Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

Eimaitis iš Zapyškio

XIX a prasidėjęs tautinis lietuvių atgimimas Zapyškyje ir jo apylinkėse pasireiškė labai anksti. Kluoniškių kaime, kuris yra miestelio dalis, 1837 m. gimė Andrius Vištelis - Višteliauskas, aušrininkas ir vienas pirmųjų XIX a. lietuvių poetų. Pas Zapyškio kleboną J.Kolytą dažnai lankydavosi ir atostogaudavo V. Kudirka, spaudos draudimo laikais Zapyškį pasiekdavo draudžiamų lietuviškų raštų siuntos, miestelyje ir jo apylinkėse gyveno žinomi knygnešiai M.Eimaitis, J.Žitinevičius, B.Sutkus.

Motiejus Eimaitis (1840 VII 26-1919) - vienas pirmųjų Lietuvos knygnešių, gabenęs knygas nuo 1865 m. Iš pradžių jis knygų gaudavo Karaliaučiuje, vėliau gabenosi jas iš Tilžės. Gyvo būdo, gerai vokiškai kalbantis knygnešys lengvai užmegzdavo ryšius su spaustuvininkais ir knygų leidėjais. Šiandien sunku beatrasti M.Eimaičio sodybos vietą, miestelio išplanavimas pasikeitęs, o buvusios sodybos nė žymių neišlikę. Tai padaryti pavyko tik šviesaus atminimo Klemenso Poderio, gimusio ir užaugusio Zapyškyje, dėka.

K. Poderio atsiminimus patvirtino ir knygnešio J.Žitinevičiaus sūnus Viktoras. Eimaitynė buvo ant kalno ir ribojosi su kunigo J.Kolytos sodyba. (Šiandien Eimaitynės dalis užstatyta naujais mūrinukais. Sodyba gyvavo iki 1914 m., po to dar ilgai čia ošė medžiai, kaip prisimena K. Poderis, daugiausia vyšnios.

M.Eimaitis buvo vedęs du kartus. Su pirmąja žmona susilaukė tik vieno sūnaus, o su antrąja, Marijona Naujokaite, turėjo net vienuolika vaikų, iš kurių keturi mirė maži.

M.Eimaitis bendradarbiavo su to meto šviesuomenės veikėjais ir kitais knygnešiais. Jis bičiuliavosi su lietuviškos spaudos darbuotoju J.Kriaučiūnu, 1890 m. Tilžėje redagavusiu „Šviesą", o 1891-1894 m.-„Varpą" ir „Ūkininką". P.Ruseckas „Knygnešyje" yra skelbęs įdomių J.Kriaučiūno atsiminimų apie M.Eimaitį.

M.Eimaičio sūnus Bernardas (palaidotas Sudarge) yra pasakojęs, kad tėvas artimai bendradarbiavo su Sudargo klebonu M.Sederavičiumi. Tėvas jį dar vaiką retkarčiais imdavo į savo keliones, kad nukreiptų žandarų ir persekiotojų dėmesį. Sūnus prisiminė, kaip jie keletą kartų yra nakvoję pas kunigą Sederavičių. Tėvas labai gerbė kunigą, jų santykiai buvo artimi ir nuoširdūs.

A. Bajoraitis iš Pakuonio (Marijampolės apskr.) savo prisiminimuose mini:

„Kelerius metus iš Zapyškio knygas vežiojęs M.Eimaitis, atveždavo ir „Aušrą". Darbas sėkmingai tęsėsi per keletą metų, aš buvau zakristijonas, tai sekėsi leisti knygas į žmones."

M.Eimaitis palaikė artimus ryšius ir su daug už jį jaunesniu knygnešiu Juozu Urbaičiu - „Bovelniniu". J.Gylikis (Naumiestis, Šakių apskr.) savo prisiminimuose apie J.Urbaitį iškelia didelius jo nuopelnus knygnešystei, su pagarba minėdamas ir M.Eimaitį:

„Tuo metu pas juos lankėsi broliai Eimaičiai iš Zapyškio. Vienas iš jų, Motiejus, buvo ypač garsus knygnešys. Lietuviškų maldaknygių trūkumas ir gyvas Eimaičio darbavimosi pavyzdys pažadino jį verstis knygnešyste. Susitaręs su Eimaičiu, pasidarė lyg jo rangovu: Eimaitis jo parneštas knygas gabendavo toliau - j Kauną, Vilnių, Darsūniškį ir kitur."

J.Gylikis mini, kad J.Urbaitis - „Bovelninis" daug kartų yra nukentėjęs ir kad daugiausia su juo nukentėję yra broliai Eimaičiai.

Deja, apie Motiejaus Eimaičio brolį knygnešį neturime jokių žinių, išskyrus J.Gylikio paminėtus faktus. Nežinome jo vardo, nebeturime ir ko pasiklausti. Taip dėl mūsų aplaidumo, abejingumo ne vienas „pilkasis brolis“ nukeliavo užmarštin. Taip pat niekas jau nepapasakos, kokiomis aplinkybėmis, būdamas 22 metų amžiaus, M.Eimaitis įsijungė į 1863 metų sukilėlių gretas. Žinome tik, kad 1863 m. balandžio 1 d. ties Zapyškiu įvyko kautynės. Sukilėlių rinktinė kovėsi su dviem ar trim pėstininkų kuopomis ir 120 pasienio sargybinių, sukilėliai kalbėję tik lietuviškai.

Apie knygnešių gudrybes, nuotykius ir susidūrimus su caro valdininkais žmonėse iki šiol sklinda daug tikrų ir pagražintų istorijų. Vieną tokią iš tėvo girdėtą istoriją yra papasakojęs K.Poderys:

„Zapyškio pristavas buvo toksai caro valdininkas. Jisai (M.Eimaitis) pas jį buvo už vežiką. Brikelę tokią turėdavo. Ponas sėdi užpakaly, jisai - prieky, vadelioja. Kur tas pristavas sėdėdavo, ten po sėdyne buvo tokia slapta vieta. Atsidarydavo, tai ten sudėdavo savo literatūrą, kurią jisai platindavo. Padėdavo, paskiau ponas sėdėdavo, ir jis sau be baimės važiuodavo. Nuvažiavęs paskiau pristavas nueidavo į įstaigą ar kur jam reikia, o jisai savo knygas platindavo."

K.Poderys dar prisiminė:

„Veždavo ne vien maldaknyges, veždavo brošiūrėles tokias, lengvo turinio knygeles. Namie buvo iš Eimaičio knyga apie Bulgarijos išsivadavimą, bet neišliko. Mano ir tėvas, ir kaimynas tai skaitydavo „Varpą" arba „Aušrą". Tada kitokių tai nebuvo. Nebuvo nei pašto, nei iš kur kitur parsinešt. Visa ta spauda namie buvo, manau, kad duodavo Eimaitis. Visi numeriai buvo iki išvežimo."

Knygnešio duktė Antanina (palaidota Vilniuje) yra pasakojusi apie vieną kelionę kartu su tėvu į Dzūkiją. Tėvas perkinkęs arklius pagal to krašto madą, pakeitęs vežimą. Ji, dar maža mergaitė, sėdėjusi šalia tėvo. Jai buvę smalsu stebėti nepažįstamas apylinkes, pirmą kartą pamačiusi grikių laukus. Kur ir ko jie važiuoja, ji nelabai supratusi. Duktė Antanina yra pasakojusi ir tokį nutikimą:

„Tėvelis knygas veždavo arkliu. Kartą sulaikė žandarai. Tai jisai nusivedė juos į karčemą, paėmė žąsį ir degtinės. O tada būdavo madoj botagus vogti, todėl kaimietis niekad nepalikdavo, laikydavo prie savęs. Jisai tą botagą pastatė į kampą, kad būt matyt, nusiėmė kepurę. Jie kaip jau išgėrė gerai, tai jisai sako: aš einu savo reikalo. O jisai greitai puolė prie arklio ir pirmyn! Kai jie pasigedo, tai ir nepasivijo jo. Žandarai tik paskui sužinojo, iš kur jisai. Na, ir paskui jis tik į trečią dieną atsirado. O čia, tuose miškuose, buvo giminių. Jisai pas gimines ar kur išslėpė knygas ir parvažiavo. Paskui pradėjo jį labai tikrinti prie namų, yra namie, ar ne."

Dukters Antaninos liudijimu, tėvelis buvęs švelnaus būdo, labai geras ir atlaidus vaikams, mama, priešingai, buvusi griežta ir išdidi.

Nors ir švelnaus M. Eimaičio būta, tačiau atkaklaus, veiklaus ir drąsaus. Jis nesivaržydamas bendravo su įvairaus luomo, išsilavinimo ir įvairių tautybių žmonėmis. Vokiečių kalba jam labai pravertė kelionėse į Prūsus. Mokėdamas gerai rusiškai, dažnai „suminkštindavo" žandarų širdis, ypač kai juos stipriai pavaišindavo. Pasijutę apmulkinti, žandarai priekaištaudavo, o M.Eimaitis nevengdavo pasišaipyti:

„Ankstyboji varna dantis rakinėja, vėlyboji akis krapštinėja." Tačiau 1897 m. žandarai Eimaitį galutinai sunaikino. Atėmė paskutinį jo turtą- visą vežimą knygų, jį patį suėmė ir keletą mėnesių laikė kalėjime. Dėl senyvo amžiaus ir dėl itin griežtos priežiūros M.Eimaitis į Prūsus daugiau važiuoti nebegalėjo. Knygnešystės darbą patikėjo savo bendraminčiui ir žentui Žitinevičiui, kurio sūnus Viktoras su šeima ir anūkais šiandien gyvena Kaune. Sūnus saugojo daug tėvo nuotraukų, dokumentų. Brangiausia šeimos relikvija - knygnešio parnešta maldaknygė.

Nustojęs nešti knygas, M.Eimaitis vertėsi smulkia prekyba, prie bažnyčios pardavinėdavo rožinius, škaplierius, maldaknyges. K.Poderys (g. 1902 m.) pasakojo:

„Buvau mažas vaikas, kai prisimenu Eimaitį. Eidavau į mokyklą, tai vis matydavau. Daugiausia tai sėdėdavo ir prekiaudavo rožančiais, škaplieriais, maldaknygėm. Rožančius darė pats. Kai atlaidai - tai ant vežimų, o šiaip stalą atsinešdavo prie bažnyčios šventoriuje. Buvo jau senukas, vidutinio ūgio, žemas gali sakyt."

Prasidėjus Pirmajam Pasauliniam karui ir artėjant frontui, M.Eimaitis su šeima pasitraukė į Rusijos gilumą, iš kur jam nebuvo lemta sugrįžti. Knygnešys mirė 1919 m. Jekaterinoslave, ten ir palaidotas. Jo kapas liko nežinomas. Šiandien knygnešį primena ąžuoliukas, ainių pasodintas dr.J.Basanavičiaus tėviškėje, Atgimimo ąžuolyne.

Elena Eimaitytė

Iš Knygnešių krivulės No 16 (“Voruta“, 1994, Nr.17)