Švėkšnos miestelio ir apylinkių knygnešiai

 

Uždraudus Lietuvišką spaudą Lietuvoje, lietuviškos knygos bei laikraščiai pradėti spausdinti slapta užsienyje. Po to jie kontrabanda buvo gabenami į Lietuvą. Knygnešių keliai ėjo ir per Švėkšną. Šiame mieste knygnešių taip pat buvo.

 

Lietuviškos spaudos gabenimo ir platinimo organizatorius Švėkšnoje buvo gydytojas Juozas Rugys (Rugis). Jis gimė 1858 metais Rugių kaime, Sintautų valsčiuje. Besimokydamas Marijampolės gimnazijoje, susidraugavo su Vincu Kudirka, ši draugystė nenutrūko ir vėliau. 1885 m. Rugys baigė Maskvos universitetą, o 1886 m., Švėkšnos klebonui pasiūlius, apsigyveno Švėkšnoje ir pradėjo verstis laisvąja gydytojo praktika. Studijuodamas Rugys priklausė Maskvos lietuvių studentų draugijai, buvo aktyvus aušrininkas. Reikia manyti, kad ir Švėkšną, Žemaitijos užkampį, jis pasirinko dėl to, kad vietovė buvo tik už 6 km nuo Prūsijos sienos. Be savo tiesioginio darbo Rugys stengėsi šviesti valstiečius, keti jų tautinį supratingumą, globojo ir šelpė studentus. Kudirkai pradėjus leisti “Varpą”, Rugys tapo lyg ir šio laikraščio atstovas Žemaitijoje, rėmė jį materialiai. Rugys įvairiais slapyvardžiais rašė “Varpe”, vėliau “Ūkininke” ir kituose laikraščiuose, gabeno juos į Lietuvą įvairiais būdais ir platino. Švėkšnoje Rugys rūpinosi lietuviškos mokyklos steigimu, 1910 m. įsteigė vartotojų bendrovę. Rugys mirė 1919 metais, išdirbęs čia apie 30 metų. Palaidotas Švėkšnos kapinėse.

Knygnešys buvo ir Jonas Bliūdžius iš Žiogų kaimo (gimė 1861m.). Bliūdžius gerai pažinojo ir Tilžę, ir Žemaitijos kelius. Lankydavo ir Kvėdarną, Varnius, Kuršėnus, Šiaulius, Žagarę. Mirė 1904 metais nuo džiovos.

Draudžiamą literatūrą gabeno ir platino Jonas Jucius. Jis gimė 1868 metais Gedminaičiuose. Mirė sulaukęs 84 metų. J. Jucius buvo baigęs dviklasę “liaudies mokyklą”. 1905 m. dalyvavo Rusijos revoliucijoje, po jos buvo areštuotas ir nuvarytas į Žemaičių Naumiestį, bet vėliau paleistas kaip nedalyvavęs ginkluotose riaušėse. Yra nešęs per sieną draudžiamas knygas. Jas pasiimdavo Tilžėje tiesiog iš spaustuvių, po to traukiniu atvažiuodavo į Kukorus, iš čia pėsčiomis grįždavo per sieną ties Inkakliais ar Pociais. Knygas slėpdavo medžių drevėse gretimame Medžioklės miške. Dalį knygų duodavo parduoti švėkšniškei Kačanauskienei, kitos buvo perduodamos toliau.

Apie 1880 metus Švėkšnos ir aplinkinėse parapijose klajojo aklas elgeta Kavaliauskas, vaikščiojęs su dviem terbomis ir kuprine, pilnomis lietuviškų knygų, kalendorių, kantičkų… Į aklą žmogų žandarai nekreipdavę dėmesio.

Gerai žinomi Švėkšnoje buvo ir knygnešiai Andrius Balčėnas (1857-1937m.m.), bei Juozas Freitikas.

Parengti pilną Švėkšnos knygnešių sąrašą dėl informacijos stokos ir kitų aplinkybių gana sunku.Tekste paminėti žmonės yra tik dalis kovotojų už lietuvišką spausdintą žodį.

 

Literatūra apie Švėkšnos knygnešius:

Švėkšnoje gyva knygnešių dvasia // Pamarys, 1991 02 16 - Nr.20(5742);

Kraštotyra, Nr.11, 1980, p.47 - 51;

Iskros keliai // Komunistinis darbas, 1984 01 19 - Nr.8(4671);

Rūgytė A. Švėkšnos knygnešiai // Švėkšna. Monografija.Chicago, 1974;

Švėkšna atsiminimuose. Sudarytojas P. Čeliauskas. Kaunas, 1999