„AUŠRA“

 

  

     

ŠVIESULYS GŪDŽIOJE PRIESPAUDOS NAKTYJE

Bernardas ALEKNAVIČIUS

 

Gūdžioje carizmo priespaudos naktyje "Aušra" buvo pirmas ryškus šviesulys, kurio lietuvis niekados nepamirš. Todėl  prisiminkime "Aušros" leidimo ištakas bei tragišką šio laik­raščio likimą.

Nors pirmasis "Aušros" numeris pasirodė Ragainėje, bet laikraščio leidinio ištakos -Klaipėdoje. Čia Martynas Šernius (1831-1904), pradėjęs leisti gotiškais spaud­menimis laikraštį "Lietuviška ceitunga" (1875-1939), stengėsi pritraukti bendradar­bius ne tik iš Mažosios Lietuvos, bet ir iš kitų lietuvių gyvenamų vietovių. Šio plataus už­mojo dėka "Lietuviškos ceitungos" pusla­piuose pasirodė dr. Jono Basanavičiaus, Jo­no Šliūpo, Jurgio Zauerveino - Girėno pub­likacijos apie lietuvių kalbą ir tautos istori­ją.

Klaipėdiškėje "Lietuviškoje ceitungoje" dėl J.Zauerveino-Girėno siūlomos "lietuviš­kos draugystės" prasidėjo diskusijos. Šiuo klausimu laikraščio puslapiuose pareiškė nuomonę J.Šliūpas, J.Basanavičius, And­rius Vištelis-Višteliauskas.

"Aušra" - tikras tų laikų kūrinys. Ją pa­gimdė rusų valdžios brutalumas lietuvių kal­bos atžvilgiu. XIX a. svetimšaliai mokslinin­kai Europoje jau rūpinosi lietuvių kalbos išlikimu mokslo labui ir tuo reikalu 1879 metais Tilžėje įkūrė Lietuvių literatūros draugiją (Litauische literarische Gesell­schaft). Tuo tarpu carinės Rusijos engiamos Didžiosios Lietuvos lietuviams 1863-1904 metais gimtoji kalba buvo draudžiama ne tik mokyklose, bet ir visuomeniniame gyveni­me. Šią pūliuojančią žaizdą reikėjo gydyti, reikėjo nelegalaus laikraščio, skirto įvairių sluoksnių lietuvių visuomenei. Tokiu laik­raščiu ir turėjo tapti "Aušra", bet be Mažo­sios Lietuvos lietuvių paramos sumanymas būtų likęs neįgyvendintas. Tik bendrų pa­stangų dėka galėjo gimti ir keletą metų (1883-1886) gyvuoti mėnesinis laikraštis "Aušra", kuris savo periodiškumu ir formatu daugiau priminė žurnalą.

Per pusketvirtų metų laikotarpį išleista keturias­dešimt "Aušros" numerių, kurie dėl įvairių priežasčių sujungti į dvidešimt devynis (kar­tais dviejų ar net trijų numerių) sąsiuvinius. Pirmieji penki "Aušros" numeriai, redaguoti dr. J.Basanavičiaus, buvo išspausdinti Albano ir Kybelkos spaustuvėje Ragainėje. 1883 me­tais šeštasis "Aušros" numeris jau spausdina­mas Tilžėje pas Mauderodę. Taigi techninė "Aušros" leidimo bazė visą laiką buvo Ma­žojoje Lietuvoje. Tekstai daugiausia buvo ra­šomi Didžiosios Lietuvos rašytojų, publicistų, švietėjų. Retkarčiais "Aušroje" pasirodydavo ir Mažosios Lietuvos vyrų eilės bei straips­niai.

Klaipėdiškis M.Šernius "Aušros" leidimą rėmė finansiškai, o J.Mikšas ir M.Jankus at­skirais laikraščio egzistavimo laiko tarpais suvaidino lemiamą vaidmenį. Jau pirmųjų keturių "Aušros" numerių išleidimu Ragainėje rūpinosi J.Mikšas. Deja, dėl ne visiškai aiškių priežasčių J.Mikšui pasitraukus į Žemaitiją, laikraštis liko be atsakingojo re­daktoriaus. M.Jankus, perėmęs "Aušros" lei­dimo dokumentaciją, be dr. J.Basanavičiaus nieko negalėjo daryti. Laikas bėgo. Ir tik dr. J.Basanavičiui sutikus, M.Jankus į Bitėnus pakvietė J.Šliūpą, kuris toliau tęsė suvėlavusio laikraščio redagavimą ir leidimą. J.Šliūpas gyveno Bitėnuose pas M.Jankų, kur faktiškai buvo ir "Aušros" redakcija, ir daug dirbo. Ne tik laikraštį redagavo, bet dar spaudai rengė kitą leidinį - "Lietuviszkas Auszros Kalendorius ant metų 1884". Tuo metu aktyviau į "Aušros" leidimo reikalus įsi­traukė ir M.Jankus: rūpinosi laikraščio pla­tinimu, prenumeratorių skaičiaus augimu. Darbas sekėsi neblogai. Bet 1884 metų kovo mėnesį, pasirodžius trigubam (1-3) laikraščio numeriui, J.Šliūpas buvo priverstas bėgti iš Mažosios Lietuvos. Ir "Aušros" leidimas ati­teko M.Jankui. Šis su iš Žemaitijos grįžusiu J.Mikšu kartu tvarkė visus laikraščio leidi­mo ir redagavimo reikalus. Iki 1885 metų rugpjūčio šie du Mažosios Lietuvos visuo­menės veikėjai (atsakinguoju redaktoriumi pasirašydavo M.Jankus) ant savo pečių nešė "Aušros" leidimo naštą.

    Skaitydami atkreipkite dėmesį, kiek ir kokių žmonių prisidėjo prie „Aušros“ leidimo.