prieš Lietuvos visuomenę ir visų pirma prieš rusiš-
kas raides. Ta nuomonė remiama faktu, jog 1865 m. M. Valančius buvo
davęs sutikimą Vilniaus cenzūros komitetui spausdinti religinio turinio
knygas rusų raidėmis. Tačiau sutikimas buvo sąlyginis ir gali būti
aiškinamas kaip delsimo taktika, nes viešai priešintis jau vien dėl to
negalėjo, kad tuo metu buvo griežtoj policijos priežiūroj.
Išspausdinus pirmąsias knygas graždanka, 1866 m. pradžioje M. Valančius
jau protestavo valdžios įstaigose ne tik dėl turinio klaidų, bet ir dėl
to, kad rusų raidės netinkamos kai kuriems lietuvių kalbos garsams
išreiksti. 1866 m. birželio 12 d. rašte Kauno gubernatoriui M.
Valančius aiškiai pareiškė: Taigi aš pripažįstu negalimu dalyku
spausdinti rusų raidėmis žemaitiškają Evangeliją kaip Šv. Rašto
knygą dėl to, kad turiu griežtą pareigą rūpintis, kad ta knyga
nebūtų pagadinta. Tikrovėje spaudos draudimas buvo tik viena iš
daugelio Muravjovo pacifikacijos priemonių, kurios ne tik liaudžiai, bet
ir pačiam vysk. M. Valančiui sudarė įspūdį, kad artinas valanda,
kokios Lietuviai su Žemaičiais nuo amžių neprityrė. Sąlyginis
graždankos aprobavimas anaiptol nereiškė jokio palankaus asmeninio
nusistatymo, bet buvo tiesiog apspręstas vyskupo padėties. Jau 1864 m.
vasarą pasikalbėjime su
Muravjovu M. Valančius prašė padaryti išimtį bent maldaknygėms. 1867
m. kovo 11 d. prašė Kauno gubernatoriaus leisti lietuviškomis raidėmis
išspausdinti Seną aukso altorių. Tuo būdu buvo parodytas ir praskintas
kelias legaliai kovai už spaudos laisvę, kuriuo ir ėjo jo įpėdiniai
žemaičių vyskupo soste (A. Beresnevičius, A. Baranauskas, M. L.
Paliulionis), pasauliečiai šviesuoliai, net draudžiamoji spauda, raginusi
liaudį rašyti peticijas carui. Toji legali veikla nebuvo visiškai
bergždžia. Jos dėka 1876-1878 metais Petrapilyje išleistos 6
lietuviškos knygos lotyniškomis raidėmis, įtraukta rusų šviesuomenės
dalis kovon už lietuviškos spaudos laisvę, išleista eilė reikšmingų
mokslo veikalų ir tuo būdu bent
simboliškai sulaužytas vietinės administracijos aklai vykdomas spaudos
draudimas. Įdomu pastebėti, kad šiose legalios kovos priemonėse
atsispindėjo panašus prieštaravimas, kaip jos pirmatako vysk. M.
Valančiaus legalioje veikloje. Antai, Varpas 1899 m. rašė: Jeigu
tik nebūtų buvę to raidžių klausimo, tai lietuvių tauta būtų
ramiausia visų Maskolijos tautų. Ten pat lojalumą carui ir Rusijai
stengtasi tiek pabrėžti, jog svajonės apie nepriklausomą Lietuvą
pavadintos nepagrįstu sunkiu kaltinimu. Tuo pa-
čiu tikslu panašiai rašė T. Sargas 1900 m.: politišką Lietuvos
neprigulmystę skaitome už tuščią svajonę. Sargiečiai, o su jais
visa konservatyviška lig kaulų smegenų Lietuva, pripažįsta Rusijos
ciesorių už tikrą savo valdoną; nuo Rusijos nerūpina skirtis, tik
reikalauja ir reikalaus godojimo mūsų tautystės ir katalikystės.
Tai buvo žodiniai pareiškimai, reikalingi ir naudingi siekiamam tikslui.
Daug aiškesni buvo tų pačių veikėjų nelegalios veiklos motyvai ir
pareiškimai.
Jau po 1831 m. sukilimo per žaliąją sieną iš užsienio Lietuvon
buvo gabenama slapta literatūra. Pats M. Valančius dar prieš spaudos
draudimą, būtent, 1860 m. Klaipėdoje su kun. Zabermano pagalba išleido
Apej brostwas blaivistes, nes Vilniaus cenzūra nebeleido tos brošiūros
Lietuvoje pakartoti. Spaudos draudimui įsigalėjus, šiuo keliu plačiai
pasinaudota. Ypač didelį vaidmenį atliko vyskupo M. Valančiaus Mažojoje
Lietuvoje 1867-1869 slaptai išspausdintos ir visame krašte plačiai
pasklidusios kurstomosios brošiūros (Apie sielavartus bažnyčios
šventos, Iš tamsybės ved tiktai kelias teisybės, Perspėjimas, Vargai
Bažnyčios Katalikų Lietuvoj ir Žemaičiuose ir kt.), kuriuose nurodyta,
kaip priešintis rusinimui ir tikybos persekiojimui: neatiduoti žandarams
senųjų knygų, iš jų slaptai mokyti vaikus lietuviško rašto, neimti
knygų imaskoliškomis raidėmis, jas deginti, pirkti Tilžėje spausdinamas
lietuviškas knygas ir panašiai.
Ryšium su tuo 1870 m. iškelta pirmoji didelė draudžiamosios spaudos
platintojų byla, kurioje nukentėjo eilė žemaičių kunigų ir jų
bendradarbiai. Per pirmuosius du spaudos draudimo desimtmečius kunigija,
vykdydama savo įtakingojo ganytojo nurodymus, vadovavo draudžiamosios
spaudos platinimui ir sukūrė visą kraštą apėmusį knygnešių
sąjūdį. Vargiai kada istorijoje kontrabanda patarnavo kilnesniam
reikalui, kaip šioje lietuvių tautos kultūros kovoje už spaudos laisvę.
Kunigas Zabermanas už gautus iš vyskupo M. Valančiaus pinigus įtaisė
pirmą lietuvišką knygų leidyklą Mažojoje Lietuvoje ir ligi 1888 m.
įvairiose vokiečių spaustuvėse Tilžėje ir Karaliaučiuje spausdino
paties M. Valančiaus ir kt. parengtas spaudai knygas, o taip pat kartojo
prieš spaudos draudimą išleistų knygų leidimus (V. Biržiška). Nuo
1875 m. lietuviškų knygų frontą žymiai sustiprino užsimezgusi JAV
lietuvių spauda. Dar labiau praplatėjo šis ba-
ras 1883 m., pasirodžius Aušrai ir pradėjus veikti apie ją
susitelkusiam naujosios šviesuomenės tautiniam sąjūdžiui. Tolydžio
kisdama savo pobūdžiu ir apimtimi, stiprėdama ir gilėdama, spaudos kova
iki galo esmėje liko valančinis pasipriešinimas, vedamas visomis
įmanomomis legaliomis ir nelegaliomis priemonėmis.
Spaudos
draudimo padariniai
Mėginimas įvesti
rusiškąjį raidyną nepadėjo pirminiam šios reformos tikslui - suartinti
lietuvius su
rusais, bet priešingai juos išskyrė į du nesutaikomai kovojančius
frontus. Pats Muravjovas, kraujuje nuskandinęs paskutinį bendrą lietuvių
ir lenkų žygį ginklu atkovoti valstybinę nepriklausomybę, per-
kėlė kovą į tokią sritį, kuri giliausiai palietė lietuvių liaudies
mases, jas sukurstė ir sumobilizavo nesutaikomam pasipriešinimui. Pavojus
tikėjimui neleido daryti jokių nuolaidų, o likti be spaudos, kai jos
poreikis baudžiavos pančių nusikračiusioj liaudyje nuolat didėjo, buvo
irgi neįmanoma. Caro valdžia anksti įsitikino, jog prievarta savo
raidžių ir spaudinių negalima brukti, todėl visą dėmesį sutelkė į
draudžiamosios spaudos persekiojimą, pasitikėdama savo galybe, o spaudos
draudimą atšaukti daug kuo trukdė baimė netekti prestižo. Nors
užtrukusi ir daug sunkių išmėginimų atnešusi spaudos draudimo
kova pasibaigė pasipriešinusiųjų pergale, lietuviškojo Dovydo
pergale prieš rusiškąjį Galijotą (J. A. Herbačiauskas). Kovoje
išaugo ir subrendo naujos visuomeninės jėgos: gimė spauda, apie kurią
spaudos draudimo pradžioje nė nesvajota; iškilo save atradusi sąmoninga
lietuvybė; niekad neišblėsęs
valstybinės nepriklausomybės troškimas gavo naują akstiną. Liaudies ir
šviesuomenės darnios pastangos kovoje už spaudą atbaigė istorinį
lietuvių tautos atgimimo vyksmą. Pasipriešinimas spaudos draudimui
liaudies mases imunizavo rusinimo politikos atžvilgiu.
Kaip kiekviena kova, taip ir pasipriešinimas spaudos draudimui pareikalavo
daug aukų ir nukreipė nuo tiesioginės kūrybos daug jėgų. Buvo
nutraukta normalaus augimo raida, suvėlintas naujųjų apraiškų
prasiveržimas visame tautinės kultūros plote.
Po Vilniaus universiteto uždarymo spaudos draudimas buvo antras toks sunkus
smūgis, kuris sulaikė ir
pavėlino lietuvių tautos atgimimą. Ypač skaudi padėtis, kaip nurodo M.
Riomeris, buvo pirmame spaudos draudimo dešimtmetyje, palikusiame
spragą visoje raidoje. Dvidešimčia metų atsilikusi pasaulietinė
lietuviškoji knyga bent tokiam pat laiko tarpui sulėtino ir bendros
lietuvių kultūros augimą
(V. Biržiška). Tuo pačiu lietuviai atsidūrė žymiai blogesnėje
padėtyje negu kitos carinės Rusijos jungą nešusios tautos. Su XIX a.
pradėjusi augti lietuvių kultūrinė kūryba buvo spaudos draudimo
staigiai sustabdyta kaip tik tuo metu, kai visuomenės ir ūkio
demokratizacijos eiga, ypač baudžiavos panaikinimas,
kūrė palankias sąlygas tautinei individualybei vystytis ir stiprėti
plačiuose liaudies sluoksniuose.
Spaudos draudimas ne tik sukliudė tautinio atgimimo vyksmą, bet neigiamai
paveikė ir tautinių santykių raidą Lietuvoje. Pats draudimas, kaip
nutautinamoji priemonė, savaime aštrino lietuvių ir rusų santykius.
Kiekvienas maskolius skaitomas špiegu, ieškąs uždraustų knygų -
taip apibūdino lietuvių nuotaikas 1899 m. Varpas. Dar daugiau buvo
supainioti lietuvių-lenkų santykiai. Agresyvus rusinimas, kurio regi-
ma išraiška buvo spaudos draudimas, dalį dvasininkijos ir šviesuomenės
dar labiau pastūmėjo šlietis prie lenkybės. Lenkėjimas sparčiai vyko
pietiniuose ir rytiniuose Lietuvos pakraščiuose, kur sunkiau pasiekdavo
užsienyje spausdintas lietuviškas žodis. Spaudos draudimo laikotarpis
ypač išryškino faktą, kad istoriniame rusų-lenkų ginče lietuvybė
nebuvo tertius gaudens (M. Riomeris).
Spaudos draudimo kova ne tik lietuvių tautos istorijoje užima reikšmingą
vietą. Visuotinei tautų ir žmonių istorijai jos indelis tuo svarbus, kad
akivaizdžiai pademonstravo dorinės jėgos pergalę prieš brutalią
prievartą. ai yra išrodymas to fakto, kad kiekviena prievarta
neatsiekia savo tikslo ir suteikia net priešingų išdavų, jei jai
sugebama pasipriešinti ir nesusidemoralizuojama oportunistiškam servilizme
(St. Šalkauskis). - Spaudos draudimo istorija Lietuvoje dar tebelaukia
savo tinkamo įvertinimo ir gausių tyrinėtojų.
Literatūra
ir šaltiniai:
-
V. Kornilov, Russkoja
delo v severo-zapadnom kraje 1901;
-
J. Tumas, Lietuvių
literatūra rusų raidėmis 1924 ;
-
J. Baudouin de Courtenay,
Kwestya altabeta litewkiego w panstwie Rosyjskiem i jej rozwiązanie
1904;
-
M. Romer, Litwa 1908;
-
V. Biržiška, Lietuvių
golgota (Mūsų žinynas 1921);
-
J. Totoraitis, Lietuvos
atgijimas 1921;
-
J. Basanavičius, Spaudos
1864 uždraudimas 1924;
-
Alekna, Vysk. Valančius
1924;
-
Milukas, Spaudos laisvės
ir Amerikos liet. organizuotės sukaktuvės 1926;
-
P. Ruseckas (red.),
Knygnešys I-II 1926-28;
-
M. Valančius, Maskoliams
katalikus persekiojant 1929;
-
Vaižgantas,
Aušrininkai, šviesininkai (Raštai XII 1929);
-
V. Biržiška, Kaip buvo
uždrausta ir atkovota lietuvių spauda 1929;
-
St. Šalkauskis, Spaudos
draudimo pamoka lietuvių tautai (Židinys 1929);
-
J. Bersinš, Mėginajums
ievest krievu burtus leišu un latviešu rakstos 1930;
-
Šlikas, Kaip lietuvis
knygnešys kovojo su caro galybe 1921;
-
Rimka, Lietuvių tautos
atgimimo pagrindai ir Auszros-Varpo gadynės (1883-1893)
socialeko-
nominiai raštai 1932;
-
J. Matusas, Apie
lotyniškų raidžių draudimą lietuviškiems spaudiniams (A-thenaeum
1933);
-
K. Korsakas, Mėginimas
įvesti rusų raides į lietuvių ir latvių raštus (XXVII knygos
mėgėjų metraštis I 1933);
-
V. Kaupas, Die Presse
Litauens I 1934;
-
K. Šalkauskis. Bylos
dėl spaudos liet. raidėmis (Telsė 1935);
-
J. Stakauskas. Vysk. M.
L. Paliulionis ir lietuviškasis klausimas (Židinys 1939);
-
K. Grinius, Atsiminimai
ir mintys 1 1947;
-
M. Biržiška, Lietuvių
tautos kelias I-II 1952-53;
-
K. J. Čeginskas, La
renalssance nationale des Lituaniens. Essai d'hlstolre sociologigue 1958
(dis. Strassbourge, rankraštis);
-
V. Bagdanavičius, P.
Jonikas ir J. Švaistas-Balčiunas (red.), Kovos metai dėl savosios
spaudos 1957;
-
V. Biržiška. Praeities
pabiros 1960. K. J. Čeginskas
|
;)