- Vyskupo M. Valančiaus beletristiniai
kūriniai pirmą kartą pasirodė spaudos draudimo metu: „Vaikų
knygelė“ - Tilžėje 1868 m.; „Paaugusių žmonių knygelė“
- 1868 m. Berlyne, Joteikos slapyvardžiu; „Palangos Juzė“ -
1869 m. Klaipėdoje, su 1863 m. kontrafakcija. Rašytojas nebuvo
abejingas lietuviškosios raštijos likimui ir gynė ją nuo
carinės administracijos piktų kėslų tiek savo paties raštais,
tiek ir organizuodamas visuomeninį pasipriešinimo judėjimą.
- 1864 m. uždraudus spaudą
lotyniškais rašmenimis ir įvedus „graždanką“ (lietuviškas
tekstas rusiškomis raidėmis), M. Valančius kreipėsi į M.
Muravjovą, spaudos draudimo pradininką, prašydamas leidimo
spausdinti bent maldaknyges lietuviškomis raidėmis, nes „žmonės
neturėdami knygų ima graudoti 0147 [1] Vėliau, 1867 m.
prašymas buvo pakartotas Vilniaus generalgubernatoriui E.
Baranovui, tačiau nei „Seno aukso altoriaus“, nei „Naujo
altoriaus“ spausdinti įprastu raidynu neleista. Iš pradžių ir
pats M. Valančius sutiko duoti dvasišką cenzūrą lietuviškoms
knygoms rusiškais rašmenimis gal dėl to, kad nenumatė
nutautinimo tikslų, slypinčių svetimos abėcėlės įvedime, o
gal prisibijojo, kad tauta gali likti visai be knygų. Pamažu M.
Valančius pradeda priešintis šiam valdžios potvarkiui -
nesutinka aprobuoti knygų rusiškomis raidėmis. 1866 m. birželio
12d. rašte Kauno gubernatoriui rašo: „peržiūrėdamas iš naujo
perspausdintą rusiškomis raidėmis žemaitišką knygą „Evangelijos“,
atradau šiuos trūkumus : l. paprastas spaudos klaidas (jos
nurodomos); 2. spaudos klaidas, permainančias prasmę; 3. spaudos
klaidas, permainančias prasmę ir pasidariusias dėl to, kad
rusiškos raidės netinka išreikšti kai kuriems lietuviškos
kalbos garsams; 4. praleidimus. Toliau M. Valančius aiškina, kad
minėtosios klaidos iškraipo Šventąjį raštą, todėl knyga
negali būti spausdinama, nes, jo, kaip vyskupo, pareiga „prižiūrėti,
kad Šventasis raštas nebūtų gadinamas“[2]. Rusiškas raidynas
buvo priemonė ne tik nutautinimui, bet ir tiesė kelius
stačiatikių bažnyčiai įsigalėti Lietuvoje. „Užgaunantis tai
daiktas, - 1866 m. birželio 11d. laiške gubernatoriui piktinosi
vyskupas, - jog knygoje, vien katalikams skiriamoje, išbraukiama
net patsai kataliko vardas“.[3]
- Kovai prieš stačiatikybę M.
Valančius 1867 m. pabaigoje ima organizuoti lietuviškų knygų
spausdinimą Rytų Prūsijoje. Apie tai atsiminimuose rašo ir pats
organizatorius: „... namų karui pasibaigus, Kauno gubernijos
gyventojams pasirodė, jog kils katalikų tikėjimo persekiojimas.
Katalikai drebėdami laukė tos gadynės: tuo metu iš Prūsų ėmė
plaukti tos brošiūros, patvirtinančios tikėjime ir parodančios,
kaip reikia laikytis persekiojimo metu“[4]. M. Valančius
išvardija 6 brošiūras, kurių autoriumi biografai laiko
rašytoją:
-
- Isz Tamsybes wed tiktaj kelis
Teysybes. Tilžej, 1868.
- Perspieimas apej Szwentą vierą
įpatingaj apej Bažniczią Jezaus Kristaus. Tilžej, 1868.
- Szniakesis Katalika su nekataliku.
Tilžė, 1868.
- Prajautimas. Tilžė, 1869.
- Wargaj Bažniczios Kataliku Lietuwoj
ir Žemajcziusi... Tilžėj, 1869.
- Litanie apej wisus Swentus
Muczelnikus... Tilžė, 1869.
- Tai politinio - religinio turinio
brošiūros, „kurios apskritai buvo pirmosios lietuviškos
politinio turinio knygos” [5]
- Aišku, kad užimdamos aukštą
katalikų dvasininko postą, M. Valančius negalėjo nei savo vardu
leisti knygų, nei turėti tiesioginių ryšių su spaustuvininkais.
Todėl buvo sudaryta slapta organizacija rankraščiams pristatyti,
jų spausdinimui prižiūrėti Rytų Prūsijoje ir leidiniams
gabenti į Lietuvą. Juridiniu leidėju tapo Jonas Zabermanas,
Tilžės katalikų dekanas, kuris M. Valančiaus įgaliotas,
rūpinosi visais nelegaliosios lietuvių spaudos reikalais. „Kontrafakcinės
religinės knygos, leidžiamos dideliu tiražu ir brangiai
pardavinėjamos, J. Zabermanui greičiau davė pelno negu nuostolio.
Anticarinės brošiūros, kurias sumanyta platinti nemokamai, buvo
nuostolingos, tačiau visas jų spausdinimo išlaidas padengė
Valančius. /.../ spaudos reikalams M. Valančius J. Zabermanui
davė 8000 rb. .“[5] Tuo būdu M. Valančius 1867 - 1869 m.
atspausdina apie 19000 egzempliorių lietuviškų knygų, iš kurių
beveik 8000 caro administracija vadino „kurstančiomis“. Be M.
Valančiaus raštų, buvo leidžiami „elementoriai po 10000,
kantiškos ir maldaknygės dargi po 15000 - 20000 egz., kai kurios
knygos turėjo keletą laidų“[7].
- Tarpiniu punktu knygų gabenimui per
sieną tapo 1868 m. pradžioje J. Zabermano iniciatyva pastatyta
bažnyčia Ropkojuose (pasienio kaime, Rytų Prūsijos pusėje). Jos
kunigu paskirtas 1863 m. sukilimo dalyvis Antanas Brundza. „Kartu
su anuo kunigu Ropkojuose apsigyvenę, kaip Prūsų valstiečiai,
trys išeiviai, kurie buvę vyriausieji kunigo Zabermann‘o agentai
- knygelių platintojai“[8]. Tai Karolis Rimkevičius, Simonas
Kulakauskas (buvę sukilimo dalyviai) ir Simonas Petraitis. Knygos
buvo vežamos vežimuose dviem dugnais, jas nešė
kontrabandininkai, valstiečiais persirengę kunigai, klierikai,
miestiečiai, valstiečiai, vienuolės. Pats M. Valančius J.
Zabermanui nurodydavęs patikimus kunigus, kuriems platinimo tikslu
gabendavo nedideles knygų siuntas. M. Valančiaus brošiūrų
rankraščių „redaktoriumi“ buvęs Žygaičių klebonas Vincas
Norvaiša, kurio anticarines nuotaikas vyskupas pastebėjęs jau
1864 m.
- Nelegaliosios literatūros kalias iš
Tilžės į Kauną, kur nuo 1864 m. perkelta Žemaičių vyskupo
rezidencija, buvo sunkus ir vingiuotas. Knygas gabeno net Nemunu iki
Jurbarko, kurias čia pasiimdavo kunigas Jurgis Rožanskas. Didelį
vyskupo pasitikėjimą pelnė Ukmergės apskrities valstietis Stasys
Kačiukas, gabenęs knygas į Kauną ir padėjęs M. Valančiui
palaikyti ryšius su J. Zabermanu. Į knygų platinimą buvo
įtrauktas M. Valančiaus tarnas Jonas, taip pat buvęs rašytojo
mokinys kunigas literatas Pranas Butkevičius. M. Valančiaus
tarnybinė padėtis leido jam kurti nelegalią knygų gabenimo
organizaciją iš jaunų žmonių - vakarykščius seminaristus
skirdavo kunigais į Prūsijos pasienį. „Taip knygų gabenimo
punktai susidarė nuo Jurbarko kone iki pat pajūrio“ [9], kuriose
dirbo V. Dembskis, V. Butvydas, P. Grigaliūnavičius, K.
Eitutavičius ir kt.
- Tokia plati ir veikli organizacija
negalėjo likti nepastebėti caro pareigūnų. Savo atsiminimuose M.
Valančius toliau rašo: „...brošiūras žmonės godžiai pirkos,
ir, kad jau kuo ne kiekvienoje troboje, ypač Žemaičiuose, buvo,
patyrė valdžia ir liepė gaudyti. Nesunku buvo susekti, nes mūsų
žmonės žiopliai, greit pasakoja viską reikalingiems ir
nereikalingiems“ [10]. Persekiojimo, knygų konfiskavimo
protokolai rodo knygų leidybos ir platinimo mastą: 1870 m.
rugsėjo 14 d. ties Gargždais pasienio sargyba sulaikė keletą
maišų su lietuviškomis knygomis; 1096 egzemplioriai įvairių
lietuviškų knygų buvo rasta 1872 m. spalio 16 d. Tauragėje pas
J. Baldauskienę; Šiaulių apskrityje 1869 m. rugsėjo 1d. buvo
aptiktos 202 lietuviškos knygutės, o jų savininkui žydui pavyko
pabėgti; Panevėžio apskrities žandarai „speacializavosi“
atiminėjime nelegaliai išleisto „Naujo altoriaus“ tiesiog
bažnyčiose ir per kelis 1869 m. mėnesius jų pririnko 72
egzempliorius; 1870 m. Ukmergės žandarai konfiskavo 119
egzempliorių įvairių knygų[11].
- Konfiskuojant leidinius, buvo
suiminėjami ir jų platintojai - taip 1869 m. pabaigoje prasidėjo
pirmoji knygnešių organizacijos byla. Lyg norėdamas paneigti caro
valdžios metamus kaltinimus dvasininkijai, M. Valančius apie ją
rašo: „Tas brošiūras paprastai atnešdavo žydai ir žmonės,
kurie užsiima kontrabanda. Nė vienas kunigas nevažiavo už sienos
ir netraukė jų per sieną. Tačiau valdžia nesikabindama prie
žmonių, apkaltino kunigiją ir liepė: 1) Rietavo dekaną
Žvinglių kleboną Pranciškų Butkevičių, 2) Žygaičių
kleboną Vincentą Norvaišą, 3) Salantų kamendorių Pranciškų
Straupą, 4) Darbėnų kamendorių Kazimierą Eitutavičių, 5)
Naumiesčio kamendorių Mateušą Kaziliauskį, 6) Pagramančio
kamendorių Vincentą Dembskį (M. Valančius klydo - tai Vilalis
Dembskis), 8) Gardamo filijalistą Joną Grigaliūnavičių ir
Tauragės kleboną Joną Tamoševičių suimti ir atvežti į
Vilnių.
- Atvežė ir uždarė tvirtovėje Nr.
14. Prasidėjo tardymas. Kunigai, niekados tokiuose sielvartuose
nebuvę, nežinojo kaip teisintis. Kada klausė, kas jas (tas
knygutes) rašė, atsakė, kad nežino“[12].
- Be kunigų, knygnešių organizacijoje
dalyvavo ir valstiečiai - iš 17 kaltinamų asmenų 7 buvo
valstiečių ir amatininkų luomo. Knygnešių veikloje ypač
pasižymėjo valstiečiai K. Laurinavičiūtė, M. Pupčaitė, R.
Kondratavičius, S. Račiukas, S. Kulakauskas, Kočianas ir kt.[13]
- Valdžia įtarė ir M. Valančių
prisidėjus prie šios organizacijos. Vyskupas buvo kaltinamas
minėtų šešių politinio - religinio turinio knygelių autoryste
ir palaikymu ryšių su J. Zabermanu. Bet įrodyti nebuvo lengva -
J. Zabermanas M. Valančiaus rankraščius naikindavęs, savo ranka
padarydavęs jų nuorašus ir tik pastaruosius siųsdavęs į
spaustuvę. Suimtieji V. Dembskis, V. Norvaiša, E. Mantvila tardymo
metu tvirtino, kad knygelių autorius - M. Valančius. Be to, M.
Mantvila, Batakių klebonas, 1869 m. slapta perdavė policijai 10
jam rašytų vyskupo dokumentų, kurie, jo teigimu, įrodo M.
Valančiaus veiklą knygų leidimo darbe. Rašytoją skundęs ir M.
Miežinis, buvęs Šėtos klebonas, kurį M. Valančius valdžios
nurodymu buvo uždaręs į Raseinių vienuolyną. Todėl 1870 m.
gruodžio 11d. buvo atlikta krata vyskupo namuose.
Generalgubernatoriaus įsakymu kratą atliko žandarų valdybos
viršininkas A. Losevas su aštuonetu policininkų. M. Valančius
užkluptas netikėtai, tačiau jokių įkalčių nerasta - jis buvo
įpratęs naikinti visus savo rankraščius. Anot paties M.
Valančiaus, „negalėjo ir rasti, nes vyskupas jokių iš Prūsų
atgabentų knygų neturėjo“[14] . J.Zabermanas raštiškai
patvirtino, jog jisai rašęs tas knygas ir spausdinęs, matyt,
norėdamas pagelbėti M. Valančiui. Tai iš dalies būta tiesos -
knygelės „Wargaj Bažniczios Kataliku“ prakalbos autoriumi
laikomas J. Zabermanas. Nors valdžia ir netikėjo tuo
prisipažinimu, tačiau represijų prieš M. Valančių nesiėmė.
Pats M. Valančius stengėsi palengvinti suimtųjų kunigų dalią -
Kauno gubernatoriui rašė, jog esąs įsitikinęs suimtųjų
nekaltumu prieš vyriausybę, prašė, jog vedant bylą būtų
atsižvelgiama į didelį kunigų trūkumą vyskupijoje. Komisija,
nagrinėjusi šią bylą,kunigus A. Brundzą, M. Kaziliauską, P.
Straupą, P. Butkevičių, V. Norvaišą ir K. Eitutavičių
ištrėmė į Rusijos gilumą, kitiems teko švelnesnės bausmės.
- Pirmosios knygnešių bylų pasekmės
neatbaidė šviesuolių. Spaudos draudimo pradžioje M. Valančiaus
suorganizuota nelegali knygų leidybos ir platinimo akcija nurodė
kelius savo raštui, kalbai ir kultūrai išsaugoti. Ir jais buvo
vaikščiota iki pat spaudos atgavimo 1904 metais. Vyskupo M.
Valančiaus pradėta kaip kovos už katalikų tikėjimą priemonė,
nelegalioji knygų leidyba tapo kultūriniu judėjimu.
;)
;)