- Iki šiol įvairiuose
šaltiniuose paskelbti istoriniai duomenys byloja, kad Švėkšnos
miestelio, esančio dabartinėje Šilutės rajono savivaldybės
teritorijoje, vardas kildinamas nuo Švėkšnalės upelio, kuris
kryžiuočių žygiaraščiuose (XIV a. pabaigoje) vadinamas dvejopai
(Sweisna, 1384 m. ir Swexte, 1387 m.). Praėjus dviems šimtmečiams
(XVI a.) vietovė vėi vadinama dvejopai - Švėkšna ir Švėkšta
[1]. Lietuvių enciklopedijos leidyklos (Bostonas) leidinyje
"Lietuvių enciklopedija" (T. 37) paskelbti duomenys apie
dabartinio Švėkšnos miestelio kiltį nėra paneigti, tačiau nėra
paskelbti ir nauji priešistorės faktai nė viename iki šiol
publikuotame šaltinyje, nors tyrėjų ir paskatų tyrinėti ar kitaip
fiksuoti šio unikalaus miestelio istoriją būta daug. Jos tęsiamos
iki šiol. Derėtų jas apžvelgti.
- Išeivijoje 1964-1968 m.
leistame enciklopediniame leidinyje "MūsųLietuva" (T. 4)
teigiama, kad "Švėkšna galėjo atsirasti ir išaugti po Melno
taikos (1422 m.) lietuvių karams su kryžiuočiais pasibaigus".
[2] Tai galėjo būti XV a.
- Pirmasis autentiškas
dokumentas, kuriame minimas miestelis, yra XVI a. pastatytos Šv.
Jokūbo katalikų bažnyčios Švėkšnoje donacįjos aktas
(1509-05-21), rašytas ir pasirašytas Žemaičių seniūno Mikalojaus
Jonavičiaus Kęsgailos Pašakarnių dvare. Visuose vėlesniuose
istoriniuose šaltiniuose nurodoma šio bažnytinio svarbaus dokumento
atsiradimo data. Ji siejama su miestelio įkūrimu.1526 m. Švėkšna
yra pažymėta Žemaitijos žemėlapyje. Visa tai duota pagrindo
teigti, kad senojoje Švėkšnoje jau XVI a. pradžioje gyveno
nemažai žmonių.
- Nuo 1766 m. vidurio,
kada Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Oginskis Švėkšną pardavė
Vilhelmui Jonui Pliateriui, kartu su visais ūkiais bei vaitystėmis
Žemaitijoje. Nuo to laiko Švėkšna Pliaterių rankose išbuvo iki
pat 1944 metų, sovietų armnijos atėjimo [2]. 1769 m., mirus
Vilhelmui Pliateriui, dvaras atiteko vaikams, o vėliau (1795-1820)
vienam iš jų - Jurgiui Pliateriui. Po Jurgio Pliaterio jo sūnūs
iš vieno dvaro sukūrė keturis. Steponas Pliateris valdė
Švėkšnos dvaro centrą, Pranciškus - Vilkėno dvarą su Jaunių
palivarku, grafas Kazimieras - Stemplių dvarą ir grafas Jurgis -
Gedminaičių dvarą.
- Tuo metu
Švėkšnos centre jau gyveno 643 valstiečių šeimos. Netrukus po
grafo Vilhelmo Pliaterio mirties (1793), į Švėkšną atvyko pirmoji
rusų įgula - Pskovo dragūnų pulko eskadronas. Rusai krašte
savivaliavo, už nieką nemokėjo. Rusų okupacios metu Švėkšna
tapo nedideliu pasienio miesteliu. Prasidėjus 1831 m. sukilimui,
Švėkšnoje buvo užpulti rusų valdininkai ir pasienio sargybos. Jos
stipriai ir nesipriešino: sieną nuo Jurbarko iki Palangos saugojo
tik 600 senyvų husarų raitelių. 1831 m. kovo26 d. jie buvo
nuginkluoti, išskyrus 200 sargybinių, kurie perėjo Prūsų pusėn.
Prieš atsitraukiant į Prūsiją, Švėkšnoje, vadinamoje
Parakaunyčioje, trumpam buvo apsistoję sukilimo vadai generolai
Rolandas ir Šimanovskis [2]. Istoriniuose šaltiniuose nerasta
duomenų apie rusų kariuomenės represijas Švėkšnoje. Matyt,
vietiniams gyventojams susidorojimų pavyko išvengti [3]. Įvykiams
aprimus, Pliateriai ėmė tvarkyti Švėkšną. Buvo pagerinta
ūkininkų būklė, pastatytas vandens malūnas Vilkėne, įrengtas
tvenkinys, pasodinami Vilkėno ir Švėkšnos parkai, įrengtas
žvėrynas. 1863 m. sukilimas beveik aplenkė Švėkšną. Nedideli
sukilėlių būriai buvo įsikūrę Stemplių miškuose. Panaikinus
baudžiavą, Švėkšnai iškilti trukdė jos teritorijos uždarumas,
blogi keliai ir čia viešpatavusių nesirūpinimas kraštu.
- ŠVĖKŠNOS KNYGNEŠIAI
- Vytauto Merkio studjoje
"Draudžiamosios spaudos kelias 1864 -1904" [6] pateiktame
sąraše yra nurodyti 2467 asmenys, sulaikyti ir nubausti už knygų
gabenimą, platinimą bei laikymą. Tarp jų - 19 asmenų iš
Švėkšnos valsčiaus, įkliuvusių su lietuviškomis knygomis prie
sienos. Vis dėlto 9 iš jų buvo sulaikyti su pavienėmis sau
įsigytomis maldaknygėmis ar kalendoriais ir yra nelaikytini
knygnešiais. Mokytojas P.Čeliauskas savo parengtame ir ofsetu
išspausdintame leidinėlyje "Knygnešių pėdsakai
Švėkšnoje" (2003) teigia, kad baudžiami buvo tie asmenys, pas
kuriuos kratos metu buvo lietuviškų kalendorių, laikraščių,
religinio turinio knygų. Tokių Švėkšnos valsčiuje yra buvę 26
asmenys. Pas 8 iš jų rasti dideli kiekiai knygų. Taigi, pasak
P.Čeliausko, jie yra laikytini draudžiamos spaudos platintojais.
- Pirmuoju lietuvybės ir
tautinio atgimimo žadintoju Švėkšnoje ir jos apylinkėse reikia
laikyti tuometinį miestelio kleboną kanauninką Staškauską, kuris
rūpinosi parapijiečių švietimu ir mokslinimu. Nors jau iki tol,
anot istorinių šaltinių (Bronius Kviklys "Mūsų
Lietuva". T. 4. P. 224), 1869 m. Švėksnoje rusų policijos buvo
iškratyti Vincas Razutis, Teklė Paulavičiūtė, Cecilja
Rusteikienė, Ona Bergemienė, Barbora Serapinienė ir iš jų atimtos
lietuviškos knygos. Apie kleboną kanauninką Staškauską
publikuotuose šaltiniuose išsamesnių duomenų nerasta. Neaptikta
jų ir Švėkšnos kraštoyrininko Petro Čeliansko publikacijose ar
kituose su Švėkšna susijusiuose leidiniuose. Klebono Staškausko
kvietimu, 1886 m. į Švėkšną atsikėlė gyventi kvietimu, 1886 m.
į Švėkšną atsikėlė gyventi Juozapas Rugis (RUGYS) (1858-1919),
kuris (1870-1878) mokėsi kartu su Vincu Kudirka Marijampolės
gimnazijoje, (1880-1885) studijavo Maskvoje mediciną. Švėkšnoje
gyveno ir dirbo gydytoju daugiau kaip 30 metų. Manoma, kad aktyvaus
varpininko pasirinkimui ir buvusiam lietuvių studentų draugijos
nariui įtakos turėjo tai, kad Švėkšna buvo patogus pasienio
miestelis ryšiams su Mažąja Lietuva. J. Rugis palaikė kontaktus su
Martynu Jankumi Bitėnuose, buvo aktyvus varpininkas, organizavęs ir
pats veždavęs iš Tilžės lietuvišką spaudą, kurią iš
pradžių palikdavo pas pasienio ūkininkus, o vėliau naktimis
knygnešiai knygas gabendavo į Lietuvą. Caro žandarmerija žinojo
apie J. Rugio veiklą. Jis buvo tardomas, ketinta jį ištremti, bet
bičiulystė su grafu Adomu Pliateriu ir diplomatiški ryšiai su
aukštu caro valdininku P. Stolypinu padėjo išvengti represijų.
Pirmojo pasaulinio karo metais J. Rugis likimo buvo nublokštas į
Rusiją. 1918 m. į Švėkšną grįžo ir amžino poilsio atgulė
Švėkšnos kapinėse.
- Glaudžius ryšius
su daktaru J. Rugiu palaikė Andriejus Balčėnas (1856-1937) iš
Vilkų Kampo. Turėjo nedidelį ūkelį, nuomojo žemes iš Vilkėno
dvaro, tačiau neturėjo prieraišumo savo ūkiui. Nuo pat jaunystės
gabeno spaudą. Knygnešio sūnus Petras Balčėnas prisimena:
"Kartą gavome staigią žinią, kad sodoje (kaime) maskoliai ir,
žinia, svarbiausias objektas bus mūsų namai. Laukti nė kiek neteko
- pamatėme raitelius supant mūsų sodybą, o knygų buvo ir troboje.
Kur beišneši? Taip tikosi, kad pas mus buvo atėjęs T. Balsis,
žmogus pagal tą laiką mokytas, bet ir šiaip gana sumanus ir
protingas. Nematant kitos išeities, jis liepė mesti knygas į
degančią ugnį. Mudu su mama (tėvelio nebuvo) taip ir padarėva.
Vos tik atlikus, į trobą įvirto keletas maskolių. Krata. Vienas
iš jų, išsiėmęs papirosą, taikėsi prie ugnies prisidegti. Mama,
didžiai išsigandusi, prikišo jam degtukus, tačiau šis, turbūt
iš mandagumo, nepriėmė ir atidarė pakuros dureles... Kaip nutirpę
su mama laukėva, kaip jis vers laukan rusenančiais knygas. Vienok
žmogaus būta..." [7].
- Artimiausias Andriejaus
Balčėno bendražygis buvo Jonas Bliūdžius - stambus, apie 35 ha
žemės turėjęs ūkininkas. Turėjo garsaus kontrabandininko ir
knygnešio vardą. Už jo suėmimą su įkalčiais buvo skirta 1000
rublių premija. 1896 m. tarp Švėkšnos ir Kvėdarns knygnešiai,
važiavę arkliais, susišaudė su sargyba. Įtartas J. Bliūdžius,
A. Balčėnas ir K. Lomsargis už pasipriešinimą pasienio sargybai.
Nesant kitų įrodymų, buvo mėginta J. Bliūdžių patraukti
atsakomybėn. Caro paliepimu (1898 m.) jis buvo baustas 14 parų
arešto, atliekant bausmę Švėkšnoje.
- Tarp itin uolių
švėkšniškių knygnešių minėtinas Juozas Freitikis (Freitakas,
Preitikis) (1850 - ?), dėl prastos klausos vadintas Kurčiumi.
Palaikė ryšius su dr. Juozu Rugiu. Jo parneštas knygas platindavo
sesuo Marijona Freitikaitė (Preitikaitė). Siūdama žmonėms
drabužius (buvo siuvėja), paslapčia pageidaujantiems įduodavo ir
knygų. Ir Juozas Freitikis, ir jo sesuo Marįja ne kartą buvo
įkliuvę kareiviams. 1893 m. kartu su kitais suimtaisiais Juozas
Freitikis buvo pėsčias varomas į Raseinius (apie 110 km.), kur
mėnesį praleido kalėjime. 1898 m. nubaustas 15 parų arešto
policijos areštinėje.
- Tarp to meto pažangių
raštingų ir apsišvietusių ūkininkų buvo Marijona Pupšaitė
(1838 - ?) ir Tadas Lomsargis (1873-1947). Pastarasis tarnavo pas
grafą Adomą Pliaterį. Į draudžiamą spaudos platinimąjį
įtraukė daktaras J.Rugis. 1901 m. pasienio sargybiniai sugavo Tadą
Lomsargį su 83 lietuviškomis knygomis Inkaklių poste. Teismas
nuteisė jį tremčiai į Sibirą, tačiau, užtarus grafui Adomui
Pliateriui, ištrėmė į Mogiliovą Ukrainoje, kur dirbo užtarus
grafui Adomui Pliateriui, ištrėmė į Mogiliovą Ukrainoje, kur
dirbo ūkvedžiu Genovaitės Pliaterienės dvare. Marijona Pupšaitė
buvo M. Valančiaus aktyvi organizacijos lietuviškai spaudai leisti
ir platinti talkininkė. Spaudą ji platino Raseinių ir Telšių
apskrityse, ypač Švėkšnos, Laukuvos, Šilutės, Rietavo, Plnngės
miesteliuose bei jų apylinkėse. Kalinta Raseiniuose, Vilniaus
politinių kalinių citadelėje, buvo žiauriai tardoma, tačiau
nepalūžo, paleista 1871 m. kovą. Vėliau išvyko į JAV ir į
Lietuvą negrįžo.
- Tarp Švėkšnos
knygnešių yra minimas Jonas Jucius (1868-1952), baigęs dviklasę
"liaudies mokyklą", 1905 m. rudenį, išvaikius caro
valdininkus, buvo išrinktas valsčiaus viršaičiu. Yra nešęs
draudžiamų, iš Tilžės spaustuvių pasiimtų knygų, jas slėpdavo
medžio drevėse. Juozas Toleikis (1866 - ?) gabeno ne tik
lietuviškas, bet ir lenkiškas knygas ("Proletariato"
partijos leidinius). 1889 m. kovo 3 d. policija iškratėjo namus,
rado 1 lietuvišką knygą, Tilžės knygyno sąskaitą su 215
lietuviškų knygų, laiškų. Kurį laiką buvo kalintas. 1890 m.
sausį caro paliepimu turėjo būti ištremtas į Vologdos guberniją.
Tų pačių metų pavasarį iš jo atimtos 37 iš Prūsų neštos
knygos. Vilniaus generalgubematoriaus nubaustas 10 rublių pabauda
arba 4 dienom arešto. Susipratusių žemaičių ūkininkų šeimoje
augusi Ona Jucienė slėpdavo knygas tėvų namuose ir Švėkšnoje.
Nors šeimai dėl to kildavo pavojų, šeimyniškiai jai padėdavo.
Jonas Vidutis (? - 1918) pats draudžiamos spaudos negabeno. Tačiau
eidamas valsčiaus sekretoriaus pareigas (1904 m) knygnešių
atneštą spaudą slėpdavo savo bute, dalindavo patikimiems
žmonėms.
- Aklas elgeta Petras
Kavaliauskas (1847-1933) turėjo pasidaręs slėptuvę krosnyje, kitą
- prie kelio, po klevu. Knygas nešdavo iš Tilžės. Jo vedlys buvo
mažas berniukas. Įkliuvo 1884 m. Kvėdarnoje. Knygas platino
Švėkšnoje, Plungėje, Telšiuose. Tikslesnių duomenų apie visų
šių knygnešių ir jiems talkinusiųjų veiklą, deja, nėra
paskelbta.
- Knygnešiai - ypatinga
Lietuvos kultūros istorijos vaga, prieš šimtmetį išarta ne kaip
nors, bet su ypatinga meile, išreikšta ypatingu būdu, ypatingomis
istorinėmis sąlygomis. Nėra abejonių, kad istorinis spaudos
draudimo lotyniškais rašmenimis laikotarpis, išauginęs
draudžiamąją spaudą, paskatino naujos kartos knygnešių arba
draudžiamosios spaudos gabentojų per sieną į krašto gilumą ir
jos platintojų atsiradimą. Tuometinėje lietuvių gyvenamoje
Prūsijos dalyje - Karaliaučiuje, Tilžėje, Ragainėje, Bitėnuose -
spausdintos knygos lotynišku šriftu, kontrabandos keliu gabentos per
sieną ir gerai organizuoto knygnešių tinklo platintos krašte,
neaplenkė ir Raseinių apskričiai priklausiusio Švėkšnos
miestelio. Šiandien tik mintyti galime, kad lietuviško žodžio
nešėjų iš anapus į Švėkšnos apylinkes buvo išties daugiau.
Alicija Rūgytė monografijoje "Švėkšna" mini gerokai
daugiau pavardžių. Deja, nei autorė, nei visais laikotarpiais
draudžiamosios spaudos klausimus nagrineję mokslininkai nenurodo
autentiškų šaltinių, kurių pagrindu būtų galima praplėsti iki
šių dienų lietuvybei svarbių monių biogramų įamžinimą. Juolab
kad dabartinio Švėkšnos miestelio bendruomenė turi savo
šviesuolį kraštotyrininką, iškilų žemaičių krašto tyrėją
Petra Čeliauską, po mažą kruopelytę rankiojantį į gražų
istorinės atminties lobyną visa, kas su šiuo kraštu susiję,
kiekvieną dar neatrastą istorijoje faktą. Jame neabejotinai tarpsta
gerokai daugiau knygnešių ir jų talkininkų pavardžių, nei šio
rašinio autorė galėjo paminėti. Ir ne tik... Švėkšniškai yra
tie žmonės, kuriems žinoti savo istoriją yra svarbu. Galbūt
todėl, pažymėdama Švėkšnos miestelio 494-ąją sukaktį,
bendruomenė pačiame miestelyje savo jėgomis pastatė paminklą -
koplytėlę (aut. Vytautas Bliūdžius) 1864-1904 metų Švėkšnos
knygnešiams atminti. Jos pagrindinis akcentas - lietuviškas varpas,
visais laikais žadinęs tautiškumą, tiesą ir šviesą.
