<< Lietuviškas žodis     << Knygnešiai     << Atgal    

 

Knygnešių atminimo įamžinimas paminkluose; Knygnešių sienelės žmonių sąrašo parengimas 

Benjaminas Kaluškevičius, Ona Žemaitytė - Narkevičienė „ŠIMTAS KNYGNEŠIŲ“. V., Lietuvos knygnešio draugija, 1998 m. P. 9 - 10

 

 

Knygnešių atminimo įamžinimas paminkluose

Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejui gavus žemės sklypą vakariniame sodelio pakraštyje, sumanyta padidinti jau esantį Tautos Panteoną. 1940 metų pradžioje
nutarta naujajame sklype pastatyti paminklus kovų prieš spaudos draudimą laikotarpiui atminti. Paminklų ansamblį buvo numatyta atidengti 1940 metų rugsėjo 8 dieną, per Tautos šventę. Apie jo kūrimą iš dalies galima spręsti iš Karo muziejaus archyve esančios bylos "Susirašinėjimas apie knygnešius ir knygnešių
sąrašai". Šis atskiras ansamblis vakariniame sodelio pakraštyje dokumentuose vadinamas lietuviško stiliaus darželiu spaudos draudimo laikams paminėti. Jame nutarta pastatyti 3 bronzines skulptūras: P. Rimšos "Vargo mokyklą", J. Zikaro "Knygnešį" ir B. Bučo "Sėjėją", taip pat lietuviskos spaudos paviljoną ir tris granito lentas su žymiausių knygnešių ir spaudos platinimo organizatorių pavardėmis. Pirminiame variante lentas planuota įmūryti į sieną prie paminklo žuvusiems ir apačioje po jomis sumūryti akmenis, po kuriais įvairiose Lietuvos vietose knygnešiai slėpė draudžiamą spaudą. 1940 m. balandžio mėn. buvo išsiuntinėti gen. V. Nagiaus-Nagevičiaus (Karo muziejaus viršininko) ir P. Rusecko pasirašyti raštai knygnešiams ir savivaldybėms, kurių teritorijose aktyviai veikė knygnešiai. Buvo prašoma pranešti, ar jie žino tokių akmenų. Žadama juos parsigabenti muziejaus lėšomis.
1940 m. balandžio 26 d. P. Rusecko leidžiamas laikraštis "Spinduliai" informavo, kad paskirtasis sklypas skubiai tvarkomas, lyginama žemė, ruošiamasi sodinti medelius ir krūmus, o lietuviškame darželyje - gėlių.
Dėl kokių priežasčių atsisakyta granito lentas su pavardėmis įmūryti į sieną, išlikusiuose dokumentuose žinių nėra. 1940 m. gegužės 16 d. "Laisvėje" išspausdinta žinutė iš Kauno apie naują sodelį, skirtą tautinio atgimimo kareiviams - knygnešiams ir lietuvių tautos kovoms dėl spaudos laisvės prisiminti. Remiantis gen. V. Nagiaus-Nagevičiaus informacija, jau buvo parašyta, kad "(...) kitoje pusėje žuvusiems dėl laisvės paminklo, naujojo sodelio pradžioje numatoma sukomponuoti tam tikrą monumentą, kuriame bus iškaltos pavardės ypatingai nusipelniusių knygnešių". 1940 m. birželio 4 d. gen. V. Nagius-Nagevičius siuntė prašymus Šv. Kazimiero draugijai ir "Sakalo" bendrovei, prašė skirti pusę sąmatoje numatytų pinigų "paminklinės lentos - skydo" knygnešiams įrengimui. Iš viso sąmatoje numatyta 3400 Lt. Prie prašymo pridedami trys pavardžių sąrašai, P. Vaičiūno pasiūlytas bendras užrašas, bendras brėžinys ir sąmata. Sąmatoje rašoma, kad lentos bus apdėtos lauko akmenimis. Dėl akmenų, po kuriais knygnešiai slėpė knygas, byloje yra keletas raštų iš savivaldybių, kad tokių akmenų nerasta. Mikalojus Katkus į užklausimą atsakė, jog knygas slėpė įvairiose kitose vietose, o po akmenimis "...
neradau patogumo”.
Praėjus dešimčiai dienų po šio rašto išsiuntimo prasidėjo Lietuvai dramatiški įvykiai - pirmoji sovietų okupacija. Manytume, kad darbai nebuvo stabdomi. Okupantai ir kolaborantai dar nesiryžo staigiai likviduoti statybos. Sovietmečiu leistoje periodinėje spaudoje kol kas tesurasta viena žinutė (be parašo) - "Spaudos draudimo laikų sodelis baigiamas tvarkyti" ("Darbo Lietuva". 1940 m. liepos 25 d.). Joje rašoma: "Įėjęs į sodelį pamatai paminklą - skydą. Jame trys nišos. Nišose bus įdėtos granitinės lentos, kuriose bus įrašyta šimtas knygnešių pavardžių, kurie ypatingai pasidarbavo Lietuvai". Daugiau sovietinė cenzūra informacijos apie Knygnešių sienelę bei kitus paminklus jau nepraleido per visus okupacijos metus (iki 1988 m.). Knygnešių sienelės nuotraukos išliko tik privačiuose archyvuose (albumuose).
1949 metais tuometinis Kauno valstybinio istorijos muziejaus direktorius J. Apuokas-Maksimavičius pasiuntė raštą į Vilnių aukštesnei įstaigai, kuriame išdėstė, kaip reikėtų "sutvarkyti" muziejaus sodelį. Ir, gavęs pritarimą, gana greitai "sutvarkė". 1950 m. nugriauta Knygnešių sienelė, "Lietuvos mokyklos" pjedestalas, sunaikinti kiti istorijos ir kultūros paminklai.
Atkūrus nepriklausomybę, Karo muziejaus sodelyje nedelsiant pradėti atstatyti sovietmečiu suniokoti bei nugriauti istorijos ir kultūros paminklai. 1994 m. pastatyta P. Rimšos skulptūra "Lietuvos mokykla. 1864-1904". Ruošiantis atstatyti Knygnešių sienelę Kauno miesto architektai suabejojo šio paminklo ankstesnės vietos tinkamumu. Prieita nuomonės, jog sienelę atstatyti ant senų pamatų (už paminklo
"Žuvusiems už Lietuvos laisvę") nepriimtina. Tai sąlygojo pakitusi Karo muziejaus sodelio erdvė ir aplinka bei estetinis supratimas. 1992 m. kovo 24 d. buvo paskelbtas konkursas Vienybės aikštės ir Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelio rekonstrukcijai ir drauge vietos suradimui Knygnešių sienelei bei P. Rimšos "Lietuvos mokyklai. 1864-1904". Konkursą laimėjo architektas Liucijus Dringelis. Jo projektas išsaugojo sodelio intymumą ir labiausiai atitiko prieškarinį sprendimą. P. Rimšos "Lietuvos mokykla" buvo palikta toje pačioje vietoje - tarp J. Zikaro "Knygnešio" ir B. Bučo "Sėjėjo". Knygnešių sienelė perkelta į sodelio galą - už "Lietuvos mokyklos". Knygnešio draugija, svarstant konkursinius darbus, pritarė šiam projektui. Didelį darbą rūpinantis Knygnešių sienelės ir "Lietuvos mokyklos" atstatymu atliko Lietuvos kultūros fondo valdybos ir Knygnešio draugijos narys inžinierius Aidas Rimša. 1997 metais atstatytoji Knygnešių sienelė įkomponuota sienos, skiriančios Vytauto Didžiojo Karo muziejaus ir M. K. Čiurlionio dailės muziejaus erdves, viduryje. Ji atrodo gana įspūdingai - 9,2 m ilgio ir 4,4 m aukščio iš tašyto nešlifuoto granito blokų.

„Knygnešių sienelės“ įrašų parengimas

1940 m. gegužės 2 d. įvyko pasitarimas dėl knygnešių įamžinimo granito lentose. Pasitarime dalyvavo: generolas V. Nagius-Nagevičius, generolas J. Bulota, profesorius V.Biržiška, kanauninkas P. Dogelis ir rašytojas, dimisijos majoras P. Ruseckas. Pasitarimo akte užrašyta: "Perpasitarime prieita išvados, kad nėra jokios galimybės visus pasižymėjusius knygnešius bei knygų skleidimo organizatorius minėtose lentose įamžinti. Todėl nutarta įrašyti į lentas tik 100 labiausiai nukentėjusiųjų knygnešių ir knygų skleidimo organizatorių, suskirstant juos į tris grupes: 1) sunkiai nukentėjusius knygnešius, 2) labiausiai pasižymėjusius knygų skleidimo organizatorius ir 3) labiausiai pasidarbavusius
knygnešius. Visus rašyti pavardžių alfabeto tvarkoje, įrašant tik pavardę, vardą ir profesiją arba titulą. Kandidatus pasitarimo dalyviai pasiūlė galutinai parinkti prof. Vaclovui Biržiskai ir P. Ruseckui".
1940 m. gegužės 12 d. įvyko antrasis pasitarimas. Iš 186 vertingiausių kandidatų V. Biržiška ir P. Ruseckas "...laikydamiesi principo, kad butų atstovaujamos visos tautos grupės bei profesijos, išrinko ir 1940 m. gegužės mėn. 2 d. pasitarimo nurodytu būdu suskirstė į tris grupes...": 1) sunkiai nukentėjusieji knygnešiai (33 žmonės); 2) pasižymėję knygų skleidimo organizatoriai (34 žmonės); 3) labai pasižymėję knygnešiai (33 žmonės).
Grupių pavadinimai, lyginant su pirmuoju variantu, šiek tiek buvo pakeisti. Virš visų trijų lentų pasiūlyta užrašyti poeto Petro Vaičiūno ketureilį: "Čia vienas tik šimtas įamžintas mūsų, / Kur gimtąjį raštą gabeno iš Prūsų, 1 0 buvo ne šimtas, bet tūkstančiai šimtas, I Kur knygomis gynė nuo caro Tėvynę". Pasitarimo aktą pasirašė gen. V. Nagius-Nagevičius, prof. V. Biržiška, P. Ruseckas ir P. Vaičiūnas.
Sąraše yra visų luomų ir visų pagrindinių to meto profesijų atstovai: tarnai, darbininkai, amatininkai, ūkininkai, bajorai, škaplierininkai, prekybininkai, žurnalistai, slaptųjų mokyklų mokytojai, gydytojai, kunigai ir vyskupas (Motiejus Valančius). Įrašyti visų tuometinių apskričių atstovai. Daugiau knygnešių yra iš pasienio su Prūsija apskričių: Tauragės, Vilkaviškio, Šakių, Marijampolės. Iš tuometinės Prūsijos
yra trys atstovai (M. Jankus, M. Zauniūtė, J. Lapinas). Kadangi į Knygnešių sienelę buvo įrašyti žmonės už nuopelnus spaudos draudimo laikotarpiu, sąrašo sudarytojai 1940 metais nekreipė dėmesio, kokią profesiją knygnešys pasirinko vėliau, panaikinus spaudos draudimą, į kokią partiją įstojo. 0 buvo iš jų ir liaudininkų, krikščionių demokratų, tautininkų, socialdemokratų ir komunistų. Visus juos vienijo kova už
lietuvišką knygą, už raštą, už gimtąją kalbą. Ir kiekvienam iš jų grėsė baudos, tremtis, kalėjimas.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo plačiau atsivėrus archyvų durims, istorikai, kraštotyrininkai, knygnešių gentainiai spaudoje paskelbė ir dabar paskelbia naujų pavardžių, papildydami informaciją apie knygnešius. Gali kilti mintis, kodėl nėra sienelėje vieno ar kito šiandien gerai žinomo nukentėjusio ar pasižymėjusio knygnešio, o įrašytos gal net negirdėtos pavardės. Neteiskime 1940 metais sąrašus sudariusių žmoniu - jie rėmėsi tuo metu turėta informacija. Dabar pakeitus ir įrašius naują pavardę, taip pat atsiras norinčių ar net reikalaujančių, kad ir jų giminėje buvusio knygnešio pavardė patektų į sienelę. Knygnešio draugijoje apie tai buvo kalbama dar prieš aštuonerius metus, kai buvo aptariamas Knygnešių sienelės atstatymas. Nutarta nieko nekeisti. Tiktai atsižvelgiant į neseniai surastą istorinę medžiagą, taip pat į sunormintą pavardžių ir vardų rašybą, į metrikų dokumentus, patikslintos pavardžių galūnės ir vardai. Šiuos pakeitimus aptarė ir pasitarimo aktu patvirtino tokios sudėties komisija: pirmininkas - prof. Vytautas Merkys (Lietuvos istorijos institutas), nariai - dr. Irena Kubilienė (Lietuvos kultūros fondo Knygnešio draugijos pirmininkė), dr. Vitalija Macijauskienė (Lietuvių kalbos institutas), inž. Aidas Rimša (Lietuvos kultūros fondo valdybos ir Knygnešio draugijos narys), Antanas Stravinskas (Kraštotyros draugija), Benjaminas Kaluškevičius (Lietuvos archyvų biblioteka).
Prieškariniame inžinieriaus architekto Karolio Reisono projekte buvo numatyta sodelyje pastatyti lietuviškų koplytėlių stiliaus spaudos paviljoną, kurį suprojektavo kartu su dailininku A. Varnu. Paviljone planuota laikyti visą Lietuvos ir užsienio lietuvių periodinė spauda, kuri būtų nemokamai duodama skaityti visiems apsilankantiems. Dabartiniame sodelio projekte toks paviljonas ar Knygnešystės muziejus nenumatytas.
Knygnešio draugija yra pasiūliusi kairėje ir dešinėje nuo atstatytos Knygnešių sienelės esančias tuščias sienas paversti visų šiandien žinomų knygnešių MEMORIALINE SIENA. Joje tilptų 1864-1904 m. knygnešių ir spaudos platinimo organizatorių pavardės. Tilptų ir 1920-1939 m. lietuviškų knygų platintojai lenkų okupuotoje Rytų Lietuvoje ir vėlesnių okupacijų metais pogrindyje leistų spaudinių platintojų ir spaudos platinimo organizatorių pavardės. Lentos galėtų būti ir kuklesnės. Juk ir knygnešiai kukliai, nesigirdami dirbo kilnų savo darbą. Nubraukime užmaršties dulkes. Tegul visi knygnešiai būna mūsų pasididžiavimas ir pavyzdys, kaip reikia mylėti ir ginti kalbą ir Tėvynę.

Literatūra:

  • Spaudos draudimo laikų sodelis baigiamas tvarkyti // Darbo Lietuva.-1940 m. liepos 25 d.;

  • [Knygnešių sienelė] // Laisvė.-Gegužės l6;

  • Rimša A., Bulota J. Šventas knygnešių atminimas // Švyturys.-1990.-Nr.5.-P.22-23;

  • Mackevičienė D. Didinga, savita ir seniai laukiama // Diena.-1996.-Bal.20.-P. 14;

  • Blaževičius K. Knygnešių sienelė: dar vienas akcentas, įamžinantis knygnešių atminimą // Kauno diena.-1997.-Kovo 17;

  • Kaluškevičius B. Iš Knygnešių sienelės istorijos // Voruta.-1997.-Geg.l-9.-Nr.l7;

  • Staškevicius A. Įamžinti knygnešių vardai // XXI amžius.-1997.-Birž.l8.-R3.

Tekstas iš 1998 m. Lietuvos kultūros fondo ir Lietuvos knygnešio draugijos išleistos
knygos „Šimtas knygnešių: Knygnešių sienelės vardai” (sudarė Benjaminas
Kaluškevičius ir Ona Žemaitytė-Narkevičienė)