<< Lietuviškas žodis     << Knygnešiai     << Atgal    


PETRAS RUSECKAS (biografija, darbai, rašytinis palikimas)

Tekstas parengtas pagal 1997 m. Vilniuje išleistos knygos „Knygnešys. 
1864-1904“ trečiame tome spausdinamą Vytauto Merkio „Įvadą“

 

1997 m. Vilniuje išleistos knygos „Knygnešys. 1864-1904“ III tomo viršelis

„Prie svarbių, nors ir ne svarbiausių, šaltinių (...) priklauso
lietuviškos spaudos leidėjų bei pačių knygnešių atsiminimai. Tais
atvejais, kai norime sužinoti apie slaptojo darbo organizavimą, - knygų
bei laikraščių leidimą, jų gabenimą per sieną, platinimą, - atsiminimai
dažnai tėra vienintelis ir todėl visiškai nepakeičiamas šaltinis. Be to,
tik šie šaltiniai tegali atskleisti kovos dėl savosios spaudos idėjines ar
ideologines nuostatas, psichologinį pasirengimą slaptajam darbui,
asmeninius motyvus bei interesus ir pan.
Vienas pirmųjų į šiuos atsiminimus rimtą dėmesį atkreipė Petras
Ruseckas - lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvis, pats patyręs rusų valdžios represijų.”

Vytautas Merkys

PETRAS RUSECKAS

Pirmieji gyvenimo metai
„Petras Ruseckas gimė 1883 m. netoli Panemunėlio, tuometinėje Zarasų apskrityje, augo veikiamas
dvarų kultūros. Ieškodamas pragyvenimo šaltinių, dvidešimties metų jaunuolis atsidūrė Odesoje, dirbo lenkų bibliotekoje, rodos, eksternu išlaikė keturių klasių baigimo egzaminus. Čia begyvendamas
apsisprendė tautiškai, - subrendo kaip sąmoningas lietuvis. Tuo metu Odesoje gyveno apie 400 lietuvių. Nuo 1898 m. į Odesą buvo ištremti keli knygnešiai - spaudos platintojai: pakuoniškis (Marijampolės aps.) kunigas Juozas Šmulkštys, paskui - „Sietyno” draugijos Pilviškių kuopelės knygnešys Juozas Rimša. 1901 m. pavasarį čia atlikti bausmės atvyko Veiverių mokytojų seminarijos auklėtiniai ir Marijampolės gimnazijos mokiniai Lietuvos tarnų draugijos nariai Juozas Jesaitis, Mečislovas
Vasiliauskas ir Juozas Paršaitis (vėliau vadinęsis Gabriu). Jie, rodos, paštu reguliariai gaudavo „Varpą“, „Ūkininką”, JAV lietuvių laikraščius „Tėvynę”, „Vienybę lietuvninkų”. Savo atsiminimuose „Tolimoje
Odesoje” (jie spausdinami šiame rinkinyje) P. Ruseckas prisipažįsta, iš šių vyrų sužinojęs apie lietuvių tautinį atgimimą, iš jų rankų pirmą kartą gavęs lietuviškų laikraščių. Netrukus jau pats kartu su kitais kūrė slaptą lietuvių draugiją, tapo jos knygininku, arba gal net, sakytume, knygnešiu, nes rūpinosi lietuviškos spaudos pristatymu į Odesą ir jos platinimu, pardavinėjimu, siųsdavo knygų net Čiornaja Padinos lietuviams ir į Saratovo guberniją. Nuo 1903 m. P. Ruseckas taip pat pradėjo bendradarbiauti spaudoje, parašė pirmąją korespondenciją „Vienybei lietuvninkų”.
Šis bendravimas su ištremtaisiais knygnešiais ir lietuviškos spaudos rėmėjais giliai įstrigo P. Rusecko atmintyje.

Visuomeninės politinės orientacijos formavimasis
Atskirai reikia sustoti prie P. Rusecko visuomeninės politinės orientacijos brendimo. Odesoje įgytąją patriotinę nuostatą jis visada išsaugojo, tačiau politinės organizacijos pasirinkimą nulėmė 1905 m.
revoliucijos radikalizmas. Sulaukęs 21 metų, buvo pašauktas į kariuomenę. Vyko Rusijos karas su Japonija, paskatinęs greičiau kilti revoliuciją. P. Ruseckas, tarnaudamas Ufoje (Baškirija), dalyvavo
kareivių bruzdėjimuose, už tai jam grėsė karo lauko teismas. Iš kariuomenės pabėgo ir svetimu pasu prisidengęs veikė Vilniuje. Buvo suimtas, pusmetį kalintas Kalvarijos kalėjime (Suvalkų gub.). Palyginti
laimingai ištrūkęs į laisvę, visą savo energiją skyrė Lietuvos valstiečių sąjungai kurti, ruošė jos programą ir įstatus, dirbo „Lietuvos ūkininko” redakcijoje, šiam laikraščiui parašė daug korespondencijų ir straipsnių, ypač domėjosi Valstybės dūmos rinkimais, valstiečių ūkio padėtimi, skirstymusi į vienkiemius ir liaudies švietimu.
Baigiantis 1908 m., P. Rusecko lietuviškoji veikla netikėtai nutrūko. Išvyko į Peterburgą tęsti mokslo, bet čia įkliuvo kaip buvęs dezertyras. Iš kalėjimo išėjo 1911 m. pabaigoje, grįžo į Vilnių ir 1912 m. ėmė dirbti „Lietuvos žinių” redakcijoje, pabėręs kaip iš gausybės rago straipsnių ir korespondencijų įvairiausiomis anuomet buvusiomis aktualiomis temomis, bet daugiausia sustodamas prie provincijos
gyvenimo ir valstiečių padėties, emigracijos, liberaliųjų ir konservatyviųjų pažiūrų susidūrimų.
Pirmasis pasaulinis karas jį vėl ketveriems metams atitraukė nuo įprasto visuomenininko darbo. Buvo mobilizuotas į rusų kariuomenę. Kijeve baigęs karo mokyklą, fronte vadovavo pėstininkų kuopai, pateko
į vokiečių nelaisvę. Iš jos paleistas, 1918 m. pabaigoje stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, Krašto apsaugos ministerijoje suorganizavo literatūros skyrių ir jam vadovavo. Rašė atsišaukimus dėl savanorių
šaukimo, rengė pirmuosius kariuomenės statutus, rūpinosi laikraščių kariams redagavimu ir leidimu. Daug pats rašė krašto gynimo temomis. 1920-1922 m. dirbo Steigiamajame seime kaip Valstiečių sąjungos atstovas. Paskui vėl grįžo į kariuomenę, redagavo „Karį”, ėmė bendradarbiauti šaulių žurnale „Trimitas”. 1926 m. išėjęs į atsargą, turėdamas majoro laipsnį, tapo Šaulių sąjungos Centro valdybos nariu. Gaudamas užtarnautą pensiją, visą savo energiją skyrė visuomeninei kultūrinei veiklai, buvo Lietuvių-latvių vienybės draugijos valdybos narys, Draugijos užsienio lietuviams remti sekretorius, aktyviai bendradarbiavo periodinėje spaudoje. Mėgstamiausi jo leidiniai liko liaudininkų „Lietuvos žinios” bei „Lietuvos ūkininkas” ir karių bei šaulių žurnalai „Karys”, „Trimitas”, „Mūsų žinynas”, bet nesibodėjo
rašinėti ir oficiozui „Lietuvos aidas”.

Rašytinis palikimas
P. Rusecko kaip literato palikimas yra didelis. Jis laukia atidesnio tyrinėtojo. Norėdami paskatinti ir palengvinti šį darbą, (...) trečiajame „Knygnešio” tome pateikiame Jono Petronio sudarytą P. Rusecko
bibliografiją. Beje, J. Petronis, žinomas knygos „Petras Vileišis 1851-1926. Gyvenimo ir veiklos bruožai” (Vilnius: Alma littera, 1993) autorius, yra parašęs ir P. Rusecko biografiją, kuri laukia dėmesingo
leidėjo.
P. Ruseckas buvo įžymus visuomenininkas, laikraštininkas ir publicistas, tačiau šiuo atveju mums visų pirma rūpi jo nuopelnai istorijos mokslui. Jis surinko ir išleido 4 didelius atsiminimų rinkinius: „Baudžiava” (Kaunas, 1936, 5025 egz.), „Lietuva Didžiajame kare” (Vilnius, 1939, 5025 egz.), „Savanorių žygiai”, t. 1-2 (Kaunas, 1937, 4100 egz.) ir „Knygnešys”, t. 1-2 (Kaunas, 1926-1928, tiražas  nenurodytas), kurio pirmasis tomas 1938 m. buvo pakartotas 2525 egz. tiražu. Be to, P.Ruseckas manė surinkti atsiminimus apie 1863 m.sukilimą. Jis taip pat ėmė rinkti atsiminimus apie sovietmetį ( 1940-1941) ir nacių okupacijos metus, ketino išleisti knygą „Vergijos metai”, tuo reikalu per spaudą kreipėsi į visuomenę.
Norėtųsi bent trumpai aptarti kiekvieną šių rinkinių, nes jie yra bene svarbiausi neblėstantys P. Rusecko biografijos faktai.
Istorikas Zenonas Ivinskis, atsiliepdamas apie „Baudžiavą”, pažymėjo, kad rinkinys aprūpintas geru įvadu '. Iš tikrųjų įvadas yra 66 puslapių dydžio, baudžiavinių kaimo ir dvaro santykių istorija nuo
seniausių laikų ligi baudžiavos panaikinimo bei valstiečių reformos įgyvendinimo, baudžiavinių liekanų galutinio panaikinimo nepriklausomoje Lietuvoje. Be abejo, įvadas turi kompiliacinį pobūdį ir nėra savarankiškas istorijos tyrinėjimas. Istorikai Jonas Matusas ir Paulius Šležas savo recenzijose itin reikliai pareiškė, jog šio įvado reikėjo geriau nedėti, nes baudžiavos dalykai, ypač jos genezė, yra
painūs ir dar neišaiškinti. Tačiau ir šie recenzentai buvo tos pačios nuomonės, kaip ir Z. Ivinskis, jog atsiminimai gal ir nėra pirmo svarbumo šaltinis apie valstiečių padėtį, bet jie atspindi ano meto  atmosferą, rodo laiko dvasią, duoda etnografinės medžiagos. Dauguma atsiminimų užrašyta jau ne iš tiesioginių liudininkų, todėl jie yra sutautosakėję, išreiškia antrosios ir trečiosios pobaudžiavinės kartos
įvaizdžius ir mąstyseną [2].
Savo pobūdžiu smarkiai skiriasi P. Rusecko atsiminimai apie Pirmąjį pasaulinį karą - jie užrašyti iš tiesioginių įvykių liudininkų, todėl tautosakinių siužetų nedaug, vyrauja tikri ir patikimi faktai. Tiesa,
paties amžininko pasakojimas neretai įrėmintas laikraštine forma, mėgstama tiesioginė kalba, nuotykinė įvykių eiga. Šiuos atsiminimus P. Ruseckas sistemingai rinko nuo 1935 m., „Lietuvos žiniose” ir „Lietuvos aide” paskelbė kreipimąsi į visuomenę ir davė metodinius nurodymus, kaip reikia rašyti.
P. Ruseckas šiuo savo leidiniu siekė pragmatiško tikslo: priminti pilietinei visuomenei „sunkų svetimųjų jungą, šiurpų vokiečių šeimininkavimą”, parodyti, „ką galėtų atnešti mums svetimųjų viešpatavimas”[3], Atsiminimų sudarytojas darė aiškią aliuziją į nacistinės Vokietijos ekspansijos pavojų. P. Rusecko sumanymo aktualumą dar labiau paryškina šios knygos leidimo istorija. Po to, kai Vokietija nuo
Lietuvos atplėšė Klaipėdos kraštą, P. Ruseckas šiuos atsiminimus suskato išleisti kuo skubiau. Vos rankraštį įteikus spaustuvei (matyt, Kaune), Vokietijos pasiuntinys Erichas Cechlinas (Zechlin) Lietuvos
užsienio reikalų ministeriją įspėjo, jog knygos išleidimas bus laikomas nedraugišku Vokietijai veiksmu. Šitai sužinojusi, Lenkijos pasiuntinybė pasiūlė P. Ruseckui knygą spausdinti Vilniuje. Mat Lenkijos santykiai su Vokietija jau buvo galutinai pašliję. Talkinti ėmėsi Vilniaus lietuvių laikraštis „Vilniaus žodis” ir jo redaktorius Vincas Žilėnas - beje, tokių pat liaudininkiškų pažiūrų žmogus kaip ir P. Ruseckas. Kadangi 150 egzempliorių tiražo iš anksto nupirko Lenkijos švietimo ministerija, norėjusi išsiuntinėti juos valsčių ir kitoms bibliotekoms, tai kone visos spaudos išlaidos iš karto buvo padengtos. Tačiau šia antivokiška knyga Lenkijos valdžia nebespėjo pasinaudoti, nes netrukus kilo karas. Po Lietuvos okupacijos ir aneksijos sovietinė cenzūra 1940 m. lapkričio mėn. užtiko dalį neišplatinto knygos tiražo, jį konfiskavo, nes pagal Molotovo-Ribentropo (Ribbentrop) paktą jautė pareigą ginti nacistinės Vokietijos interesus. Tie atsiminimų egzemplioriai, kurie išvengė konfiskavimo, Lietuvoje per studentus paplito nacių okupacijos pradžioje[4].
Visų P. Rusecko atsiminimų publikacijų temos nebuvo atsitiktinės. Jos glaudžiai siejosi su paties rinkėjo, organizatoriaus visuomeninėmis nuostatomis ir biografijos faktais. Ryškiausias pavyzdys yra atsiminimų dvitomis „Savanorių žygiai”. Kaip minėta, P. Ruseckas kariuomenėn stojo savanoriu, rūpinosi kariuomenės spauda ir karių gyvenimo nušvietimu. Daug rašė apie nepriklausomybės kovas, kovas su bermontininkais, bolševikais ir želigovskininkais. Šie aprašymai, priklausydami karinės publicistikos, reportažų žanrui, liko reikšmingi istorijos šaltiniai. Tačiau P. Ruseckas tuo nesitenkino. Jis užsimojo surinkti pačių savanorių atsiminimus. Ir šitai jis padarė pačiu laiku, kol dar įvykių dalyvių atmintis buvo pakankamai gera; be to, po trejų metų užgriuvusios Lietuvą negandos apskritai būtų atėmusios šią galimybę. Deja, kai kurie to meto istorikai šių atsiminimų reikšmės dar neįžvelgė, nes rašė: „Atsiminimai, kad ir didelės mokslinės vertės neturi, bet, reikia manyti, kad jie bus skaitomi, ypač karių”[5]. Istorijos mokslui Sąjūdžio metais įgijus atgimimo žadintojo funkcijas, P. Rusecko „Savanorių žygiai” buvo pakartoti 30 000 egzempliorių tiražu. Jie palydėti dr. Gedimino Rudžio įvadiniu straipsniu, kuriame jau sakoma: „Taigi nepriklausomybės kovų tyrinėjimai dar bus tęsiami. Didele paspirtimi istorikams tapo ir P. Rusecko parengtas minėtas savanorių atsiminimų rinkinys, nes jame nemaža vertingos faktinės medžiagos apie Lietuvos kariuomenės žygius sudėtingiausių istorinių vingių laikotarpyje”[6].

„Knygnešys“
„Anksčiausiai iš visų atsiminimų P. Ruseckas ėmė rengti „Knygnešį”. Jam didelį įspūdį paliko ne tik susitikimas su knygnešiais Odesoje, bet ir dalyvavimas ruošiant spaudos atgavimo dešimtmečio
minėjimas. 1914 m. jis drauge su Kaziu Griniumi ir, rodos, Jonu Vileišiu sudarė komitetą šiam minėjimui surengti. Paskui, Lietuvos Respublikoje dirbdamas krašto apsaugos žinyboje, vėl prisiminė knygnešius, juoba kad jų atsiminimus jau suskato rinkti Amerikos lietuviai. Iš pradžių per spaudą P. Ruseckas ragino statyti paminklą „nežinomam knygnešiui”, darydamas aliuziją į nežinomąjį karį, kovų dėl nepriklausomybės dalyvį. Pats ėmėsi rašyti apie knygnešių laikus. 1924 m. vasarą pirmajame latvių ir lietuvių kongrese Rygoje perskaitė pranešimą „Spaudos uždraudimas ir tautiškas lietuvių atgijimas”.
Pagaliau 1924 m. spalio 27 d. dienraštyje „Lietuva” paskelbė savo kreipimąsi į visuomenę dėl atsiminimų „Knygnešiui” rašymo bei jų rinkimo. Kreipimuisi laikas buvo tinkamas, nes praėjo spaudos
atgavimo dviejų dešimtmečių minėjimas, inteligentai ir visi, kam rūpėjo spausdinto lietuviškojo žodžio istorija, jau turėjo pakankamai bendrų žinių apie reikšmingą knygnešių vaidmenį lietuvių tautinio atgimimo kelyje.
Po poros metų pats P. Ruseckas, pasivadinęs leidėju, paskelbė pirmąjį „Knygnešio” tomą, „Redaktoriaus žodyje” nurodydamas, kad visi čia dedami atsiminimai („raštai”) parašyti 1924-1926 m. Pirmojo tomo pasisekimas, kaip sakosi jo sudarytojas, davė progos išleisti antrąjį tomą. Pirmojo tomo tiražas per 10 metų išseko, todėl šis tomas buvo perspausdintas šį tą pataisius, patikslinus, įdėjus naujų iliustracijų. P. Ruseckas tikėjosi dar paskelbti ir trečiąjį tomą, tačiau pažado netesėjo gal iš dalies dėl to, kad entuziastiškai užsiėmė kitų atsiminimų rinkimu bei jų leidimu.
Pirmąjį „Knygnešio” tomą P. Ruseckas pradėjo „Redaktoriaus žodžiu” ir dideliu įvadu „Spaudos draudimo gadynė” (p. 5-27), kuriame apžvelgė spaudos draudimą, jos persekiojimą nuo 1864 m., t. y. Vilniaus generalgubernatoriaus M. Muravjovo laikų. Šį įvadą susieja daug bendrų dalykų su P. Rusecko 1924 m. pranešimu Rygoje bei 1929 m. išleista jo knygele „Spaudos draudimo gadynė”. Įvadas liko kompiliacinio pobūdžio. Galima suprasti, kad parašyti nuodugnesnę studiją trukdė naujų šaltinių trūkumas, vieni reikalingi archyvai buvo likę užsienyje, kiti gulėjo Kaune, bet nebuvo gerai sutvarkyti ir lengvai prieinami.
Keistoka, kad įvado autorius nesiryžo pasinaudoti nė „Knygnešyje” publikuojamais atsiminimais. „Knygnešio” 1 tomo recenzentas istorikas ir bibliografas Vytautas Steponaitis rašė: „Iš paskutiniais metais išėjusių knygų „Knygnešys” yra viena brangiausių ir tikrai lauktų knygų”. Tačiau jis atkreipė dėmesį į perdėm redaktoriaus „sužurnalistintas” atsiminimų antraštes ir ypač į nepakankamą įvadą, nes „tokią begalę faktų pririnkęs ar nebūtų galėjęs suteikti šiokį tokį knygnešių išsiplatinimo ir kelių
vaizdą...”[7].
„Knygnešio” medžiagą P. Ruseckas suskirstė pagal tuometines gubernijas, kuriose spaudos gabentojai bei platintojai gyveno ir daugiausia veikė, bet gubernijų pavadinimus „sulietuvino”, ir skyrius
taip įvardijo: „Kauno kraštas”, „Suvalkų kraštas” ir „Vilniaus kraštas”. II tome į pastarąjį skyrių įdėjęs Martyno Jankaus ir Jono Kriaučiūno atsiminimus, padarė dvilypį ir jo pavadinimą „Vilniaus kraštas. Mažoji Lietuva”.
„Knygnešyje” skelbtoji medžiaga savo autentiškumu ir istorinio šaltinio vertingumu yra gana skirtinga. Tiesa, kone visur jaučiama P. Rusecko redaktoriaus plunksna stengiantis sudominti skaitytoją
neįprastomis ir net sensacingomis antraštėmis, dialogais, knygnešių nuotykiais. Beje, nuotykius žmonės - „Knygnešio” autoriai geriausiai įsiminė, nes knygnešių susidūrimų su muitininkais, akcizininkais, pasienio sargybiniais, žandarais ir policininkais netrūko, pavojingų situacijų buvo daug. Nuotykinio žanro pasakojimai kartais net užgožia kur kas svarbesnius dalykus - knygnešio etnokultūrines ir politines nuostatas, gabenamos bei platinamos literatūros pobūdį. Jos pamėgimo
motyvus ir pan.
„Knygnešio” medžiagos reikšmingumas daugiausia priklauso nuo autorystes. Vertingiausi yra pačių knygnešių ir kitų lietuviškos spaudos organizatorių bei rėmėjų rašyti atsiminimai. Įsimintini autentiški
knygnešių Juozo Angrabaičio, Antano Bataičio, Dominyko Bubėno, Felikso Galmino, Jurgio Gudo, Juozo Mickūnaičio, Juozo Rimšos, Juozo Sakalausko, Kosto Stikliaus, Antano Švedo pasakojimai, spaudos kūrėjų ir rėmėjų Petro Avižonio, Juozo Bagdono, Martyno Jankaus, Jono Kriaučiūno, Gabrielės Petkevičaitės, Vlado Putvinskio, Jono Vileišio atsiminimai.
Kai kuriems knygnešiams, ypač senatvėje, patiems rašyti atsiminimus sunkiai sekėsi, todėl jiems talkino inteligentai, daugiausia kunigai, gydytojai, mokytojai, laikraštininkai. Antai Juozas Tumas-
Vaižgantas aprašė keletą knygnešių, su kuriais jis bendravo kunigaudamas ir rūpindamasis „Tėvynės sargo” redagavimu, Petras Burokas papasakojo apie savo tėvo knygnešio Kazio Buroko veiklą, keletą panašių pasakojimų užrašė arba savaip perteikė Antanas Gintneris.
Dalis knygnešių veiklos aprašymų nėra pakankamai autentiški. Jie užrašyti knygnešių palikuonių arba žmonių, kurie šiuos knygnešius pažinojo bei epizodiškai su jais bendravo. Ši medžiaga taip pat svarbi
- ji, be kita ko, rodo „knygnešių mito”, herojiško jų paveikslo kūrimąsi, nes tam buvo susiklosčiusios etnopolitiškai palankios sąlygos.
Abu „Knygnešio” tomus Knygnešio draugijos pirmininkės Irenos Kubilienės rūpesčiu 1992 m. pakartotinai išleido Valstybinis leidybos centras. Deja, dėl neapsižiūrėjimo pirmąjį tomą perspausdino ne iš pataisytojo antrojo leidinio (1938 m.), o iš pirmojo.
P. Ruseckas manė parengti bei išleisti ir trečiąjį „Knygnešio” tomą. Laikraščiuose ir žurnaluose pabėrė keletą knygnešių atsiminimų, nurodydamas, kad jie skirti trečiajam tomui. Savo sumanymo nepamiršo nė nacių okupacijos laikais. Istorikas ir pedagogas Arnoldas Endzinas pasakojo visą tomo rankraštį (vieni straipsniai buvę rašyti ranka, kiti mašinėle) su pridėtomis iliustracijomis 1944-1945 m. matęs Kauno universiteto bibliotekos rankraštyne. Deja, knygų likimai panašūs į žmonių likimus.
Vos vokiečių kariuomenei pasitraukus ir Raudonajai armijai užėmus Vilnių, P. Ruseckas pasijuto labai nesaugus. 1944 m. gruodžio 14 d. jis buvo suimtas. „Kaltinamosios”medžiagos turėta pakankamai.
Juk P. Ruseckas tarnavo savanoriu Lietuvos kariuomenėje, daug rašė apie kovas su bolševikais, nacių laikais spaudoje publikavo bolševizmą smerkiančius straipsnius, 1943 m. lapkričio 25 d. „Vilniaus gyventojų manifestacijoje” (ji vyko Didžiojoje koncertų salėje, - dabar Lietuvos nacionalinė filharmonija) sakė kalbą, kad „išvaduotojams” iš Rytų žengiant į Lietuvą, savanoriai kūrėjai vėl ryžtingai stos į kovą.
R Ruseckui buvo paskirta 10 metų kalėjimo. Ištvėrė mažiau kaip metus: 1945 m. gruodžio 8 d. mirė Karagandos lagerių Prostornyj skyriaus barakuose. Atgulė į bendrą likimo draugų kapą, kurio dabar
nėra nė kas parodytų.

„Knygnešys“ III tomas
Gerbdami įžymų kultūrininką ir didžiai vertindami jo nuopelnus knygnešių epopėjos įamžinimo ir tyrinėjimo srityje, ryžomės pratęsti jo darbą - sudaryti ir išleisti „Knygnešio” III tomą. Suprantama, kad
jis atrodo kitaip, negu tas, kurį buvo sudaręs P. Ruseckas. Koks ano rankraščio likimas, nežinoma, nors dėta pastangų rasti jo pėdsakų. Gal kur nors paslėptas tebeguli, gal pateko į kolekcininkų rankas. Tačiau didžiausia tikimybė, kad jį paėmė sovietiniai saugumiečiai, ieškodami įkalčių P. Rusecko byloje (juk jiems turėjo vaidentis antirusiška „Knygnešio” tendencija). Gal paskui „Knygnešys”, kaip ir daug panašių rankraščių, pasidarė jiems nebereikalingas ir vertas sunaikinti?
Kaip tik ir norėtųsi pabrėžti, kad dabar publikuojamas III tomas yra ne autentiškas P. Rusecko darbas, bet sudarytas iš naujo, laikantis pirmųjų dviejų „Knygnešio” tomų dvasios ar sampratos. Medžiaga
suskirstyta ir pateikta tuo pačiu principu ir, svarbiausia, iš ano meto laikraščių ir žurnalų įtrauktos visos paties P. Rusecko trečiajam tomui skirtos publikacijos. Šitai, rodos, leidžia mūsų naujai sudarytajį tomą skirti P. Rusecko atminimui ir jį laikyti tolesniuoju „Knygnešio” tomu.
Be jau minėtųjų P. Rusecko publikacijų periodikoje, kiti knygnešių ir lietuvių spaudos rėmėjų atsiminimai ir panaši daugiau ar mažiau autentiška medžiaga imta iš įvairių 1918-1939 m. leidinių ir periodinių, ir atskirų knygų. Laikraščių ir žurnalų, kuriuose ji skelbta, visuomeninė politinė kryptis buvo įvairi - tai tautininkų, krikščionių demokratų, liaudininkų ir socialdemokratų leidiniai. Jų idėjinės nuostatos tam tikrų pėdsakų paliko ir šių publikacijų redakcijai. Be to, vertingi J. 0. Širvydo atsiminimai, Jono Juščiaus užrašai apie tėvą knygnešį Juozapą Juščių ir mokytojo Juliaus Daugėlos knygnešių Jono Kaluškevičiaus ir Vinco Markevičiaus aprašymai imti iš neskelbtų rankraščių.
Atsiminimų ir kitos panašios autentiškos medžiagos apie knygnešius yra daugiau, negu galėjome sudėti į šį tomą. Ji išbarstyta įvairiausiuose leidiniuose, todėl be specialios bibliografijos sunku ją net surankioti. Norėčiau nuoširdžiai padėkoti bibliotekininkui Benjaminui Kaluškevičiui (beje, knygnešio vaikaičiui), kuris mielai pasidalijo savo surinktąja bibliografija ir net nurašė keletą atsiminimų.
Atrenkant medžiagą, pirmenybė teikta pačių knygnešių atsiminimams arba kitiems rašiniams, kurie remiasi autentiškais pasakojimais. Ši medžiaga savo pobūdžiu visiškai adekvati pirmiesiems
„Knygnešio” tomams, - čia matome ir klasikinius savo forma atsiminimus, ir tipiškus laikraščių reportažus. Kai kurie įžymieji knygnešiai ir inteligentai - spaudos leidėjai bei rėmėjai - yra parašę
net po keletą atsiminimų variantų. Ėmėme tik vieną jų- tą, kuris atrodė pilniausias ir mažiausiai paveiktas vėlesnių konjunktūrinių aplinkybių. Be to, siekėme, kad būtų papildomai nušviesta ir ryškiausių slaptųjų draugijų - „Sietyno” ir Artojų veikla. Apie jas vertingus atsiminimus paliko Vincas Šlekys ir Antanas Rucevičius. Manome, kad skaitytojai ir istorikai tyrinėtojai dėmesį taip pat atkreips į Jadvygos Juškytės, Juozo Otono Širvydo, Jono Pautieniaus, Juozo Pavalkio, Prano Kriaučiūno,
Petro Mikolainio, Petro Rusecko atsiminimus. Daug vertingų dalykų yra ir kituose atsiminimuose.
Trečiasis „Knygnešio” tomas, su kitais tomais sudarydamas visumą, kaip tikimasi, tarnaus nūdienos kultūros, tautos atminties reikmėms. Jų, kaip istorijos šaltinio, unikalumas neabejotinas, ypač dėl to, kad autoriai yra daugiausia liaudies žmonės, įsitraukę į tautinį sąjūdį ir net politinę kovą, vedusią į nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Knygnešių atsiminimai - tautos kančios, vilties ir prisikėlimo paminklas“.

Išnašos:
1 Ivinskis Z./, Ruseckas istorikas ir šaltinių rinkėjas, Lietuvių enciklopedija, t. 26, Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1961, p. 140.
2 Ivinskis Z. (rec.),Židinys, 1976, Nr. 10, p. 373-375; Matusas J. (rec), Vairas, 1936, Nr. 12, p. 479- 480; Šležas P. (rec.), Naujoji Romuva, 1937 m. vasario 21 d.,Nr.8,p. 191.
3 Ruseckas P., Įžanga, Lietuva Didžiajame kare, Vilnius: Wydawnictwo “Vilniaus žodis”, 1939, p.6.
4 Cicėnas J., Vilnius tarp audr
ų, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, p.232-233.
5 Šležas P. (I.t. rec.), Naujoji Romuva, 1937 m. rugsėjo 26 d., Nr. 40, p. 727.
6 Rudis G., 1918-1920 m. Lietuvos istorinių įvykių apžvalga, Savanori
ų žygiai, t. 1, sudarytojas Petras Ruseckas, Vilnius: Leidykla „Muzika”, Uždaroji akcinė bendrovė „Rotas”, 1991, p. VIII.
7 V. S-tis /Steponaitis V./ (rec.), M
ūsų žinynas, 1926, Nr. 33, p. 513-514.