Prie
svarbių, nors ir ne svarbiausių, šaltinių (...) priklauso
lietuviškos spaudos leidėjų bei pačių knygnešių atsiminimai. Tais
atvejais, kai norime sužinoti apie slaptojo darbo organizavimą, - knygų
bei laikraščių leidimą, jų gabenimą per sieną, platinimą, -
atsiminimai
dažnai tėra vienintelis ir todėl visiškai nepakeičiamas šaltinis. Be
to,
tik šie šaltiniai tegali atskleisti kovos dėl savosios spaudos
idėjines ar
ideologines nuostatas, psichologinį pasirengimą slaptajam darbui,
asmeninius motyvus bei interesus ir pan.
Vienas pirmųjų į šiuos atsiminimus rimtą dėmesį atkreipė Petras
Ruseckas - lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvis, pats patyręs rusų
valdžios represijų.
Vytautas
Merkys
PETRAS
RUSECKAS
Pirmieji
gyvenimo metai
Petras Ruseckas gimė 1883 m. netoli Panemunėlio, tuometinėje
Zarasų apskrityje, augo veikiamas
dvarų kultūros. Ieškodamas pragyvenimo šaltinių, dvidešimties metų
jaunuolis atsidūrė Odesoje, dirbo lenkų bibliotekoje, rodos, eksternu
išlaikė keturių klasių baigimo egzaminus. Čia begyvendamas
apsisprendė tautiškai, - subrendo kaip sąmoningas lietuvis. Tuo metu
Odesoje gyveno apie 400 lietuvių. Nuo 1898 m. į Odesą buvo ištremti
keli knygnešiai - spaudos platintojai: pakuoniškis (Marijampolės aps.)
kunigas Juozas Šmulkštys, paskui - Sietyno draugijos Pilviškių
kuopelės knygnešys Juozas Rimša. 1901 m. pavasarį čia atlikti
bausmės atvyko Veiverių mokytojų seminarijos auklėtiniai ir
Marijampolės gimnazijos mokiniai Lietuvos tarnų draugijos nariai Juozas
Jesaitis, Mečislovas
Vasiliauskas ir Juozas Paršaitis (vėliau vadinęsis Gabriu). Jie, rodos,
paštu reguliariai gaudavo Varpą, Ūkininką, JAV lietuvių
laikraščius Tėvynę, Vienybę lietuvninkų. Savo
atsiminimuose Tolimoje
Odesoje (jie spausdinami šiame rinkinyje) P. Ruseckas prisipažįsta,
iš šių vyrų sužinojęs apie lietuvių tautinį atgimimą, iš jų
rankų pirmą kartą gavęs lietuviškų laikraščių. Netrukus jau pats
kartu su kitais kūrė slaptą lietuvių draugiją, tapo jos knygininku,
arba gal net, sakytume, knygnešiu, nes rūpinosi lietuviškos spaudos
pristatymu į Odesą ir jos platinimu, pardavinėjimu, siųsdavo knygų
net Čiornaja Padinos lietuviams ir į Saratovo guberniją. Nuo 1903 m. P.
Ruseckas taip pat pradėjo bendradarbiauti spaudoje, parašė pirmąją
korespondenciją Vienybei lietuvninkų.
Šis bendravimas su ištremtaisiais knygnešiais ir lietuviškos spaudos
rėmėjais giliai įstrigo P. Rusecko atmintyje.
Visuomeninės
politinės orientacijos formavimasis
Atskirai reikia sustoti prie P. Rusecko
visuomeninės politinės orientacijos brendimo. Odesoje įgytąją
patriotinę nuostatą jis visada išsaugojo, tačiau politinės
organizacijos pasirinkimą nulėmė 1905 m.
revoliucijos radikalizmas. Sulaukęs 21 metų, buvo pašauktas į
kariuomenę. Vyko Rusijos karas su Japonija, paskatinęs greičiau kilti
revoliuciją. P. Ruseckas, tarnaudamas Ufoje (Baškirija), dalyvavo
kareivių bruzdėjimuose, už tai jam grėsė karo lauko teismas. Iš
kariuomenės pabėgo ir svetimu pasu prisidengęs veikė Vilniuje. Buvo
suimtas, pusmetį kalintas Kalvarijos kalėjime (Suvalkų gub.). Palyginti
laimingai ištrūkęs į laisvę, visą savo energiją skyrė Lietuvos
valstiečių sąjungai kurti, ruošė jos programą ir įstatus, dirbo Lietuvos
ūkininko redakcijoje, šiam laikraščiui parašė daug
korespondencijų ir straipsnių, ypač domėjosi Valstybės dūmos
rinkimais, valstiečių ūkio padėtimi, skirstymusi į vienkiemius ir
liaudies švietimu.
Baigiantis 1908 m., P. Rusecko lietuviškoji veikla netikėtai nutrūko.
Išvyko į Peterburgą tęsti mokslo, bet čia įkliuvo kaip buvęs
dezertyras. Iš kalėjimo išėjo 1911 m. pabaigoje, grįžo į Vilnių ir
1912 m. ėmė dirbti Lietuvos žinių redakcijoje, pabėręs kaip
iš gausybės rago straipsnių ir korespondencijų įvairiausiomis anuomet
buvusiomis aktualiomis temomis, bet daugiausia sustodamas prie provincijos
gyvenimo ir valstiečių padėties, emigracijos, liberaliųjų ir
konservatyviųjų pažiūrų susidūrimų.
Pirmasis pasaulinis karas jį vėl ketveriems metams atitraukė nuo
įprasto visuomenininko darbo. Buvo mobilizuotas į rusų kariuomenę.
Kijeve baigęs karo mokyklą, fronte vadovavo pėstininkų kuopai, pateko
į vokiečių nelaisvę. Iš jos paleistas, 1918 m. pabaigoje stojo
savanoriu į Lietuvos kariuomenę, Krašto apsaugos ministerijoje
suorganizavo literatūros skyrių ir jam vadovavo. Rašė atsišaukimus
dėl savanorių
šaukimo, rengė pirmuosius kariuomenės statutus, rūpinosi laikraščių
kariams redagavimu ir leidimu. Daug pats rašė krašto gynimo temomis.
1920-1922 m. dirbo Steigiamajame seime kaip Valstiečių sąjungos
atstovas. Paskui vėl grįžo į kariuomenę, redagavo Karį, ėmė
bendradarbiauti šaulių žurnale Trimitas. 1926 m. išėjęs į
atsargą, turėdamas majoro laipsnį, tapo Šaulių sąjungos Centro
valdybos nariu. Gaudamas užtarnautą pensiją, visą savo energiją
skyrė visuomeninei kultūrinei veiklai, buvo Lietuvių-latvių vienybės
draugijos valdybos narys, Draugijos užsienio lietuviams remti
sekretorius, aktyviai bendradarbiavo periodinėje spaudoje. Mėgstamiausi
jo leidiniai liko liaudininkų Lietuvos žinios bei Lietuvos
ūkininkas ir karių bei šaulių žurnalai Karys, Trimitas,
Mūsų žinynas, bet nesibodėjo
rašinėti ir oficiozui Lietuvos aidas.
Rašytinis
palikimas
P. Rusecko kaip literato palikimas yra didelis. Jis laukia
atidesnio tyrinėtojo. Norėdami paskatinti ir palengvinti šį darbą,
(...) trečiajame Knygnešio tome pateikiame Jono Petronio sudarytą
P. Rusecko
bibliografiją. Beje, J. Petronis, žinomas knygos Petras Vileišis
1851-1926. Gyvenimo ir veiklos bruožai (Vilnius: Alma littera, 1993)
autorius, yra parašęs ir P. Rusecko biografiją, kuri laukia dėmesingo
leidėjo.
P. Ruseckas buvo įžymus visuomenininkas, laikraštininkas ir
publicistas, tačiau šiuo atveju mums visų pirma rūpi jo nuopelnai
istorijos mokslui. Jis surinko ir išleido 4 didelius atsiminimų
rinkinius: Baudžiava (Kaunas, 1936, 5025 egz.), Lietuva
Didžiajame kare (Vilnius, 1939, 5025 egz.), Savanorių žygiai,
t. 1-2 (Kaunas, 1937, 4100 egz.) ir Knygnešys, t. 1-2 (Kaunas,
1926-1928, tiražas nenurodytas), kurio pirmasis tomas 1938 m. buvo
pakartotas 2525 egz. tiražu. Be to, P.Ruseckas manė surinkti atsiminimus
apie 1863 m.sukilimą. Jis taip pat ėmė rinkti atsiminimus apie
sovietmetį ( 1940-1941) ir nacių okupacijos metus, ketino išleisti
knygą Vergijos metai, tuo reikalu per spaudą kreipėsi į
visuomenę.
Norėtųsi bent trumpai aptarti kiekvieną šių rinkinių, nes jie yra
bene svarbiausi neblėstantys P. Rusecko biografijos faktai.
Istorikas Zenonas Ivinskis, atsiliepdamas apie Baudžiavą,
pažymėjo, kad rinkinys aprūpintas geru įvadu '. Iš tikrųjų įvadas
yra 66 puslapių dydžio, baudžiavinių kaimo ir dvaro santykių istorija
nuo
seniausių laikų ligi baudžiavos panaikinimo bei valstiečių reformos
įgyvendinimo, baudžiavinių liekanų galutinio panaikinimo
nepriklausomoje Lietuvoje. Be abejo, įvadas turi kompiliacinį pobūdį
ir nėra savarankiškas istorijos tyrinėjimas. Istorikai Jonas Matusas ir
Paulius Šležas savo recenzijose itin reikliai pareiškė, jog šio
įvado reikėjo geriau nedėti, nes baudžiavos dalykai, ypač jos
genezė, yra
painūs ir dar neišaiškinti. Tačiau ir šie recenzentai buvo tos
pačios nuomonės, kaip ir Z. Ivinskis, jog atsiminimai gal ir nėra pirmo
svarbumo šaltinis apie valstiečių padėtį, bet jie atspindi ano
meto atmosferą, rodo laiko dvasią, duoda etnografinės medžiagos.
Dauguma atsiminimų užrašyta jau ne iš tiesioginių liudininkų, todėl
jie yra sutautosakėję, išreiškia antrosios ir trečiosios
pobaudžiavinės kartos įvaizdžius
ir mąstyseną [2].
Savo pobūdžiu smarkiai skiriasi P. Rusecko atsiminimai apie Pirmąjį
pasaulinį karą - jie užrašyti iš tiesioginių įvykių liudininkų,
todėl tautosakinių siužetų nedaug, vyrauja tikri ir patikimi faktai.
Tiesa,
paties amžininko pasakojimas neretai įrėmintas laikraštine forma,
mėgstama tiesioginė kalba, nuotykinė įvykių eiga. Šiuos atsiminimus
P. Ruseckas sistemingai rinko nuo 1935 m., Lietuvos žiniose ir Lietuvos
aide paskelbė kreipimąsi į visuomenę ir davė metodinius nurodymus,
kaip reikia rašyti.
P. Ruseckas šiuo savo leidiniu siekė pragmatiško tikslo: priminti
pilietinei visuomenei sunkų svetimųjų jungą, šiurpų vokiečių
šeimininkavimą, parodyti, ką galėtų atnešti mums svetimųjų
viešpatavimas[3], Atsiminimų sudarytojas darė aiškią aliuziją į
nacistinės Vokietijos ekspansijos pavojų. P. Rusecko sumanymo aktualumą
dar labiau paryškina šios knygos leidimo istorija. Po to, kai Vokietija
nuo
Lietuvos atplėšė Klaipėdos kraštą, P. Ruseckas šiuos atsiminimus
suskato išleisti kuo skubiau. Vos rankraštį įteikus spaustuvei (matyt,
Kaune), Vokietijos pasiuntinys Erichas Cechlinas (Zechlin) Lietuvos
užsienio reikalų ministeriją įspėjo, jog knygos išleidimas bus
laikomas nedraugišku Vokietijai veiksmu. Šitai sužinojusi, Lenkijos
pasiuntinybė pasiūlė P. Ruseckui knygą spausdinti Vilniuje. Mat
Lenkijos santykiai su Vokietija jau buvo galutinai pašliję. Talkinti
ėmėsi Vilniaus lietuvių laikraštis Vilniaus žodis ir jo
redaktorius Vincas Žilėnas - beje, tokių pat liaudininkiškų
pažiūrų žmogus kaip ir P. Ruseckas. Kadangi 150 egzempliorių tiražo
iš anksto nupirko Lenkijos švietimo ministerija, norėjusi
išsiuntinėti juos valsčių ir kitoms bibliotekoms, tai kone visos
spaudos išlaidos iš karto buvo padengtos. Tačiau šia antivokiška
knyga Lenkijos valdžia nebespėjo pasinaudoti, nes netrukus kilo karas.
Po Lietuvos okupacijos ir aneksijos sovietinė cenzūra 1940 m. lapkričio
mėn. užtiko dalį neišplatinto knygos tiražo, jį konfiskavo, nes
pagal Molotovo-Ribentropo (Ribbentrop) paktą jautė pareigą ginti
nacistinės Vokietijos interesus. Tie atsiminimų egzemplioriai, kurie
išvengė konfiskavimo, Lietuvoje per studentus paplito nacių okupacijos
pradžioje[4].
Visų P. Rusecko atsiminimų publikacijų temos nebuvo atsitiktinės. Jos
glaudžiai siejosi su paties rinkėjo, organizatoriaus visuomeninėmis
nuostatomis ir biografijos faktais. Ryškiausias pavyzdys yra atsiminimų
dvitomis Savanorių žygiai. Kaip minėta, P. Ruseckas kariuomenėn
stojo savanoriu, rūpinosi kariuomenės spauda ir karių gyvenimo
nušvietimu. Daug rašė apie nepriklausomybės kovas, kovas su
bermontininkais, bolševikais ir želigovskininkais. Šie aprašymai,
priklausydami karinės publicistikos, reportažų žanrui, liko
reikšmingi istorijos šaltiniai. Tačiau P. Ruseckas tuo nesitenkino. Jis
užsimojo surinkti pačių savanorių atsiminimus. Ir šitai jis padarė
pačiu laiku, kol dar įvykių dalyvių atmintis buvo pakankamai gera; be
to, po trejų metų užgriuvusios Lietuvą negandos apskritai būtų
atėmusios šią galimybę. Deja, kai kurie to meto istorikai šių
atsiminimų reikšmės dar neįžvelgė, nes rašė: Atsiminimai, kad
ir didelės mokslinės vertės neturi, bet, reikia manyti, kad jie bus
skaitomi, ypač karių[5]. Istorijos mokslui Sąjūdžio metais įgijus
atgimimo žadintojo funkcijas, P. Rusecko Savanorių žygiai buvo
pakartoti 30 000 egzempliorių tiražu. Jie palydėti dr. Gedimino Rudžio
įvadiniu straipsniu, kuriame jau sakoma: Taigi nepriklausomybės kovų
tyrinėjimai dar bus tęsiami. Didele paspirtimi istorikams tapo ir P.
Rusecko parengtas minėtas savanorių atsiminimų rinkinys, nes jame
nemaža vertingos faktinės medžiagos apie Lietuvos kariuomenės žygius
sudėtingiausių istorinių vingių laikotarpyje[6].
Knygnešys
Anksčiausiai iš visų
atsiminimų P. Ruseckas ėmė rengti Knygnešį. Jam didelį
įspūdį paliko ne tik susitikimas su knygnešiais Odesoje, bet ir
dalyvavimas ruošiant spaudos atgavimo dešimtmečio
minėjimas. 1914 m. jis drauge su Kaziu Griniumi ir, rodos, Jonu Vileišiu
sudarė komitetą šiam minėjimui surengti. Paskui, Lietuvos Respublikoje
dirbdamas krašto apsaugos žinyboje, vėl prisiminė knygnešius, juoba
kad jų atsiminimus jau suskato rinkti Amerikos lietuviai. Iš pradžių
per spaudą P. Ruseckas ragino statyti paminklą nežinomam knygnešiui,
darydamas aliuziją į nežinomąjį karį, kovų dėl nepriklausomybės
dalyvį. Pats ėmėsi rašyti apie knygnešių laikus. 1924 m. vasarą
pirmajame latvių ir lietuvių kongrese Rygoje perskaitė pranešimą Spaudos
uždraudimas ir tautiškas lietuvių atgijimas.
Pagaliau 1924 m. spalio 27 d. dienraštyje Lietuva paskelbė savo
kreipimąsi į visuomenę dėl atsiminimų Knygnešiui rašymo bei
jų rinkimo. Kreipimuisi laikas buvo tinkamas, nes praėjo spaudos
atgavimo dviejų dešimtmečių minėjimas, inteligentai ir visi, kam
rūpėjo spausdinto lietuviškojo žodžio istorija, jau turėjo
pakankamai bendrų žinių apie reikšmingą knygnešių vaidmenį
lietuvių tautinio atgimimo kelyje.
Po poros metų pats P. Ruseckas, pasivadinęs leidėju, paskelbė
pirmąjį Knygnešio tomą, Redaktoriaus žodyje nurodydamas,
kad visi čia dedami atsiminimai (raštai) parašyti 1924-1926 m.
Pirmojo tomo pasisekimas, kaip sakosi jo sudarytojas, davė progos
išleisti antrąjį tomą. Pirmojo tomo tiražas per 10 metų išseko,
todėl šis tomas buvo perspausdintas šį tą pataisius, patikslinus,
įdėjus naujų iliustracijų. P. Ruseckas tikėjosi dar paskelbti ir
trečiąjį tomą, tačiau pažado netesėjo gal iš dalies dėl to, kad
entuziastiškai užsiėmė kitų atsiminimų rinkimu bei jų leidimu.
Pirmąjį Knygnešio tomą P. Ruseckas pradėjo Redaktoriaus
žodžiu ir dideliu įvadu Spaudos draudimo gadynė (p. 5-27),
kuriame apžvelgė spaudos draudimą, jos persekiojimą nuo 1864 m., t. y.
Vilniaus generalgubernatoriaus M. Muravjovo laikų. Šį įvadą susieja
daug bendrų dalykų su P. Rusecko 1924 m. pranešimu Rygoje bei 1929 m.
išleista jo knygele Spaudos draudimo gadynė. Įvadas liko
kompiliacinio pobūdžio. Galima suprasti, kad parašyti nuodugnesnę
studiją trukdė naujų šaltinių trūkumas, vieni reikalingi archyvai
buvo likę užsienyje, kiti gulėjo Kaune, bet nebuvo gerai sutvarkyti ir
lengvai prieinami.
Keistoka, kad įvado autorius nesiryžo pasinaudoti nė Knygnešyje
publikuojamais atsiminimais. Knygnešio 1 tomo recenzentas istorikas
ir bibliografas Vytautas Steponaitis rašė: Iš paskutiniais metais
išėjusių knygų Knygnešys yra viena brangiausių ir tikrai
lauktų knygų. Tačiau jis atkreipė dėmesį į perdėm redaktoriaus
sužurnalistintas atsiminimų antraštes ir ypač į nepakankamą
įvadą, nes tokią begalę faktų pririnkęs ar nebūtų galėjęs
suteikti šiokį tokį knygnešių išsiplatinimo ir kelių
vaizdą...[7].
Knygnešio medžiagą P. Ruseckas suskirstė pagal tuometines
gubernijas, kuriose spaudos gabentojai bei platintojai gyveno ir
daugiausia veikė, bet gubernijų pavadinimus sulietuvino, ir
skyrius
taip įvardijo: Kauno kraštas, Suvalkų kraštas ir Vilniaus
kraštas. II tome į pastarąjį skyrių įdėjęs Martyno Jankaus ir
Jono Kriaučiūno atsiminimus, padarė dvilypį ir jo pavadinimą Vilniaus
kraštas. Mažoji Lietuva.
Knygnešyje skelbtoji medžiaga savo autentiškumu ir istorinio
šaltinio vertingumu yra gana skirtinga. Tiesa, kone visur jaučiama P.
Rusecko redaktoriaus plunksna stengiantis sudominti skaitytoją
neįprastomis ir net sensacingomis antraštėmis, dialogais, knygnešių
nuotykiais. Beje, nuotykius žmonės - Knygnešio autoriai
geriausiai įsiminė, nes knygnešių susidūrimų su muitininkais,
akcizininkais, pasienio sargybiniais, žandarais ir policininkais
netrūko, pavojingų situacijų buvo daug. Nuotykinio žanro pasakojimai
kartais net užgožia kur kas svarbesnius dalykus - knygnešio
etnokultūrines ir politines nuostatas, gabenamos bei platinamos
literatūros pobūdį. Jos pamėgimo
motyvus ir pan.
Knygnešio medžiagos reikšmingumas daugiausia priklauso nuo
autorystes. Vertingiausi yra pačių knygnešių ir kitų lietuviškos
spaudos organizatorių bei rėmėjų rašyti atsiminimai. Įsimintini
autentiški
knygnešių Juozo Angrabaičio, Antano Bataičio, Dominyko Bubėno,
Felikso Galmino, Jurgio Gudo, Juozo Mickūnaičio, Juozo Rimšos, Juozo
Sakalausko, Kosto Stikliaus, Antano Švedo pasakojimai, spaudos kūrėjų
ir rėmėjų Petro Avižonio, Juozo Bagdono, Martyno Jankaus, Jono
Kriaučiūno, Gabrielės Petkevičaitės, Vlado Putvinskio, Jono Vileišio
atsiminimai.
Kai kuriems knygnešiams, ypač senatvėje, patiems rašyti atsiminimus
sunkiai sekėsi, todėl jiems talkino inteligentai, daugiausia kunigai,
gydytojai, mokytojai, laikraštininkai. Antai Juozas Tumas-
Vaižgantas aprašė keletą knygnešių, su kuriais jis bendravo
kunigaudamas ir rūpindamasis Tėvynės sargo redagavimu, Petras
Burokas papasakojo apie savo tėvo knygnešio Kazio Buroko veiklą,
keletą panašių pasakojimų užrašė arba savaip perteikė Antanas
Gintneris.
Dalis knygnešių veiklos aprašymų nėra pakankamai autentiški. Jie
užrašyti knygnešių palikuonių arba žmonių, kurie šiuos knygnešius
pažinojo bei epizodiškai su jais bendravo. Ši medžiaga taip pat svarbi
- ji, be kita ko, rodo knygnešių mito, herojiško jų paveikslo
kūrimąsi, nes tam buvo susiklosčiusios etnopolitiškai palankios
sąlygos.
Abu Knygnešio tomus Knygnešio draugijos pirmininkės Irenos
Kubilienės rūpesčiu 1992 m. pakartotinai išleido Valstybinis leidybos
centras. Deja, dėl neapsižiūrėjimo pirmąjį tomą perspausdino ne iš
pataisytojo antrojo leidinio (1938 m.), o iš pirmojo.
P. Ruseckas manė parengti bei išleisti ir trečiąjį Knygnešio
tomą. Laikraščiuose ir žurnaluose pabėrė keletą knygnešių
atsiminimų, nurodydamas, kad jie skirti trečiajam tomui. Savo sumanymo
nepamiršo nė nacių okupacijos laikais. Istorikas ir pedagogas Arnoldas
Endzinas pasakojo visą tomo rankraštį (vieni straipsniai buvę rašyti
ranka, kiti mašinėle) su pridėtomis iliustracijomis 1944-1945 m. matęs
Kauno universiteto bibliotekos rankraštyne. Deja, knygų likimai
panašūs į žmonių likimus.
Vos vokiečių kariuomenei pasitraukus ir Raudonajai armijai užėmus
Vilnių, P. Ruseckas pasijuto labai nesaugus. 1944 m. gruodžio 14 d. jis
buvo suimtas. Kaltinamosiosmedžiagos turėta pakankamai.
Juk P. Ruseckas tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje, daug rašė apie
kovas su bolševikais, nacių laikais spaudoje publikavo bolševizmą
smerkiančius straipsnius, 1943 m. lapkričio 25 d. Vilniaus gyventojų
manifestacijoje (ji vyko Didžiojoje koncertų salėje, - dabar
Lietuvos nacionalinė filharmonija) sakė kalbą, kad išvaduotojams
iš Rytų žengiant į Lietuvą, savanoriai kūrėjai vėl ryžtingai stos
į kovą.
R Ruseckui buvo paskirta 10 metų kalėjimo. Ištvėrė mažiau kaip
metus: 1945 m. gruodžio 8 d. mirė Karagandos lagerių Prostornyj
skyriaus barakuose. Atgulė į bendrą likimo draugų kapą, kurio dabar
nėra nė kas parodytų.
Knygnešys
III tomas
Gerbdami įžymų
kultūrininką ir didžiai vertindami jo nuopelnus knygnešių epopėjos
įamžinimo ir tyrinėjimo srityje, ryžomės pratęsti jo darbą -
sudaryti ir išleisti Knygnešio III tomą. Suprantama, kad
jis atrodo kitaip, negu tas, kurį buvo sudaręs P. Ruseckas. Koks ano
rankraščio likimas, nežinoma, nors dėta pastangų rasti jo pėdsakų.
Gal kur nors paslėptas tebeguli, gal pateko į kolekcininkų rankas.
Tačiau didžiausia tikimybė, kad jį paėmė sovietiniai saugumiečiai,
ieškodami įkalčių P. Rusecko byloje (juk jiems turėjo vaidentis
antirusiška Knygnešio tendencija). Gal paskui Knygnešys,
kaip ir daug panašių rankraščių, pasidarė jiems nebereikalingas ir
vertas sunaikinti?
Kaip tik ir norėtųsi pabrėžti, kad dabar publikuojamas III tomas yra
ne autentiškas P. Rusecko darbas, bet sudarytas iš naujo, laikantis
pirmųjų dviejų Knygnešio tomų dvasios ar sampratos. Medžiaga
suskirstyta ir pateikta tuo pačiu principu ir, svarbiausia, iš ano meto
laikraščių ir žurnalų įtrauktos visos paties P. Rusecko trečiajam
tomui skirtos publikacijos. Šitai, rodos, leidžia mūsų naujai
sudarytajį tomą skirti P. Rusecko atminimui ir jį laikyti tolesniuoju
Knygnešio tomu.
Be jau minėtųjų P. Rusecko publikacijų periodikoje, kiti knygnešių
ir lietuvių spaudos rėmėjų atsiminimai ir panaši daugiau ar mažiau
autentiška medžiaga imta iš įvairių 1918-1939 m. leidinių ir
periodinių, ir atskirų knygų. Laikraščių ir žurnalų, kuriuose ji
skelbta, visuomeninė politinė kryptis buvo įvairi - tai tautininkų,
krikščionių demokratų, liaudininkų ir socialdemokratų leidiniai. Jų
idėjinės nuostatos tam tikrų pėdsakų paliko ir šių publikacijų
redakcijai. Be to, vertingi J. 0. Širvydo atsiminimai, Jono Juščiaus
užrašai apie tėvą knygnešį Juozapą Juščių ir mokytojo Juliaus
Daugėlos knygnešių Jono Kaluškevičiaus ir Vinco Markevičiaus
aprašymai imti iš neskelbtų rankraščių.
Atsiminimų ir kitos panašios autentiškos medžiagos apie knygnešius
yra daugiau, negu galėjome sudėti į šį tomą. Ji išbarstyta
įvairiausiuose leidiniuose, todėl be specialios bibliografijos sunku ją
net surankioti. Norėčiau nuoširdžiai padėkoti bibliotekininkui
Benjaminui Kaluškevičiui (beje, knygnešio vaikaičiui), kuris mielai
pasidalijo savo surinktąja bibliografija ir net nurašė keletą
atsiminimų.
Atrenkant medžiagą, pirmenybė teikta pačių knygnešių atsiminimams
arba kitiems rašiniams, kurie remiasi autentiškais pasakojimais. Ši
medžiaga savo pobūdžiu visiškai adekvati pirmiesiems
Knygnešio tomams, - čia matome ir klasikinius savo forma
atsiminimus, ir tipiškus laikraščių reportažus. Kai kurie įžymieji
knygnešiai ir inteligentai - spaudos leidėjai bei rėmėjai - yra
parašę
net po keletą atsiminimų variantų. Ėmėme tik vieną jų- tą, kuris
atrodė pilniausias ir mažiausiai paveiktas vėlesnių konjunktūrinių
aplinkybių. Be to, siekėme, kad būtų papildomai nušviesta ir
ryškiausių slaptųjų draugijų - Sietyno ir Artojų veikla. Apie
jas vertingus atsiminimus paliko Vincas Šlekys ir Antanas Rucevičius.
Manome, kad skaitytojai ir istorikai tyrinėtojai dėmesį taip pat
atkreips į Jadvygos Juškytės, Juozo Otono Širvydo, Jono Pautieniaus,
Juozo Pavalkio, Prano Kriaučiūno,
Petro Mikolainio, Petro Rusecko atsiminimus. Daug vertingų dalykų yra ir
kituose atsiminimuose.
Trečiasis Knygnešio tomas, su kitais tomais sudarydamas visumą,
kaip tikimasi, tarnaus nūdienos kultūros, tautos atminties reikmėms.
Jų, kaip istorijos šaltinio, unikalumas neabejotinas, ypač dėl to, kad
autoriai yra daugiausia liaudies žmonės, įsitraukę į tautinį
sąjūdį ir net politinę kovą, vedusią į nepriklausomos Lietuvos
valstybės atkūrimą. Knygnešių atsiminimai - tautos kančios, vilties
ir prisikėlimo paminklas.
Išnašos:
1 Ivinskis Z./, Ruseckas
istorikas ir šaltinių rinkėjas,
Lietuvių enciklopedija, t. 26, Bostonas:
Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1961, p. 140.
2 Ivinskis Z. (rec.),Židinys, 1976, Nr. 10, p. 373-375; Matusas J.
(rec), Vairas, 1936, Nr. 12, p. 479- 480; Šležas P. (rec.), Naujoji
Romuva, 1937 m. vasario 21 d.,Nr.8,p. 191.
3 Ruseckas P., Įžanga, Lietuva Didžiajame kare, Vilnius:
Wydawnictwo Vilniaus žodis, 1939, p.6.
4 Cicėnas J., Vilnius tarp audrų,
Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p.232-233.
5 Šležas P. (I.t. rec.), Naujoji Romuva, 1937 m. rugsėjo 26 d.,
Nr. 40, p. 727.
6 Rudis G., 1918-1920 m. Lietuvos istorinių įvykių apžvalga, Savanorių
žygiai, t. 1, sudarytojas Petras Ruseckas,
Vilnius: Leidykla Muzika, Uždaroji akcinė bendrovė Rotas,
1991, p. VIII.
7 V. S-tis /Steponaitis V./ (rec.), Mūsų
žinynas, 1926, Nr. 33, p. 513-514.
;)