<< Lietuviškas žodis     << Knygnešiai     << Atgal    

 

Knygnešys Vincas Markevičius
 
Gimė 1866 m. lapkričio mėn. 27 d. Giluišių k., Punsko valsčiuje, Seinų apskrityje (pagal ano meto administracinį suskirstymą). Mirė 1938 m. vasario mėn. 21 d. ten pat. Palaidotas Sangrūdos kapinėse, Marijampolės r.
 

 

 
Gražina Markevičiūtė-Markauskienė, knygnešio Vinco Markevičiaus iš Giluišių vaikaitė
 
Markeviciu sodybos vieta Giluišiuose. Rengiant iliustraciją, pasinaudota informacija, skelbiama interneto prieiga http://www.maps.lt Iš kairės: paminklas Giluišiuose. Jolantos Paunksnienės nuotrauka. 2005-10-05. (Paminklas – Giluišių laukų akmuo, kuriame įmontuota atminimo plokštė. Ją iškalė ir įmontavo skulptorius Kazimieras Duoba (UAB „Sonetas ir Ko“), darbus organizavo Jonas Markauskas, talkino Gediminas Ratkevičius, finansavo knygnešio vaikaičiai. Paminklas pastatytas 2005-01-14, minint knygnešio Vinco Markevičiaus gimimo 140-ąsias metines; paminklo įrašas. Jono Markausko nuotrauka. 2005 m. liepos mėn.    Knygos „Prisiminimų dovanos“ viršelis
Vinco Markevičiaus nuotrauka iš jo antkapinio paminklo  Sangrūdos kapinėse Vinco Markevičiaus kapas Sangrūdoje. Jolantos Paunksnienės nuotrauka. 2005-10-05  Iš kairės: Markevičių giminė minint Vinco Markevičiaus 140-ąsias gimimo metines po šv. Mišių ir prie knygnešių sienelės Kaune. Nuotraukos iš Gražinos Markevičiūtės-Markauskienės archyvo
Mano senelis Vincas Markevičius gyveno Giluišių kaime, prie pat sienos su Lenkija, buvo stambiausias Giluišių kaimo ūkininkas. Turėjo apie 100 margų (50 ha) žemės dviejuose žemės sklypuose, tarp kurių buvo įsiterpusi kaimynų Zdanių žemė. Išvedus demarkacijos liniją su Lenkija, Lietuvoje 1923 m. liko tik 43 ha Markevičių ūkiui priklausiusių žemių. Senelio prieš Pirmąjį pasaulinį karą pastatyta privati mokykla vadinamojoje „Šilinčiškėje“ atsidūrė prie pat sienos. Lenkijos pusėje likę lietuvių vaikai nebegalėjo jos lankyti. Taip ši mokykla ir nunyko (veikė nuo 1912 iki 1922 m.).
Išsamus V. Markevičiaus gyvenimo ir Markevičių sodybos aprašymas pateiktas knygoje „Prisiminimų dovanos“.
Po Antrojo pasaulinio karo Giluišių kaimas sunyko; jis jau nebefiksuojamas Lietuvos žemėlapyje. 2005-01-14, minint knygnešio Vinco Markevičiaus gimimo 140-ąsias metines, Giluišiuose pastatytas paminklas Vincui Markevičiui. Anot jo giminaičių, tai kartu paminklas ir jau sunykusiam jo gimtajam kaimui Giluišiams.
Šis paminklas, kaip ir V. Markevičiaus antkapinis paminklas, esantis Sangrūdos kapinėse, V. Markevičiaus vaikaičių iniciatyva registruoti Kultūros paveldo centre. Kartu pasirūpinta, kad šiame centre būtų užregistruoti ir kitų knygnešių, palaidotų Sangrūdoje, kapai (2005-10-05 d. Sangrūdoje apsilankė Kultūros paveldo centro darbuotojai. Jie į sąrašus, kartu su V. Markevičius kapu įtraukė dar ir knygnešių Andriaus Aluškos, Rožės Meleškaitės, Povilo Kupsto bei Juozo Silicko kapus. Minėto centro darbuotoja Jolanta Paunksnienė nufotografavo visų minėtų knygnešių kapus).
 
Nuotraukose:
 
Vinco Markevičiaus nuotrauka ant antkapinio paminklo. Jolantos Paunksnienės nuotrauka. 2005-10-05 

Vincas Markevičius

Skaityti ir rašyti lietuviškai išmokė tėvas. Lankė Punsko pradinę mokyklą. Daugiau mokytis neteko. Buvo vienturtis sūnus, todėl tėvas pratino ūkininkauti, nes ūkis buvo didelis. Draudžiamą spaudą pradėjo Vincas Markevičius. Nuotrauka iš B. Kaluškevičiaus archyvo gabenti jau sulaukęs 30 metų. Turėjo nelanksčią per kelio sąnarį koją, todėl spaudos važiuodavo savo brikeliu, pasikinkęs gerą arklį. Žandarams persekiojant reikėdavo spėti pasprukti, o tokių atsitikimų buvo keletas. Sekėsi neblogai. Spaudą daugiausia imdavo iš J.Lapino ir O. Mauderodės Tilžėje. Parsiveždavo maldaknygių, kalendorių, periodinės spaudos ir įvairaus turinio knygelių. Pirkdavo stambiomis  partijomis, už 150-200 rb., kartais ir daugiau. Pernešti per sieną samdydavo nešėjus. Važiuodamas parsivežti draudžiamos spaudos, kartais organizuodavo ir nelegalių emigrantų pervedimą į Prūsiją. Aplinkiniuose kaimuose turėjo patikimų pagalbininkų – platintojų: Vincas Kaminskas iš Kampuočių k., seserys Kriaugžlytės iš Punsko, Andrius Aluška iš Radiškės k. ir kt. Spauda aprūpindavo Punsko vikarą Matą Simonaitį. Įkliuvęs atsipirkdavo stambiais kyšiais. Sprukdamas nuo sargybinių keletą kartų yra praradęs nemaža knygų. 1902 m. prie Rogožėnų k., netoli Vižainio (dabar Lenkija) neteko knygų už 300 rb. Jas pasienio sargybiniai rado paslėptas rūsyje, kai samdyti nešėjai jau buvo pernešę per sieną. Kitą kartą įkliuvo įskųstas. Per kratą jo namuose rado O. Mauderodės knygyno sąskaitą. Teko duoti stambų kyšį Vižainio muitinės viršininkui. Vienu tarpu priverstinai išsiuntė gyventi į Alytų, kaip nepageidaujamą pasienyje asmenį. Išbuvęs dvejus metus „išsipirko" už nemažus pinigus ir gavo leidimą grįžti į tėviškę. Buvo pažįstamas su vietiniais žandarais ir viršininkais, mokėjo su jais sugyventi. Kratas jo namuose darydavo gana dažnai, dėl akių, bet draudžiamosios spaudos nebuvo radę. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą savo sodyboje atidarė privačią lietuvišką mokyklą, pasamdė mokytoją Vailokaitį. Mokykloje buvo sukaupęs nemažą lietuviškų knygų vaikams bibliotekėlę. Apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino 3-jo laipsnio medaliu (1933 m.).
Lit.: Lietuvos mokslų akademijos biblioteka. Rankr. fondas.-12.-B.60. (Daugėla J. Dar du dzūkų krašto knygnešiai); Merkys V. DLSK.-P.245; Merkys V. KL.-P.216, 217.

Parengta pagal Benjamino Kaluškevičiaus ir Onos Žemaitytės-Narkevičienės  knygą
 „ŠIMTAS KNYGNEŠIŲ“. V., Lietuvos knygnešio draugija, 1998 m.