|
-
-
Gražina Markevičiūtė-Markauskienė, knygnešio Vinco Markevičiaus iš
Giluišių vaikaitė
-
 |
 |
 |
 |
|
Markeviciu
sodybos vieta Giluišiuose. Rengiant iliustraciją, pasinaudota
informacija, skelbiama interneto prieiga
http://www.maps.lt |
Iš kairės:
paminklas Giluišiuose. Jolantos Paunksnienės nuotrauka.
2005-10-05. (Paminklas Giluišių laukų akmuo, kuriame
įmontuota atminimo plokštė. Ją iškalė ir įmontavo skulptorius
Kazimieras Duoba (UAB Sonetas ir Ko), darbus organizavo Jonas
Markauskas, talkino Gediminas Ratkevičius, finansavo knygnešio
vaikaičiai. Paminklas pastatytas 2005-01-14, minint knygnešio
Vinco Markevičiaus gimimo 140-ąsias metines; paminklo įrašas.
Jono Markausko nuotrauka. 2005 m. liepos mėn. |
Knygos
Prisiminimų dovanos viršelis |
 |
 |
 |
 |
|
Vinco
Markevičiaus nuotrauka iš jo antkapinio paminklo
Sangrūdos kapinėse |
Vinco
Markevičiaus kapas Sangrūdoje. Jolantos Paunksnienės nuotrauka.
2005-10-05 |
Iš kairės: Markevičių giminė minint Vinco
Markevičiaus 140-ąsias gimimo metines po šv. Mišių ir prie
knygnešių sienelės Kaune. Nuotraukos iš
Gražinos
Markevičiūtės-Markauskienės archyvo |
- Mano senelis
Vincas Markevičius gyveno Giluišių kaime, prie pat sienos su Lenkija,
buvo stambiausias Giluišių kaimo ūkininkas. Turėjo apie 100 margų (50
ha) žemės dviejuose žemės sklypuose, tarp kurių buvo įsiterpusi
kaimynų Zdanių žemė. Išvedus demarkacijos liniją su Lenkija,
Lietuvoje 1923 m. liko tik 43 ha Markevičių ūkiui priklausiusių
žemių. Senelio prieš Pirmąjį pasaulinį karą pastatyta privati mokykla
vadinamojoje Šilinčiškėje atsidūrė prie pat sienos. Lenkijos pusėje
likę lietuvių vaikai nebegalėjo jos lankyti. Taip ši mokykla ir
nunyko (veikė nuo 1912 iki 1922 m.).
- Išsamus V.
Markevičiaus gyvenimo ir Markevičių sodybos aprašymas pateiktas
knygoje Prisiminimų dovanos.
- Po Antrojo
pasaulinio karo Giluišių kaimas sunyko; jis jau nebefiksuojamas
Lietuvos žemėlapyje. 2005-01-14, minint knygnešio Vinco Markevičiaus
gimimo 140-ąsias metines, Giluišiuose pastatytas paminklas Vincui
Markevičiui. Anot jo giminaičių, tai kartu paminklas ir jau
sunykusiam jo gimtajam kaimui Giluišiams.
- Šis
paminklas, kaip ir V. Markevičiaus antkapinis paminklas, esantis
Sangrūdos kapinėse, V. Markevičiaus vaikaičių iniciatyva registruoti
Kultūros paveldo centre. Kartu pasirūpinta, kad šiame centre būtų
užregistruoti ir kitų knygnešių, palaidotų Sangrūdoje, kapai
(2005-10-05 d. Sangrūdoje apsilankė Kultūros paveldo centro
darbuotojai. Jie į sąrašus, kartu su V. Markevičius kapu įtraukė dar
ir knygnešių Andriaus Aluškos, Rožės Meleškaitės, Povilo Kupsto bei
Juozo Silicko kapus. Minėto centro darbuotoja Jolanta Paunksnienė
nufotografavo visų minėtų knygnešių kapus).
-
- Nuotraukose:
-
- Vinco
Markevičiaus nuotrauka ant antkapinio paminklo. Jolantos Paunksnienės
nuotrauka. 2005-10-05
Vincas Markevičius
- Skaityti ir rašyti
lietuviškai išmokė tėvas. Lankė Punsko pradinę mokyklą.
Daugiau mokytis neteko. Buvo vienturtis sūnus, todėl tėvas
pratino ūkininkauti, nes ūkis buvo didelis. Draudžiamą spaudą
pradėjo
 gabenti jau sulaukęs 30 metų.
Turėjo nelanksčią per kelio sąnarį koją, todėl spaudos važiuodavo savo brikeliu, pasikinkęs
gerą arklį. Žandarams persekiojant reikėdavo spėti pasprukti, o
tokių atsitikimų buvo keletas. Sekėsi neblogai. Spaudą
daugiausia imdavo iš J.Lapino ir O. Mauderodės Tilžėje.
Parsiveždavo maldaknygių, kalendorių, periodinės spaudos ir
įvairaus turinio knygelių. Pirkdavo stambiomis partijomis,
už 150-200 rb., kartais ir daugiau. Pernešti per sieną samdydavo
nešėjus. Važiuodamas parsivežti draudžiamos spaudos, kartais
organizuodavo ir nelegalių emigrantų pervedimą į Prūsiją.
Aplinkiniuose kaimuose turėjo patikimų pagalbininkų
platintojų: Vincas Kaminskas iš Kampuočių k., seserys
Kriaugžlytės iš Punsko, Andrius Aluška iš Radiškės k. ir kt.
Spauda aprūpindavo Punsko
vikarą Matą Simonaitį. Įkliuvęs atsipirkdavo stambiais
kyšiais. Sprukdamas nuo sargybinių keletą kartų yra praradęs
nemaža knygų. 1902 m. prie Rogožėnų k., netoli Vižainio (dabar
Lenkija) neteko knygų už 300 rb. Jas pasienio sargybiniai rado
paslėptas rūsyje, kai samdyti nešėjai jau buvo pernešę per
sieną. Kitą kartą įkliuvo įskųstas. Per kratą jo namuose rado
O. Mauderodės knygyno sąskaitą. Teko duoti stambų kyšį
Vižainio muitinės viršininkui. Vienu tarpu priverstinai
išsiuntė gyventi į Alytų, kaip
nepageidaujamą pasienyje asmenį. Išbuvęs dvejus metus
išsipirko" už nemažus pinigus ir gavo leidimą
grįžti į tėviškę. Buvo pažįstamas su vietiniais žandarais
ir viršininkais, mokėjo su jais sugyventi. Kratas jo namuose
darydavo gana dažnai, dėl akių, bet draudžiamosios spaudos nebuvo
radę. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą savo sodyboje atidarė
privačią lietuvišką mokyklą, pasamdė mokytoją Vailokaitį.
Mokykloje buvo
sukaupęs nemažą lietuviškų knygų vaikams bibliotekėlę.
Apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino 3-jo laipsnio medaliu (1933 m.).
- Lit.:
Lietuvos mokslų akademijos biblioteka. Rankr.
fondas.-12.-B.60. (Daugėla J. Dar du
dzūkų krašto knygnešiai); Merkys V. DLSK.-P.245; Merkys
V. KL.-P.216, 217.
Parengta
pagal Benjamino Kaluškevičiaus ir Onos Žemaitytės-Narkevičienės
knygą
ŠIMTAS KNYGNEŠIŲ. V., Lietuvos knygnešio draugija,
1998 m.
|
;)
;)
;)
;)
;)
;)
;)
;)