<< Lietuviškas žodis     << Istorija     << Atgal    


Švėkšna lietuvių spaudos draudimo
istorijoje

Parengta pagal to patie pavadinimo Dalios Vladislavos Užpelkienės publikaciją, 
 2004 m. sausio 6 d. išspausdintą laikraštyje “Šilo karčema”

 

Iki šiol įvairiuose šaltiniuose paskelbti istoriniai duomenys byloja, kad Švėkšnos miestelio, esančio dabartinėje Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje, vardas kildinamas nuo Švėkšnalės upelio, kuris kryžiuočių žygiaraščiuose (XIV a. pabaigoje) vadinamas dvejopai (Sweisna, 1384 m. ir Swexte, 1387 m.). Praėjus dviems šimtmečiams (XVI a.) vietovė vėi vadinama dvejopai - Švėkšna ir Švėkšta [1]. Lietuvių enciklopedijos leidyklos (Bostonas) leidinyje "Lietuvių enciklopedija" (T. 37) paskelbti duomenys apie dabartinio Švėkšnos miestelio kiltį nėra paneigti, tačiau nėra paskelbti ir nauji priešistorės faktai nė viename iki šiol publikuotame šaltinyje, nors tyrėjų ir paskatų tyrinėti ar kitaip fiksuoti šio unikalaus miestelio istoriją būta daug. Jos tęsiamos iki šiol. Derėtų jas apžvelgti.
Išeivijoje 1964-1968 m. leistame enciklopediniame leidinyje "MūsųLietuva" (T. 4) teigiama, kad "Švėkšna galėjo atsirasti ir išaugti po Melno taikos (1422 m.) lietuvių karams su kryžiuočiais pasibaigus". [2] Tai galėjo būti XV a.
Pirmasis autentiškas dokumentas, kuriame minimas miestelis, yra XVI a. pastatytos Šv. Jokūbo katalikų bažnyčios Švėkšnoje donacįjos aktas (1509-05-21), rašytas ir pasirašytas Žemaičių seniūno Mikalojaus Jonavičiaus Kęsgailos Pašakarnių dvare. Visuose vėlesniuose istoriniuose šaltiniuose nurodoma šio bažnytinio svarbaus dokumento atsiradimo data. Ji siejama su miestelio įkūrimu.1526 m. Švėkšna yra pažymėta Žemaitijos žemėlapyje. Visa tai duota pagrindo teigti, kad senojoje Švėkšnoje jau XVI a. pradžioje gyveno nemažai žmonių.
Nuo 1766 m. vidurio, kada Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Oginskis Švėkšną pardavė Vilhelmui Jonui Pliateriui, kartu su visais ūkiais bei vaitystėmis Žemaitijoje. Nuo to laiko Švėkšna Pliaterių rankose išbuvo iki pat 1944 metų, sovietų armnijos atėjimo [2]. 1769 m., mirus Vilhelmui Pliateriui, dvaras atiteko vaikams, o vėliau (1795-1820) vienam iš jų - Jurgiui Pliateriui. Po Jurgio Pliaterio jo sūnūs iš vieno dvaro sukūrė keturis. Steponas Pliateris valdė Švėkšnos dvaro centrą, Pranciškus - Vilkėno dvarą su Jaunių palivarku, grafas Kazimieras - Stemplių dvarą ir grafas Jurgis - Gedminaičių dvarą.
Tuo metu Švėkšnos centre jau gyveno 643 valstiečių šeimos. Netrukus po grafo Vilhelmo Pliaterio mirties (1793), į Švėkšną atvyko pirmoji rusų įgula - Pskovo dragūnų pulko eskadronas. Rusai krašte savivaliavo, už nieką nemokėjo. Rusų okupacios metu Švėkšna tapo nedideliu pasienio miesteliu. Prasidėjus 1831 m. sukilimui, Švėkšnoje buvo užpulti rusų valdininkai ir pasienio sargybos. Jos stipriai ir nesipriešino: sieną nuo Jurbarko iki Palangos saugojo tik 600 senyvų husarų raitelių. 1831 m. kovo26 d. jie buvo nuginkluoti, išskyrus 200 sargybinių, kurie perėjo Prūsų pusėn. Prieš atsitraukiant į Prūsiją, Švėkšnoje, vadinamoje Parakaunyčioje, trumpam buvo apsistoję sukilimo vadai generolai Rolandas ir Šimanovskis [2]. Istoriniuose šaltiniuose nerasta duomenų apie rusų kariuomenės represijas Švėkšnoje. Matyt, vietiniams gyventojams susidorojimų pavyko išvengti [3]. Įvykiams aprimus, Pliateriai ėmė tvarkyti Švėkšną. Buvo pagerinta ūkininkų būklė, pastatytas vandens malūnas Vilkėne, įrengtas tvenkinys, pasodinami Vilkėno ir Švėkšnos parkai, įrengtas žvėrynas. 1863 m. sukilimas beveik aplenkė Švėkšną. Nedideli sukilėlių būriai buvo įsikūrę Stemplių miškuose. Panaikinus baudžiavą, Švėkšnai iškilti trukdė jos teritorijos uždarumas, blogi keliai ir čia viešpatavusių nesirūpinimas kraštu.
ŠVĖKŠNOS KNYGNEŠIAI
Vytauto Merkio studjoje "Draudžiamosios spaudos kelias 1864 -1904" [6] pateiktame sąraše yra nurodyti 2467 asmenys, sulaikyti ir nubausti už knygų gabenimą, platinimą bei laikymą. Tarp jų - 19 asmenų iš Švėkšnos valsčiaus, įkliuvusių su lietuviškomis knygomis prie sienos. Vis dėlto 9 iš jų buvo sulaikyti su pavienėmis sau įsigytomis maldaknygėmis ar kalendoriais ir yra nelaikytini knygnešiais. Mokytojas P.Čeliauskas savo parengtame ir ofsetu išspausdintame leidinėlyje "Knygnešių pėdsakai Švėkšnoje" (2003) teigia, kad baudžiami buvo tie asmenys, pas kuriuos kratos metu buvo lietuviškų kalendorių, laikraščių, religinio turinio knygų. Tokių Švėkšnos valsčiuje yra buvę 26 asmenys. Pas 8 iš jų rasti dideli kiekiai knygų. Taigi, pasak P.Čeliausko, jie yra laikytini draudžiamos spaudos platintojais.
Pirmuoju lietuvybės ir tautinio atgimimo žadintoju Švėkšnoje ir jos apylinkėse reikia laikyti tuometinį miestelio kleboną kanauninką Staškauską, kuris rūpinosi parapijiečių švietimu ir mokslinimu. Nors jau iki tol, anot istorinių šaltinių (Bronius Kviklys "Mūsų Lietuva". T. 4. P. 224), 1869 m. Švėksnoje rusų policijos buvo iškratyti Vincas Razutis, Teklė Paulavičiūtė, Cecilja Rusteikienė, Ona Bergemienė, Barbora Serapinienė ir iš jų atimtos lietuviškos knygos. Apie kleboną kanauninką Staškauską publikuotuose šaltiniuose išsamesnių duomenų nerasta. Neaptikta jų ir Švėkšnos kraštoyrininko Petro Čeliansko publikacijose ar kituose su Švėkšna susijusiuose leidiniuose. Klebono Staškausko kvietimu, 1886 m. į Švėkšną atsikėlė gyventi kvietimu, 1886 m. į Švėkšną atsikėlė gyventi Juozapas Rugis (RUGYS) (1858-1919), kuris (1870-1878) mokėsi kartu su Vincu Kudirka Marijampolės gimnazijoje, (1880-1885) studijavo Maskvoje mediciną. Švėkšnoje gyveno ir dirbo gydytoju daugiau kaip 30 metų. Manoma, kad aktyvaus varpininko pasirinkimui ir buvusiam lietuvių studentų draugijos nariui įtakos turėjo tai, kad Švėkšna buvo patogus pasienio miestelis ryšiams su Mažąja Lietuva. J. Rugis palaikė kontaktus su Martynu Jankumi Bitėnuose, buvo aktyvus varpininkas, organizavęs ir pats veždavęs iš Tilžės lietuvišką spaudą, kurią iš pradžių palikdavo pas pasienio ūkininkus, o vėliau naktimis knygnešiai knygas gabendavo į Lietuvą. Caro žandarmerija žinojo apie J. Rugio veiklą. Jis buvo tardomas, ketinta jį ištremti, bet bičiulystė su grafu Adomu Pliateriu ir diplomatiški ryšiai su aukštu caro valdininku P. Stolypinu padėjo išvengti represijų. Pirmojo pasaulinio karo metais J. Rugis likimo buvo nublokštas į Rusiją. 1918 m. į Švėkšną grįžo ir amžino poilsio atgulė Švėkšnos kapinėse.
Glaudžius ryšius su daktaru J. Rugiu palaikė Andriejus Balčėnas (1856-1937) iš Vilkų Kampo. Turėjo nedidelį ūkelį, nuomojo žemes iš Vilkėno dvaro, tačiau neturėjo prieraišumo savo ūkiui. Nuo pat jaunystės gabeno spaudą. Knygnešio sūnus Petras Balčėnas prisimena: "Kartą gavome staigią žinią, kad sodoje (kaime) maskoliai ir, žinia, svarbiausias objektas bus mūsų namai. Laukti nė kiek neteko - pamatėme raitelius supant mūsų sodybą, o knygų buvo ir troboje. Kur beišneši? Taip tikosi, kad pas mus buvo atėjęs T. Balsis, žmogus pagal tą laiką mokytas, bet ir šiaip gana sumanus ir protingas. Nematant kitos išeities, jis liepė mesti knygas į degančią ugnį. Mudu su mama (tėvelio nebuvo) taip ir padarėva. Vos tik atlikus, į trobą įvirto keletas maskolių. Krata. Vienas iš jų, išsiėmęs papirosą, taikėsi prie ugnies prisidegti. Mama, didžiai išsigandusi, prikišo jam degtukus, tačiau šis, turbūt iš mandagumo, nepriėmė ir atidarė pakuros dureles... Kaip nutirpę su mama laukėva, kaip jis vers laukan rusenančiais knygas. Vienok žmogaus būta..." [7].
Artimiausias Andriejaus Balčėno bendražygis buvo Jonas Bliūdžius - stambus, apie 35 ha žemės turėjęs ūkininkas. Turėjo garsaus kontrabandininko ir knygnešio vardą. Už jo suėmimą su įkalčiais buvo skirta 1000 rublių premija. 1896 m. tarp Švėkšnos ir Kvėdarns knygnešiai, važiavę arkliais, susišaudė su sargyba. Įtartas J. Bliūdžius, A. Balčėnas ir K. Lomsargis už pasipriešinimą pasienio sargybai. Nesant kitų įrodymų, buvo mėginta J. Bliūdžių patraukti atsakomybėn. Caro paliepimu (1898 m.) jis buvo baustas 14 parų arešto, atliekant bausmę Švėkšnoje.
Tarp itin uolių švėkšniškių knygnešių minėtinas Juozas Freitikis (Freitakas, Preitikis) (1850 - ?), dėl prastos klausos vadintas Kurčiumi. Palaikė ryšius su dr. Juozu Rugiu. Jo parneštas knygas platindavo sesuo Marijona Freitikaitė (Preitikaitė). Siūdama žmonėms drabužius (buvo siuvėja), paslapčia pageidaujantiems įduodavo ir knygų. Ir Juozas Freitikis, ir jo sesuo Marįja ne kartą buvo įkliuvę kareiviams. 1893 m. kartu su kitais suimtaisiais Juozas Freitikis buvo pėsčias varomas į Raseinius (apie 110 km.), kur mėnesį praleido kalėjime. 1898 m. nubaustas 15 parų arešto policijos areštinėje.
Tarp to meto pažangių raštingų ir apsišvietusių ūkininkų buvo Marijona Pupšaitė (1838 - ?) ir Tadas Lomsargis (1873-1947). Pastarasis tarnavo pas grafą Adomą Pliaterį. Į draudžiamą spaudos platinimąjį įtraukė daktaras J.Rugis. 1901 m. pasienio sargybiniai sugavo Tadą Lomsargį su 83 lietuviškomis knygomis Inkaklių poste. Teismas nuteisė jį tremčiai į Sibirą, tačiau, užtarus grafui Adomui Pliateriui, ištrėmė į Mogiliovą Ukrainoje, kur dirbo užtarus grafui Adomui Pliateriui, ištrėmė į Mogiliovą Ukrainoje, kur dirbo ūkvedžiu Genovaitės Pliaterienės dvare. Marijona Pupšaitė buvo M. Valančiaus aktyvi organizacijos lietuviškai spaudai leisti ir platinti talkininkė. Spaudą ji platino Raseinių ir Telšių apskrityse, ypač Švėkšnos, Laukuvos, Šilutės, Rietavo, Plnngės miesteliuose bei jų apylinkėse. Kalinta Raseiniuose, Vilniaus politinių kalinių citadelėje, buvo žiauriai tardoma, tačiau nepalūžo, paleista 1871 m. kovą. Vėliau išvyko į JAV ir į Lietuvą negrįžo.
Tarp Švėkšnos knygnešių yra minimas Jonas Jucius (1868-1952), baigęs dviklasę "liaudies mokyklą", 1905 m. rudenį, išvaikius caro valdininkus, buvo išrinktas valsčiaus viršaičiu. Yra nešęs draudžiamų, iš Tilžės spaustuvių pasiimtų knygų, jas slėpdavo medžio drevėse. Juozas Toleikis (1866 - ?) gabeno ne tik lietuviškas, bet ir lenkiškas knygas ("Proletariato" partijos leidinius). 1889 m. kovo 3 d. policija iškratėjo namus, rado 1 lietuvišką knygą, Tilžės knygyno sąskaitą su 215 lietuviškų knygų, laiškų. Kurį laiką buvo kalintas. 1890 m. sausį caro paliepimu turėjo būti ištremtas į Vologdos guberniją. Tų pačių metų pavasarį iš jo atimtos 37 iš Prūsų neštos knygos. Vilniaus generalgubematoriaus nubaustas 10 rublių pabauda arba 4 dienom arešto. Susipratusių žemaičių ūkininkų šeimoje augusi Ona Jucienė slėpdavo knygas tėvų namuose ir Švėkšnoje. Nors šeimai dėl to kildavo pavojų, šeimyniškiai jai padėdavo. Jonas Vidutis (? - 1918) pats draudžiamos spaudos negabeno. Tačiau eidamas valsčiaus sekretoriaus pareigas (1904 m) knygnešių atneštą spaudą slėpdavo savo bute, dalindavo patikimiems žmonėms.
Aklas elgeta Petras Kavaliauskas (1847-1933) turėjo pasidaręs slėptuvę krosnyje, kitą - prie kelio, po klevu. Knygas nešdavo iš Tilžės. Jo vedlys buvo mažas berniukas. Įkliuvo 1884 m. Kvėdarnoje. Knygas platino Švėkšnoje, Plungėje, Telšiuose. Tikslesnių duomenų apie visų šių knygnešių ir jiems talkinusiųjų veiklą, deja, nėra paskelbta.
Knygnešiai - ypatinga Lietuvos kultūros istorijos vaga, prieš šimtmetį išarta ne kaip nors, bet su ypatinga meile, išreikšta ypatingu būdu, ypatingomis istorinėmis sąlygomis. Nėra abejonių, kad istorinis spaudos draudimo lotyniškais rašmenimis laikotarpis, išauginęs draudžiamąją spaudą, paskatino naujos kartos knygnešių arba draudžiamosios spaudos gabentojų per sieną į krašto gilumą ir jos platintojų atsiradimą. Tuometinėje lietuvių gyvenamoje Prūsijos dalyje - Karaliaučiuje, Tilžėje, Ragainėje, Bitėnuose - spausdintos knygos lotynišku šriftu, kontrabandos keliu gabentos per sieną ir gerai organizuoto knygnešių tinklo platintos krašte, neaplenkė ir Raseinių apskričiai priklausiusio Švėkšnos miestelio. Šiandien tik mintyti galime, kad lietuviško žodžio nešėjų iš anapus į Švėkšnos apylinkes buvo išties daugiau. Alicija Rūgytė monografijoje "Švėkšna" mini gerokai daugiau pavardžių. Deja, nei autorė, nei visais laikotarpiais draudžiamosios spaudos klausimus nagrineję mokslininkai nenurodo autentiškų šaltinių, kurių pagrindu būtų galima praplėsti iki šių dienų lietuvybei svarbių monių biogramų įamžinimą. Juolab kad dabartinio Švėkšnos miestelio bendruomenė turi savo šviesuolį kraštotyrininką, iškilų žemaičių krašto tyrėją Petra Čeliauską, po mažą kruopelytę rankiojantį į gražų istorinės atminties lobyną visa, kas su šiuo kraštu susiję, kiekvieną dar neatrastą istorijoje faktą. Jame neabejotinai tarpsta gerokai daugiau knygnešių ir jų talkininkų pavardžių, nei šio rašinio autorė galėjo paminėti. Ir ne tik... Švėkšniškai yra tie žmonės, kuriems žinoti savo istoriją yra svarbu. Galbūt todėl, pažymėdama Švėkšnos miestelio 494-ąją sukaktį, bendruomenė pačiame miestelyje savo jėgomis pastatė paminklą - koplytėlę (aut. Vytautas Bliūdžius) 1864-1904 metų Švėkšnos knygnešiams atminti. Jos pagrindinis akcentas - lietuviškas varpas, visais laikais žadinęs tautiškumą, tiesą ir šviesą.
Literatūra:
1. Lietuvių enciklopedija. T. 30. Bostonas, 1964. P. 209
2. Kviklys B. Mūsų Lietuva: krašto vietovių istoriniai, etnografmiai bruožai. T. 4. Vilnius, 1992. P. 219
3. Švėkšna. Redaktorė Alicija Rūgytė. Čikaga, 1974. P 113-114
4. Čeliauskas P. Knygnešių pėdsakai Švėkšnoje. Švėkšna, 2003. P. 16
5. Merkys V. Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias, 1864-1904: informacinė knyga. Vilnius, 1994. P. 580
6. Švėkšna atsiminimuose. Sudarytojas Petras Čeliauskas. Kaunas, 1999. P. 46-48.