Knygnešių atminimo
įamžinimas paminkluose
Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejui gavus žemės sklypą
vakariniame sodelio pakraštyje, sumanyta padidinti jau esantį Tautos
Panteoną. 1940 metų pradžioje
nutarta naujajame sklype pastatyti paminklus kovų prieš spaudos draudimą
laikotarpiui atminti. Paminklų ansamblį buvo numatyta atidengti 1940 metų
rugsėjo 8 dieną, per Tautos šventę. Apie jo kūrimą iš dalies galima
spręsti iš Karo muziejaus archyve esančios bylos "Susirašinėjimas
apie knygnešius ir knygnešių sąrašai".
Šis atskiras ansamblis vakariniame sodelio pakraštyje dokumentuose
vadinamas lietuviško stiliaus darželiu spaudos draudimo laikams paminėti.
Jame nutarta pastatyti 3 bronzines skulptūras: P. Rimšos "Vargo
mokyklą", J. Zikaro "Knygnešį" ir B. Bučo "Sėjėją",
taip pat lietuviskos spaudos paviljoną ir tris granito lentas su žymiausių
knygnešių ir spaudos platinimo organizatorių pavardėmis. Pirminiame
variante lentas planuota įmūryti į sieną prie paminklo žuvusiems ir
apačioje po jomis sumūryti akmenis, po kuriais įvairiose Lietuvos
vietose knygnešiai slėpė draudžiamą spaudą. 1940 m. balandžio mėn.
buvo išsiuntinėti gen. V. Nagiaus-Nagevičiaus (Karo muziejaus viršininko)
ir P. Rusecko pasirašyti raštai knygnešiams ir savivaldybėms, kurių
teritorijose aktyviai veikė knygnešiai. Buvo prašoma pranešti, ar jie
žino tokių akmenų. Žadama juos parsigabenti muziejaus lėšomis.
1940 m. balandžio 26 d. P. Rusecko leidžiamas laikraštis
"Spinduliai" informavo, kad paskirtasis sklypas skubiai
tvarkomas, lyginama žemė, ruošiamasi sodinti medelius ir krūmus, o
lietuviškame darželyje - gėlių.
Dėl kokių priežasčių atsisakyta granito lentas su pavardėmis įmūryti
į sieną, išlikusiuose dokumentuose žinių nėra. 1940 m. gegužės 16
d. "Laisvėje" išspausdinta žinutė iš Kauno apie naują
sodelį, skirtą tautinio atgimimo kareiviams - knygnešiams ir lietuvių
tautos kovoms dėl spaudos laisvės prisiminti. Remiantis gen. V.
Nagiaus-Nagevičiaus informacija, jau buvo parašyta, kad "(...) kitoje
pusėje žuvusiems dėl laisvės paminklo, naujojo sodelio pradžioje
numatoma sukomponuoti tam tikrą monumentą, kuriame bus iškaltos pavardės
ypatingai nusipelniusių knygnešių". 1940 m. birželio 4 d.
gen. V. Nagius-Nagevičius siuntė prašymus Šv. Kazimiero draugijai ir
"Sakalo" bendrovei, prašė skirti pusę sąmatoje numatytų
pinigų "paminklinės lentos - skydo" knygnešiams įrengimui. Iš
viso sąmatoje numatyta 3400 Lt. Prie prašymo pridedami trys pavardžių
sąrašai, P. Vaičiūno pasiūlytas bendras užrašas, bendras brėžinys
ir sąmata. Sąmatoje rašoma, kad lentos bus apdėtos lauko akmenimis. Dėl
akmenų, po kuriais knygnešiai slėpė knygas, byloje yra keletas raštų
iš savivaldybių, kad tokių akmenų nerasta. Mikalojus Katkus į užklausimą
atsakė, jog knygas slėpė įvairiose kitose vietose, o po akmenimis
"... neradau patogumo.
Praėjus dešimčiai dienų po šio
rašto išsiuntimo prasidėjo Lietuvai dramatiški įvykiai - pirmoji
sovietų okupacija. Manytume, kad darbai nebuvo stabdomi. Okupantai ir
kolaborantai dar nesiryžo staigiai likviduoti statybos. Sovietmečiu
leistoje periodinėje spaudoje kol kas tesurasta viena žinutė (be parašo)
- "Spaudos draudimo laikų sodelis baigiamas tvarkyti"
("Darbo Lietuva". 1940 m. liepos 25 d.). Joje rašoma: "Įėjęs
į sodelį pamatai paminklą - skydą. Jame trys nišos. Nišose bus įdėtos
granitinės lentos, kuriose bus įrašyta šimtas knygnešių pavardžių,
kurie ypatingai pasidarbavo Lietuvai".
Daugiau sovietinė cenzūra informacijos apie Knygnešių sienelę bei
kitus paminklus jau nepraleido per visus okupacijos metus (iki 1988 m.).
Knygnešių sienelės nuotraukos išliko tik privačiuose archyvuose
(albumuose).
1949 metais tuometinis Kauno valstybinio istorijos muziejaus direktorius
J. Apuokas-Maksimavičius pasiuntė raštą į Vilnių aukštesnei įstaigai,
kuriame išdėstė, kaip reikėtų "sutvarkyti" muziejaus sodelį.
Ir, gavęs pritarimą, gana greitai "sutvarkė". 1950 m.
nugriauta Knygnešių sienelė, "Lietuvos mokyklos" pjedestalas,
sunaikinti kiti istorijos ir kultūros paminklai.
Atkūrus nepriklausomybę, Karo muziejaus sodelyje nedelsiant pradėti
atstatyti sovietmečiu suniokoti bei nugriauti istorijos ir kultūros
paminklai. 1994 m. pastatyta P. Rimšos skulptūra "Lietuvos mokykla.
1864-1904". Ruošiantis atstatyti Knygnešių sienelę Kauno miesto
architektai suabejojo šio paminklo ankstesnės vietos tinkamumu. Prieita
nuomonės, jog sienelę atstatyti ant senų pamatų (už paminklo
"Žuvusiems už Lietuvos laisvę") nepriimtina. Tai sąlygojo
pakitusi Karo muziejaus sodelio erdvė ir aplinka bei estetinis
supratimas. 1992 m. kovo 24 d. buvo paskelbtas konkursas Vienybės aikštės
ir Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelio rekonstrukcijai ir drauge
vietos suradimui Knygnešių sienelei bei P. Rimšos "Lietuvos
mokyklai. 1864-1904". Konkursą laimėjo architektas Liucijus
Dringelis. Jo projektas išsaugojo sodelio intymumą ir labiausiai atitiko
prieškarinį sprendimą. P. Rimšos "Lietuvos mokykla" buvo
palikta toje pačioje vietoje - tarp J. Zikaro "Knygnešio" ir
B. Bučo "Sėjėjo". Knygnešių sienelė perkelta į sodelio
galą - už "Lietuvos mokyklos". Knygnešio draugija, svarstant
konkursinius darbus, pritarė šiam projektui. Didelį darbą rūpinantis
Knygnešių sienelės ir "Lietuvos mokyklos" atstatymu atliko
Lietuvos kultūros fondo valdybos ir Knygnešio draugijos narys inžinierius
Aidas Rimša. 1997 metais atstatytoji Knygnešių sienelė įkomponuota
sienos, skiriančios Vytauto Didžiojo Karo muziejaus ir M. K. Čiurlionio
dailės muziejaus erdves, viduryje. Ji atrodo gana įspūdingai - 9,2 m
ilgio ir 4,4 m aukščio iš tašyto nešlifuoto granito blokų.
Knygnešių
sienelės įrašų parengimas
1940 m. gegužės 2 d. įvyko
pasitarimas dėl knygnešių įamžinimo granito lentose. Pasitarime
dalyvavo: generolas V. Nagius-Nagevičius, generolas J. Bulota,
profesorius V.Biržiška, kanauninkas P. Dogelis ir rašytojas, dimisijos
majoras P. Ruseckas. Pasitarimo akte užrašyta: "Perpasitarime
prieita išvados, kad nėra jokios galimybės visus pasižymėjusius
knygnešius bei knygų skleidimo organizatorius minėtose lentose įamžinti.
Todėl nutarta įrašyti į lentas tik 100 labiausiai nukentėjusiųjų
knygnešių ir knygų skleidimo organizatorių, suskirstant juos į tris
grupes: 1) sunkiai nukentėjusius knygnešius, 2) labiausiai pasižymėjusius
knygų skleidimo organizatorius ir 3) labiausiai pasidarbavusius
knygnešius. Visus rašyti pavardžių alfabeto tvarkoje, įrašant tik
pavardę, vardą ir profesiją arba titulą. Kandidatus pasitarimo
dalyviai pasiūlė galutinai parinkti prof. Vaclovui Biržiskai ir P.
Ruseckui".
1940 m. gegužės 12 d. įvyko
antrasis pasitarimas. Iš 186 vertingiausių kandidatų V. Biržiška ir
P. Ruseckas "...laikydamiesi
principo, kad butų atstovaujamos visos tautos grupės bei profesijos, išrinko
ir 1940 m. gegužės mėn. 2 d. pasitarimo nurodytu būdu suskirstė į
tris grupes...": 1) sunkiai
nukentėjusieji knygnešiai (33 žmonės); 2) pasižymėję knygų
skleidimo organizatoriai (34 žmonės); 3) labai pasižymėję knygnešiai
(33 žmonės).
Grupių pavadinimai, lyginant su pirmuoju variantu, šiek tiek buvo
pakeisti. Virš visų trijų lentų pasiūlyta užrašyti poeto Petro Vaičiūno
ketureilį: "Čia vienas tik šimtas įamžintas mūsų, / Kur
gimtąjį raštą gabeno iš Prūsų, 1 0 buvo ne šimtas, bet tūkstančiai
šimtas, I Kur knygomis gynė nuo caro Tėvynę". Pasitarimo aktą
pasirašė gen. V. Nagius-Nagevičius, prof. V. Biržiška, P. Ruseckas ir
P. Vaičiūnas.
Sąraše yra visų luomų ir visų pagrindinių to meto profesijų
atstovai: tarnai, darbininkai, amatininkai, ūkininkai, bajorai, škaplierininkai,
prekybininkai, žurnalistai, slaptųjų mokyklų mokytojai, gydytojai,
kunigai ir vyskupas (Motiejus Valančius). Įrašyti visų tuometinių
apskričių atstovai. Daugiau knygnešių yra iš pasienio su Prūsija
apskričių: Tauragės, Vilkaviškio, Šakių, Marijampolės. Iš tuometinės
Prūsijos
yra trys atstovai (M. Jankus, M. Zauniūtė, J. Lapinas). Kadangi į
Knygnešių sienelę buvo įrašyti žmonės už nuopelnus spaudos
draudimo laikotarpiu, sąrašo sudarytojai 1940 metais nekreipė dėmesio,
kokią profesiją knygnešys pasirinko vėliau, panaikinus spaudos draudimą,
į kokią partiją įstojo. 0 buvo iš jų ir liaudininkų, krikščionių
demokratų, tautininkų, socialdemokratų ir komunistų. Visus juos
vienijo kova už
lietuvišką knygą, už raštą, už gimtąją kalbą. Ir kiekvienam iš
jų grėsė baudos, tremtis, kalėjimas.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo plačiau atsivėrus archyvų
durims, istorikai, kraštotyrininkai, knygnešių gentainiai spaudoje
paskelbė ir dabar paskelbia naujų pavardžių, papildydami informaciją
apie knygnešius. Gali kilti mintis, kodėl nėra sienelėje vieno ar kito
šiandien gerai žinomo nukentėjusio ar pasižymėjusio knygnešio, o įrašytos
gal net negirdėtos pavardės. Neteiskime 1940 metais sąrašus sudariusių
žmoniu - jie rėmėsi tuo metu turėta informacija. Dabar pakeitus ir įrašius
naują pavardę, taip pat atsiras norinčių ar net reikalaujančių, kad
ir jų giminėje buvusio knygnešio pavardė patektų į sienelę. Knygnešio
draugijoje apie tai buvo kalbama dar prieš aštuonerius metus, kai buvo
aptariamas Knygnešių sienelės atstatymas. Nutarta nieko nekeisti.
Tiktai atsižvelgiant į neseniai surastą istorinę medžiagą, taip pat
į sunormintą pavardžių ir vardų rašybą, į metrikų dokumentus,
patikslintos pavardžių galūnės ir vardai. Šiuos pakeitimus aptarė ir
pasitarimo aktu patvirtino tokios sudėties komisija: pirmininkas - prof.
Vytautas Merkys (Lietuvos istorijos institutas), nariai - dr. Irena
Kubilienė (Lietuvos kultūros fondo Knygnešio draugijos pirmininkė),
dr. Vitalija Macijauskienė (Lietuvių kalbos institutas), inž. Aidas Rimša
(Lietuvos kultūros fondo valdybos ir Knygnešio draugijos narys), Antanas
Stravinskas (Kraštotyros draugija), Benjaminas Kaluškevičius (Lietuvos
archyvų biblioteka).
Prieškariniame inžinieriaus architekto Karolio Reisono projekte buvo
numatyta sodelyje pastatyti lietuviškų koplytėlių stiliaus spaudos
paviljoną, kurį suprojektavo kartu su dailininku A. Varnu. Paviljone
planuota laikyti visą Lietuvos ir užsienio lietuvių periodinė spauda,
kuri būtų nemokamai duodama skaityti visiems apsilankantiems.
Dabartiniame sodelio projekte toks paviljonas ar Knygnešystės muziejus
nenumatytas.
Knygnešio draugija yra pasiūliusi kairėje ir dešinėje nuo atstatytos
Knygnešių sienelės esančias tuščias sienas paversti visų šiandien
žinomų knygnešių MEMORIALINE SIENA. Joje tilptų 1864-1904 m. knygnešių
ir spaudos platinimo organizatorių pavardės. Tilptų ir 1920-1939 m.
lietuviškų knygų platintojai lenkų okupuotoje Rytų Lietuvoje ir vėlesnių
okupacijų metais pogrindyje leistų spaudinių platintojų ir spaudos
platinimo organizatorių pavardės. Lentos galėtų būti ir kuklesnės.
Juk ir knygnešiai kukliai, nesigirdami dirbo kilnų savo darbą.
Nubraukime užmaršties dulkes. Tegul visi knygnešiai būna mūsų
pasididžiavimas ir pavyzdys, kaip reikia mylėti ir ginti kalbą ir Tėvynę.
Literatūra:
-
Spaudos draudimo laikų
sodelis baigiamas tvarkyti // Darbo Lietuva.-1940 m. liepos 25 d.;
-
[Knygnešių sienelė] //
Laisvė.-Gegužės l6;
-
Rimša A., Bulota J. Šventas
knygnešių atminimas // Švyturys.-1990.-Nr.5.-P.22-23;
-
Mackevičienė D. Didinga,
savita ir seniai laukiama // Diena.-1996.-Bal.20.-P. 14;
-
Blaževičius K. Knygnešių
sienelė: dar vienas akcentas, įamžinantis knygnešių atminimą //
Kauno diena.-1997.-Kovo 17;
-
Kaluškevičius B. Iš
Knygnešių sienelės istorijos // Voruta.-1997.-Geg.l-9.-Nr.l7;
-
Staškevicius A. Įamžinti
knygnešių vardai // XXI amžius.-1997.-Birž.l8.-R3.
Tekstas iš 1998 m.
Lietuvos kultūros fondo ir Lietuvos knygnešio draugijos išleistos
knygos Šimtas knygnešių: Knygnešių sienelės vardai (sudarė
Benjaminas
Kaluškevičius ir Ona Žemaitytė-Narkevičienė)
