Nepaisant visų bėdų, LMD turėjo svarbią reikšmę lietuvių gyvenime. Leido žur­nalą „Lietuvių Tauta". Daugiausia straips­nių į jį parašė pats redaktorius Jonas Basa­navičius. Draugija gynė ir globojo istorinius paminklus. 1911 metais, vedant vandentiekį ir kanalizaciją Vilniuje, buvo numatyta Gedimino kalne statyti vandens saugyklą. Sužinojęs, kad šią šventą lietuviams vietą ruošiamasi išniekinti, Jonas Basanavičius išsiuntė raštą Rusijos valdžiai ir pranešė Mokslo Draugijos nariams Petrapilyje, Mas­kvoje — prašė palaikyti lietuvius. Ilgai ne­sulaukdamas atsakymo, Jonas Basanavičius pats nuvyko į Petrapilį. Nusiramino Peter­burgo valdžios įtikintas, jog Gedimino kalnas tikrai nebus žalojamas. Kad ir labai užsiėmęs buvo, vis tiek nors kartą per metus aplankydavo gimtuosius Ožkabalius. 1910 metais daktaras slaugė sunkiai susirgusį brolį Vincą. Deja, nepa­vyko jo išgelbėti. Po kelių mėnesių Vincas Basanavičius mirė džiova. Liko šeši nepil­namečiai našlaičiai. Sutvarkęs brolio vaikų globos dokumentus, Jonas Basanavičius grį­žo į Vilnių.
Kadangi 1905 metais sušauktas lietuvių suvažiavimas Vilniuje maža konkretaus tenutarė, Jono Basanavičiaus paakinti, lietu­viai nusprendė organizuoti konferenciją. Gavo vokiečių valdžios leidimą. 1917 metais lietuvių konferencija išrinko Lietuvos Ta­rybą iš 20 žmonių. Į Tarybos sudėtį įėjo ir dr. Jonas Basanavičius. Tarybos nariai ėmėsi veiklos. 1918 metais vasario 16 dieną pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Pirmasis jį pasirašė Tarybai pirmininka­vęs Jonas Basanavičius. Aktas buvo išspaus­dintas laikraštyje „Lietuvos aidas" (Nr. 22).
Vilniuje 1918 metais buvo neramu. Vo­kiečiai traukėsi. Artėjo Raudonoji armija. Lietuvos valstybės Tarybos nariai nespėjo suorganizuoti savanorių kariuomenės, kad išlaikytų Vilnių. Dėl to pasitraukė į Kauną. Valdžią Vilniuje užgrobė bolševikai. Vė­liau — lenkai. Keletą metų Vilnius ėjo iš rankų į rankas, kol pagaliau 1920 metais jame įsiviešpatavo lenkai. Taigi Vilnius ir jo kraštas buvo atplėšti nuo Lietuvos iki 1939 metų.
Jonas Basanavičius pasiliko apiplėštame, badaujančiame Vilniuje. Pagrindinis jo tiks­las buvo išsaugoti Mokslo Draugijos turtą. Gyvendamas senojoje Lietuvos sostinėje, daktaras sulaukė 70 metų.
             Dėmesio: Knygnešio draugija skelbia rašinio konkursą J.Basanavičiaus žodžių tema „Jei  kalba išliks gyva, išliks ir Lietuva“.
 1. Prisiminkite Basanavičiaus  redaguotą „Aušrą“, jo kurtą LMD, jos tikslus ir veiklą. Kam  reikėjo Tautos namų?
 2.Kodėl Basanavičius vadinamas Patriarchu?
 3. Ar žinote, kokie žodžiai iškalti ant daktaro paminklo Vilniaus Rasose?
 4. Kur dar esama paminklų Basanavičiui? Ar jūsų mieste yra J.Basanavičiaus gatvė?
Jubiliejaus proga Lietuvos valstybės prezidentas Antanas Sme­tona 1921 metų sausio 1 dieną paskyrė Jonui Basanavičiui 2000 auksinių mėnesinę pensiją. Kauno universiteto mokslinė taryba išrinko jį universiteto garbės nariu ir profe­soriumi.   Į Vilnių  plaukė   70-mečio   proga šimtai sveikinimų iš įvairių Lietuvos vietų, iš užsienio: Čekijos, Vokietijos, Švedijos, Amerikos, Bulgarijos... Sveikino jaunimas. Jonas Basanavičius testamente visą savo turtą buvo užrašęs studentams — Lietuvos ateičiai.
            Netrukus Jonas Basanavičius aplankė Kauną. Čia jis visada buvo laukiamas. 1924 metais daktaras gydėsi Kauno ligoninėje. Šiltai jį sutiko medikai, visa laikinosios sos­tinės visuomenė, o pasveikusį išlydėjo su ašaromis. Lyg nujautė, kad paskutinį kartą regi žilagalvį tautos Patriarchą.
...Vieną vakarą Jonas Basanavičius už­sisėdėjo prie rankraščių. Prireikus knygos, pasistatė kėdę, siekė, bet paslydo, nukrito ant grindų ir susitrenkė. Blogai pasijutęs, nuėjo į lietuvių ligoninę Vilniaus gatvėje. Pagulėjus ligoninėje, sveikata pasitaisė. Iš­girdęs  už  lango  sušnekus  lietuvius,  kėlėsi iš lovos žvilgtelėti. Gailestingoji seselė jį pastebėjo jau prie pat lango, palydėjo į lovą. Deja, pritraukęs į plaučius šalto oro, jau nebeatsikėlė.
            1927 metų vasario 16 dieną Lietuva šventė devynerių metų Nepriklausomybės dieną, o vakare šį pasaulį paliko Jonas Basanavičius.
Poetas Vincas Mykolaitis-Putinas „Ži­dinio" žurnale rašė: „Didelio žmogaus mirtis ir tautos džiau­gsmas dėl jo žygio laimėjimų paverčia šitą dieną gilios ir gūdžios paslapties simboliu.
            (...) Basanavičius įspėjo Lietuvos mil­žinkapių paslaptį, nugirdo Probočių kaulų balsą ir apreiškė jį naujam gyvenimui bundantiems.
            Jisai atsinešė pasaulin didelę atmintį ir iš amžių išgrobė žavintį mitą arba garbę tų, kurie manė save vergais esant. Jisai, kaip šviesus Dangaus Pranašas, savo tautai apreiškė prisikėlimo žinią — ir grįžo amžinai budėti savo žemės Probočių kapuose".
            Jono Basanavičiaus amžinoji poilsio vie­ta — Rasų kapinės. Kasmet vasario 16 dieną ant jo kapo dega šimtai žvakučių. Šviesus daktaro atminimas.  Ir jo gyvenimo  kelias.
 
          Iš Silvos Laurenčikaitės knygos jaunimui „Mūsų Basanavičius“ , Vilnius, 1994
Tautos namai
Tautos namų atminimo ženklas
Atminimo ženklo "100 metų Tautos namų idėjai" atidengimas 2007 m. vasario 16 d.
Nuotraukos iš knygos "Kas yra Tautos namų projektas", 2008