-
- Motiejaus. Valančiaus laikotarpis duoda
pradžią visai kovos už spaudos laisvę epochai.
- Rusų valdininkai prie spaudos draudimo
idėjos neatėjo vie
ni
patys. Juos įkvėpė rusofilų-literatų ir istorijos filosofų -
sąjūdis, teigiantis lietuvių ir rusų tautų vienybę, grindžiamą
bendros politinės praeities ir bendros raštijos. Lietuvos
visuomenė, pasisakydama prieš rusiškų raidžių vartojimą
lietuviškoje raštijoje, išėjo į kovą už
kažką visai naujo ir savaimingo tautos gyvenime, ko nebuvo
anksčiau, didžiųjų kunigaikščių laikais. Ano meto lietuvių
tautos vadai ne tik už raidę, bet ir už lietuvišką žodį
nekovojo. Kova už spaudos laisvę buvo lietuvių tautos reakcija ne
tik prieš rusų užmačias, bet netiesiogiai ir prieš Didžiosios
Lietuvos Kunigaikštijos literatūrą rusų kalba. Nuosekliai einant
toliau, galima pastebėti, kad iš spaudos draudimo laikmečio
išsivysčiusi Lietuvos valstybė buvo kažkas visai kita,
nepalyginama su Didžiąja Kunigaikštija nei politiniu, nei
visuomeniniu, nei kultūriniu požiūriu. Žinoma, to skirtumo nėra
reikalo per daug pabrėžti.
- Reikia atkreipti dėmesį į vieną
pavojų, kuris grėsė šiai lietuviškai reakcijai ir nuo kurio ji
laimingai apsisaugojo, būtent: lenkiškosios kultūros pavojaus.
Galbūt, nebūtų
buvę labai nuostabu, jei vysk. Motiejus Valančius, pasisakydamas
prieš rusiškos kultūros įtaką, būtų pasukęs lenkų kultūros
link. Bet jis to nepadarė. Šiuo savo apsisprendimu kovoti su rusų
raidėmis ir nepereiti į lenkų kalbą M. Valančius atsiribojo ir
nuo rusų įtakos, ir nuo lenkų pavojaus.
Jis tikėjo lietuviškosios kultūros galimybe. Lietuvos kaimo žmogus
jam pasirodė vertingas asmuo savo kultūrai kurti. Vysk. M.
Valančius, vesdamas lietuvių tautą šiuo
siauru ir pavojingu dviejų kultūrų praėjimu, sudarė reikiamą
prietiltį naujai lietuviškai kultūrai.
- Kai M. Valančius rusų valdžios buvo
prašomas aprobuoti kai kurias lietuviškas religines knygas
rusiškomis raidėmis, jam teko dalinai nuspręsti ir koks bus
lietuvių tautos kultūros ateitis. Netektų stebėtis, kad visų to
apsisprendimo pasekmių jis nebūtų nujautęs ir numatęs. Ne viską
žmogus gali numatyti. Kaip bebūtų su tuo įžvalgumu, tačiau,
atsitiktinai ar neatsitiktinai, kultūrinis lietuvių tautos likimas
tada buvo patekęs į M. Valančiaus rankas.
- Koks buvo pagrindinis motyvas, kuris
palenkė M. Valančių apsispręsti nepritarti rusiškoms raidėms?
- Sakoma, kad tas motyvas buvo noras
apsaugoti katalikus nuo provoslavų įtakos. Šio motyvo negalima
nuneigti. Apsaugoti katalikybę buvo visos jo kaip vyskupo veiklos
tikslas. Katalikišką veiklą M. Valančius suprato nepasyviai. Ji
jam nebuvo vien defensyvinė veikla, t. y. saugojimas savųjų nuo
kokių nepageidaujamų įtakų. Katalikiška veikla jam buvo kažkas
daugiau, būtent: savųjų nukreipimas į tokį gyvenimo būdą, kuris
būtų vertas jų dvasios ir visos jų prigimties. To motyvo
skatinamas Žemaičių vyskupas M. Valančius, dar prieš
uždraudžiant lietuvišką spaudą, buvo savo mokyklų sistemoje
išugdęs blaivios ir skaitančios visuomenės būrį. Dabar tą
visuomenę reikėjo aprūpinti skaitymo medžiaga.
Šią, jo paties išmokytą, skaitančią visuomenę, jis nerado
reikalo nukreipti prie kitos abėcėlės. Kai atsirado didelių
sunkumų aprūpinti skaitymo medžiaga, jis ėmėsi
nepaprastų priemonių knygoms parūpinti.
- Pirmojoje savo vyskupavimo laikotarpio
pusėje, dar prieš spaudos draudimą, vysk. M. Valančius buvo
suorganizavęs platų mokyklų tinklą. Iš 1854 m. pranešimo Kauno
gubernatoriui matome, kad jo Žemaičių vyskupijoje veikė 197
mokyklos, kuriose buvo 5910 mokinių. Jis savo vyskupijoje buvo
įvedęs beveik visuotinį mokymą. Mokyklas steigti jis skatino
klebonus ir dvarininkus. M. Valančius reikalavo, kad kiekviena
mokykla jam kasmet atsiųstų vardinius mokinių sąrašus. Skaityti
buvo mokomi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Porą metų prieš 1863
metų sukilimą vysk. M. Valančius surinko savo vyskupijoje net
raštingumo statistiką. Iš jos paaiškėjo, kad buvo tokių
parapijų, pvz. kaip Rietavo, kur beveik visi suaugusieji mokėjo
skaityti.
- Po šešiasdešimt trečiųjų metų
visos jo įsteigtos mokyklos buvo uždarytos ir visas šis švietimo
darbas nutrauktas. Tačiau M. Valančiaus mokyklų akcija nebuvo
visiškai sunaikinta. Ji buvo perkelta į Jungtines Amerikos
Valstybes. Uolus steigimas mokyklų prie lietuviškų parapijų
Amerikoje būtų vargiai suprantamas reiškinys be M. Valančiaus.
Amerikos lietuviai mokyklų steigime ne tiek iš kitų tautų mokėsi,
kiek kitiems buvo pavyzdžiu. Reikia tikėtis, kad lietuviškų
mokyklų istorijos studijos kada nors šį ryšį ištyrinės.
Lietuvių emigracijos į JAV pradžia sutampa su spaudos draudimo
laikmečio pradžia, kai čia atvyko ir nemažas skaičius kunigų bei
pasauliečių, nukentėjusių nuo sukilimo [pasak kun. J. Žiliaus,
1868 m. yra lietuviškos išeivijos pradžia Amerikoje. (Plg. A.
Miliuko, Amerikos lietuviai XIX šimtmetyje. 1868-1900. 1 tomas, 1938
m., 22 psl.)].
- Uždarius mokyklas, vyskupas M.
Valančius buvo perkeltas gyventi iš Varnių į Kauną, norint jį
atskirti nuo visuomenės. Būtų buvę beveik nuoseklu, kad vyskupas,
kaip senstelėjęs ir įžeistas žmogus būtų užsidaręs savyje ir
pats vienas praleidęs savo gyvenimo paskutiniuosius metus. Bet jis to
nepadarė. [Kun. Antanas Alekna, Žemaičių Vyskupas Motiejus
Valancius, 1922, 272 psl.]
Jis norėjo būti ir naujų aplinkybių šeimininkas. Jis ėjo iki
nusižeminimo, prisitaikydamas prie rusų valdžios, kad nebūtų
ištremtas iš savo vyskupijos. Kai jis negalėjo lankyti žmonių ir
pas save jų priimti, jis pradėjo veikti per slaptai leidžiamą
spaudą. Jis organizavo spaudos darbą Prūsuose. Tuo tikslu jis
susitarė su Varmijos vyskupu. Netoli Tilžės buvo paskirtas vienas
lietuvis kunigas, kuriam buvo patikėta spaudos darbo priežiūra.
Vyskupas tam skyrė dalį savo santaupų - 5000 rublių. Netrukus po
Žemaitiją pasklido 6 knygelės. Kai šios knygelės visų
žemaičių jau buvo perskaitytos, iškilo pirmoji spaudos byla,
kurios pasekmės ypač skaudžiai palietė artimuosius M. Valančiaus
bendradarbius. Tačiau darbas jau buvo pradėtas ir slapti keliai į
Prūsus praminti.
- Vyskupo M. Valančiaus kontaktas su
Prūsija, šalia tiesioginės reikšmės spaudos draudimo epochai,
turi ir toliau siekiančios prasmės. Tuo žygiu Didžioji Lietuva
buvo iš naujo susieta su Mažosios Lietuvos literatine tradicija.
Reikia pastebėti, kad M. Valančiaus laikais lietuviška spauda
Mažojoje Lietuvoje buvo dar gyvas visuomeninis
veiksnys. Ten ėjo visa eilė nors ir neplataus masto laikraščių.
Tai buvo palikimas tos literatinės tradicijos, kuri čia buvo
užaugusi nuo Mažvydo iki Donelaičio laikų. Vys-
kupas M. Valančius, sąmoningai ar nesąmoningai, iš naujo užmezgė
kultūrinius
santykius tarp Didžiosios ir Mažosios Lietuvos, kurie religinių ir
politinių kovų buvo beveik nutraukti. Į šį M. Valančiaus mostą
vėliau atsakė lojaliu bendradarbiavimu visa eilė Mažosios Lietuvos
visuomenininkų, politikų ir kultūrininkų, pvz. Jankus,
Zauerveinas, Stiklorius ir daug kitų. Mažosios Lietuvos
prisijungimas prie Didžiosios Lietuvos tikrai būtų turėjęs
daugiau kliūčių visuomenės nuotaikose, jei jis nebūtų buvęs
paruoštas bendros veiklos paskutiniame spaudos draudimo tarpsnyje.
- Reikia pastebėti, kad pats būdingasis
M. Valančiaus veiklos bruožas buvo ne kas kita, kaip giliai
įsišaknijęs pasitikėjimas savo tauta. Šis išvidinis vertinimas
savo žmonių davė jam jėgos kovoti už jų teises, kaip už kažką
vertingo ir aukštai žmogiško. Ne kas kitas kaip tikėjimas savo
tautos jėgomis galėjo jį paskatinti ginti jas nuo iš visų pusių
einančių agresyvių kultūrinių įtakų. Jis savo žmones taip
labai vertino, kad su jais ėmėsi kurti kultūrą. Jis parodė tautai
kelią į savą raiškos lauką. Savo tauta jis tikėjo labiau,
negu jos sąjungininkais. Šį savo vaidmenį atlikdamas, jis parodė
savo kaip gabaus vadovo sugebėjimus. Kleopas Jurgelionis, kalbėdamas
Čikagoje draudžiamojo laikotarpio spaudos parodos atidarymo proga,
išdrįso konstatuoti, kad M. Valančius lietuvių tautoje
išryškėjo kaip karalius, sudarydamas kultūrinėms tautos pajėgoms
išsiskleisti.
- M. Valančiui mirus, galėjo atrodyti,
kad mirė ir jo veikla. Niekas visos jo prasmės nesuprato ir jo
veiklos neįvertino. Švenčiant 25 metų vyskupavimo sukaktį,
kunigai sveikino jį šaltai. Per pusryčius po iškilmingų mišių
niekas net prakalbos nepasakė. Reikėjo laukti 8 metus iki „Aušros“,
kada vėl kas nors imtųsi tautai vadovauti. Laikotarpis tarp M.
Valančiaus mirties ir „Aušros” yra pereinamasis laikotarpis,
kurį galime pavadinti slapto augimo laikotarpiu, nes jame
rezistencinės spaudos sėkla subrendo.
- Savo mokiniškais nusiteikimais šiam
laikotarpiui yra būdingas vysk. Antanas Baranauskas. Baranauskas yra
didelis mokslininkas, niekada neišėjęs iš mokinio nuotaikos. Jis
daug studijavo, daug ką pažino, tačiau niekada nepasiekė tokios
dvasinės būsenos, kad būtų pradėjęs kitiems vadovauti. Jis
nerado savo mokinių. Galbūt, kad jis jų ir neieškojo. Jam buvo
smagiau būti tolimo filosofo mokiniu, negu savo tautos mokytoju ar
vadu.
- Neturime mokslinės A. Baranausko
biografijos, dėl to yra daug klausimų, susijusių su jo asmenybe ir
dvasios keliu. Galime tik pakartoti kun. A. Miluko prašymą,
paskelbtą 1903 m. „Dirvos” žurnalo Nr. 3: „Dar kartą prašome
godotinų sandarbininkų parūpinti „Dirvai - Žinynui” a. a.
vysk. A. Baranausko biografiją arba nors jo biografijai medžiagą
mums siųsti. Ta medžiaga didei svarbi yra mūsų atgimimo istorijai“.
- Tačiau ir tie faktai, kurie visiems yra
žinomi, daug ką pasako. Visų pirma, yra tikra, kad vysk. A.
Baranauskas priklauso spaudos draudimo laikotarpiui tiek dvasiškai,
tiek
laiko atžvilgiu. Vysk. A. Baranauskas mirė 1902 m. lapkričio 27 d.
Seinuose, išgyvenęs 67 amžiaus metus. Jis rašė lietuviškai
spaudos draudimo laikotarpyje ir stipriai kovojo
su rusų įtaka Lietuvoje. Ir tai ne vien eilėmis. Kai gimnazijos
mokytojas Jurgis Gilius Varšuvoje spaudoje pareiškė, kad rusų
raidės tinkančios lietuvių kalbai, A. Baranauskas spaudoje
pasisakė prieš tai. [Plg. A. Miluko, Spaudos laisvės ir
Amer. Liet. organizuotės sukaktuvės, 2 laida, Philadelphia, Pa., 782
psl.; žr. 209 psl.].
- Baranauskas yra kilęs betarpiškai iš
M. Valančiaus sąjūdžio ir jo dvasios. Jis yra M. Valančiaus
mokinys; tačiau toks mokinys, kuris savo mokytojo nepavijo ir
nepralenkė. Jis pasisavino savo mokytojo veiklos metodus ir jos
kryptį, bet jam nepavyko pasisavinti ar, tiksliau sakant, susikurti
tų pagrindų, iš kurių kilo M. Valančiaus veikla. Jis
nepasisavino M. Valančiaus visuomeninio bruožo: būti ir veikti
kartu su tauta.
- Nėra abejonės, kad vysk. A.
Baranauskas yra viena stipriausių draudimo laikmečio asmenybių. Jis
buvo nepaprastai plačios erudicijos ir plataus akiračio žmogus.
Pradedant filologija ir poezija, baigiant matematika, filosofija ir
teologija - visur jis jautėsi kaip namie. Tačiau šis jo proto
lakumas ir gilumas, turbūt, ir buvo jo tragedijos priežastis. Jis
pasijuto kažkaip netelpąs lietuvių tautoje. Kultūriniai jo
polėkiai jį išviliojo anapus jos ribų.
- Naujojo lietuviško sąjūdžio
visuomeninės ir filosofinės pažiūros A. Baranauskui buvo
nepriimtinos. Tačiau jis nesistengė nei joms priešintis, nei daryti
pozityvią įtaką.
Dėl to jis nuo lietuviškosios veiklos nusigręžė. Jis bandė tapti
filosofu ir matematiku nuošaliai nuo lietuvių tautos. Žinome, kad
tai jam didelių laimėjimų neatnešė.
Ir jei vysk. A. Baranauskas liks žmonių atmintyje, tai už tą savo
veiklą, kurią jis atliko kartu su savo tauta. Jis lietuvių tautoje
visada bus gerbiamas už savo jaunystės poeziją - „Anykščių
šilelį“.
- Trečiasis spaudos draudimo laikmetis
yra pats ilgiausias ir pats turtingiausias. Jis tęsėsi 21 metus ir
baigėsi spaudos laisvės atgavimu. Šis laikotarpis yra turtingas
sąjūdžiais, kurie susiformuodavo apie įvairius lietuviškus
laikraščius, leistus Prūsuose. Savo kovos programomis vieni iš
laikraščių siekė toliau, kiti ne taip toli, bet jie bemaž visi
buvo visuomeninių sąjūdžių laikraščiai ir visuomeninių,
ekonominių, kultūrinių ir politinių tautos teisių gynėjai.
- Būdingiausias iš laikraščių, be
abejo, buvo „Varpas” ir jo redaktorius Dr. Vincas Kudirka. Apie
Kudirkos reikšmę geriausia yra paskaityti to paties laikotarpio
žmogaus, kito to pat laikotarpio laikraščio „Tėvynės Sargo”
redaktoriaus ir idėjinio V. Kudirkos priešo kanauninko Juozo
Tumo-Vaižganto. Jis „Jubiliejiniame Varpe“, išleistame 1924 m.
Vinco Kudirkos 25 m. mirties sukaktuvių paminėjimo proga, apie
Kudirką rašo: „Jis mums buvo pirmutinis šviesos ir susipratimo
šaltinis (...). Už V. Kudirkos, kol jis buvo gyvas, nebesimatė nė
buvusių aušrininkų; gi jie, atlikę savo vaidmenį, tyčia būtų
prieš jį viską pašalinę iš kelio. J. Basanavičius, J. Šliūpas
virto lyg jo satelitais, o ne jis jų“ [11 psl.]
- Iš 21 šio laikotarpio metų V. Kudirka
užpildė 11 metų. 1888 m. jis suorganizavo „Lietuvos” draugiją,
kuri leido „Varpą” nuo 1889 iki 1905metų ir „Ūkininką” nuo
1890 m.iki 1905 m. „V. Kudirka per vienuolika metų stovėjo tautos
ir tėvynės sargyboje. Mirė 1899 m. griausdamas, kad per vėlai
susiprato ir nebeilgai Lietuvai gavo patarnauti [Op. cit., 11 psl.],
rašo J. Tumas.
- Galima šiandien ginčytis, kokiai
srovei priklausė V. Kudirka. Ar jis buvo socialistas, ar liberalas,
ar kas nors kitas. Tačiau viena yra aišku, kad jis buvo
visuomenininkas ir visuomenės kėlėjas bei kurstytojas gerąja to
žodžio prasme. Ne be pagrindo taip atsitiko, kad jo giesmė tapo
Nepriklausomosios Lietuvos himnu.
- Kelias, kuriuo Kudirka atėjo į savo
veiklą, yra visiškai priešingas tam keliui, kuriuo nuėjo A.
Baranauskas. A. Baranauskas kilo iš lietuviško sąjūdžio ir nuėjo
per lenkišką
visuomenę į tarptautinius vandenis. Jis iš visuomenininko pasidarė
mokslininku; iš mokinio jis niekad neišėjo į mokytojus. Kudirka
tuo tarpu niekad nesitenkino būti mokiniu. Jis buvo vadas iš pat
jaunystės. Į lietuvišką atgimimo sąjūdį jis atėjo iš
lenkiškosios visuomenės. Iš romantiškai pozityvistinių Europos
kultūros studijų jis
atėjo į praktinę kovą už lietuvių tautos teises. Jeigu A.
Baranauskas pasiliko nuo lietuviškos visuomenės darbų nuošaliai
iš dalies suviliotas moderniųjų kultūrinių srovių,
tai Kudirka atliko jo kelią atgal, skatinamas ir vedamas
tų pačių vakarietiškų idėjų.
- Grįžimas atgal dažnai pasižymi
dideliais kirčiais, aštriais bruožais ir apskritai konvertito
grubumu. Gana trankiais žingsniais išėjo iš lietuvių sąjūdžio
A. Baranauskas, bet grįžtančio V. Kudirkos žingsnių bildesys buvo
garsesnis. V. Kudirkos dorovinis entuziazmas, dar per mažai
įvertintas mūsų visuomenėje, yra vienas gražiausių dalykų
mūsų tautos atgimimo laikotarpiu. Jis kada nors dar kels iš miego
mūsų tautą su ne mažesne jėga, negu jis tai darė savo laikais.
Galbūt jis dar yra mums per naujas ir per skaudus kai kuriais
atžvilgiais. Tačiau ne tuose aštrumuose yra V. Kudirkos jėga.
Jėga glūdi jo tikėjime lietuvių tautos
prisikėlimu ir pasiaukojimu. Tą jis darė iki pat savo mirties.
- Vincas Kudirka, nors ir buvo pozityvizmo
atstovas, atbundančioje mūsų visuomenėje, nugalėjo vieną iš
liūdnųjų pozityvizmo padarinių, atneštų į gyvenimą.
Pozityvizmas, teigdamas tik apčiuopiamąsias žmogaus gyvenimo
jėgas, išnešė tarsi už gyvenimo skliautų dorovines dvasines
pastangas. Dėl to jos darėsi vis labiau ir labiau pridėtinis
dalykas gyvenime, veikiąs tik atsitiktinėse aplinkybėse, kol
pagaliau išaugo žmogus, kuris visai nežino, ar jis turi teisę už
kokią dorovinę idėją kovoti savyje ar kituose; ar jis neprivalo
išsilygiuoti su pozityvistinėmis, jį veikiančiomis, jėgomis.
Atėjo agnostiškojo skepticizmo laikai, kai kartais nors ir matoma,
ką reikia daryti, tačiau nežinoma, ar ką nors darant nebus
nusikalsta pozityvistiškai suprastai laisvei.
- V. Kudirka nekonfliktavo tarp idėjų ir
pastangų jas įgyvendinti. Kai jis kovoja už savo idėjas, jam visos
pozityvistinės jėgos atrodo nerealios. Būdingas šiuo atžvilgiu ir
kartu pranašingas yra V. Kudirkos pasikalbėjimas su savo mažamete
sesute Jonieškyte. Kai ji apsikabinusi už kaklo ir net verkdama
prašė savo brolį liautis užsiiminėti draudžiama veikla, Vincas
jai atsakė:
- - Neverk... Tie darbai reikalingi. Tu
dabar mokais
rusiškai, bet sulauksi laikų, kada vaikai mokysis lietuviškai.
Viskas tada bus lietuviškai: ir kromelių iškabos bus lietuviškos,
ir kits kas. Kai tai pamatysi, suprasi, dėl ko aš kentėjau, kokius
darbus dirbau ir kodėl nesilioviau. Dabar tu maža, tai aš tau dar
negaliu visko nupasakoti. Ar nebeverksi?
- - Jei nedirbsi, nebeverksiu. - Atsakė.
- - Neprižadu. - Liūdnai ir rimtai jau
ištarė Vincas ir paleido seserikę.
- Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę,
kai Jonieška - jau Grigaitienė, - nuvykusi Vilkaviškin, pamatė „visas
jo iškabas jau lietuviškas, net susirgo susisielojusi, kad Vincas
visa to nesulaukė, visa to negali pamatyti, kuo taip stipriai
tikėjo, ką išpranašavo“ [J. Tumas, Jubilejinis Varpas, 18 psl.].
- Iš šio jaudinančio pasakojimo mes
galime suprasti, kad Kudirka buvo žmogus, kuris
žinojo, ko nori ir kam gyvena. Tai yra sveikas varpas, be jokio
įskilimo. Dar daugiau, šis epizodas mums gyvai pavaizduoja, kad tas
didysis pozityvistas visiškai nepaisė didžiulių pozityvinių
jėgų, kurios atsistodavo jam skersai kelio. Jis drąsiai ėjo
pasiryžęs tas jėgas nugalėti ir savo idėja įgyvendinti.
- Žvelgdami į spaudos draudimo epochą,
mes galime pastebėti, kaip tautos prisikėlimo idėja eina nuo
karališkai pilnutinio vyskupo per nesuinteresuotą giesmininką
mokslininką ir ateina iki kovingai nusiteikusio varpininko. Kai visus
šiuos tris tarpsnius apžvelgiame, mes galime atkreipti dėmesį į
dvejopą procesą. Žiūrint iš Kudirkos ir A. Baranausko atgal į M.
Valančių sintetiškumo požiūriu, M. Valančius yra neprilygstamas.
Tai yra tikras karalius, kaip jį pavadino Jurgelionis. Tačiau tos
jėgos skleidimosi
atžvilgiu nuo M. Valančiaus buvo padaryta milžiniška pažanga. A.
Baranauskas ją perkėlė į visas dvasines žmogiškojo veikimo
sritis, nors pats ko ne pasimesdamas jose, o V. Kudirka jas vėl iš
naujo suvienijo, suorganizuodamas jas visuomeninei kovai. Kudirka
sutelkė jas į bokštą ir savo truputį grubiu, nesudėtingu, bet
vieningai skambančiu varpu prikėlė tautą naujam gyvenimui.
- Spaudos draudimo laikmečio reikšmę
įvertino Adomas Jakštas-Dambrauskas savo atsišaukime į Lietuvos
dvarininkų kartą, paskelbdamas Amerikoj „Dirvos-Žinyno”
žurnale dar prieš spaudos laisvę atgaunant, 1903 m. Jis tada
rašė: „Todėl drįstame pasakyti, jog periodas nuo 1863 m. lig
gadynei, kada lietuviai atgaus spaudos laisvę, lietuvių veikaluose
užsirašys, kaip periodas spartaus lietuvių brendimo tautiškoje
pakraipoje. Tikrai, jei rusiškoji valdžia nebūtų nusitvėrusi
niekingo projekto primesti lietuviams graždanką, Lietuvos žmonės
jokiu būdu nebūtų galėję taip išsilavinti tokiu trumpu laiku,
kaip tai regime dabar... (...)
- Sunku pasakyti, ar A. Jakštas
neperdeda, vertindamas spaudos draudimo laikmetį ir sakydamas, kad be
šios kliūties lietuviai nebūtų taip toli pažengę. Gali kilti
klausimas: ar vien ta neigiama spaudos suvaržymo ir draudimo
aplinkybė buvo tokia palaiminga? Ar neveikė čia kokios teigiamos
jėgos, kurios dar mums yra mažai paaiškėjusios.
- Kaip bebūtų su šio laikotarpio
sėkmės pagrindine priežastimi, tačiau reikia sutikti, kad šiuo
laikotarpiu mes galime naudotis kaip viena vertingiausių pamokų
mūsų tautos gyvenime.
