-
-
- Lietuvių kalba buvo paskelbta „valstybine“
dar Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje, kai Sąjūdžio nuotaikų
išjudinta visuomenė iškėlė tautinį tapatumą atspindinčias vertybes – ne
tik nutylimus istorijos puslapius, bet ir kalbos savo tėvynėje reikšmę.
Vėliau prasidėjusių diskusijų dėl nacionalinės kalbos statuso, jos
vartojimo viešajame gyvenime aplinkybių užtruko keletą metų, per
kuriuos taip pat buvo rengiamas teisės aktas, apibrėžiantis lietuvių
kalbos vartojimą Lietuvos Respublikoje. Galiausiai 1995 m. sausio 31 d.
buvo priimtas Valstybinės kalbos įstatymas.
- Į klausimus atsako Valstybinės lietuvių
kalbos komisijos pirmininkė doc. dr. Irena SMETONIENĖ
-
- – Valstybinės lietuvių kalbos įstatymui – 10. Skirtingai nei prieš
šimtą metų, dabartinėje amžių sandūroje lietuvių kalbos vartojimui
Lietuvoje teisiškai suteiktas pagrįstas prioritetas. Ar tai padeda
formuoti geros kalbos jausmą visuomenėje?
-
- – Kalbos įstatymai reglamentuoja kalbos statusą: jokiais teisės
aktais neįmanoma priversti gerbti savo kalbą, nei jos mokytis. Prieš 10
metų šitas įstatymas buvo geras valstybinei kalbai viešajame gyvenime
įtvirtinti. Pagrindiniai jo taikymo punktai – aptarnavimo sritis,
valdymo sritis (pavyzdžiui, kokie tarnautojai turi mokėti valstybinę
kalbą ir kokios kategorijos egzaminą jie turi išlaikyti).
- Kai darbo grupė rengė šį įstatymą, kėlė klausimą, kiek metų jis
galėtų galioti. Buvo mąstoma, kad 3 arba ilgiausiai 5 metus. Kalbos
politikos gairėse 2003 m. įrašėme, jog reikia naujos įstatymo
redakcijos, nes visiškai pasikeitė įstatymo taikymo sąlygos. 2004
metais pateikėme pasiūlymus Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros
komitetui, prašydami, kad būtų sudaryta darbo grupė.
-
- – Taigi kokie dabar būtų pagrindiniai tokio įstatymo
akcentai?
-
- – Peržvelgę panašius įstatymus Europos šalyse pamatėme, kad jų
visiškai kitas išeities taškas: pabrėžiama kiekvieno teisė visose
viešojo gyvenimo srityse vartoti oficialią valstybės kalbą kaip kitų
teisių ir laisvių įgyvendinimo priemonę, taip pat gauti informaciją
valstybine kalba, tarp jų - žinias apie įvežamas prekes ir reklamos
skelbimus, taip pat - įgyti išsilavinimą. Užtikrinama teisė rašyti
mokslo darbus valstybine kalba.
-
- – Ar Lietuvoje šiuo atveju būtų teisingai suprastas toks teisių
interpretavimas dėl valstybinės kalbos prioritetinio statuso?
-
- – Būtent taip – žmogus bet kada gali paaiškinti, kad jis
turi teisę reikalauti informacijos valstybine kalba. Kitaip
tariant, tai dera su žmogaus teisių užtikrinimu. Ir niekas negali
versti mokslininko skelbti darbus būtinai užsienio kalbomis.
-
- – Gal dėlto, įprasdami įstatymus vertinti ne kaip teisių normą, bet
kaip prievartą, suprantame, kad kažkam privalu bausti pareigūnus už
nelietuviškus pavadinimus ar netaisyklingą vartoseną?
-
- – Kiekvienoje šalyje – vis kitos tradicijos. Gal mūsų šalyje
vis dar tinka samprata, kad baudomis galime pakeisti padėtį. Bet turime
suvokti, kad vis tiek turėsime orientuotis į teisių deklaravimą ir
teisių paisymą.
- Pavyzdžiui, airių mokyklose pradėjus mokyti šios kalbos prievarta,
beveik neatsirado norinčių jos apskritai mokytis. Galiausiai buvo
atsisakyta prievartos, bet sudaryta galimybė pasinaudoti teise mokytis
savo kalbos. Ir noras mokytis airių kalbos tapo visuotinis.
-
- – Ko labiau „bijo“ Kalbos komisija — verslininkų, savininkų,
lietuvišką žodį savo įmonių iškabose keičiančių į anglišką ar tų
politikų, kuriems nekliūva, kad lietuviškai vieša informacija
„pametama“ ne akių, bet pėdų lygyje?
-
- – Ironizuodama turėčiau kaip pareigūnė apsidrausti fraze:
apie politikus nieko bloga negaliu sakyti – nes vėliau „atsirūgs”.
Rimtai kalbant, mes nei vienų, nei kitų nebijom. Labiausiai bijom tų,
kurie aršiai gina iš neišmanymo kurias nors kalbos taisykles ir tų,
kurie apskritai kalbos negerbia, teigdami, kad susirūpinimas gimtąja
kalba – ne jų reikalas.
-
- – Kaip manote, kodėl kalbos inspekcijos vadovas nedrįsta pažadinti
ministro kalbos jausmo, kad Vyriausybės narys ar narė vengtų
parazitinių posakių, kaip antai - „kalba eina“ ?
-
- – Inspekcija mums nepavaldi. Tačiau, mano nuomone, būtų
gerai, kad Inspekcija susikurtų darbo metodiką, o toje metodikoje būtų
ir prevencinio darbo aspektai.
-
- – Ar jums žinoma, kad kai kurie mūsų atstovai Europos Parlamente
jau skundžiasi, jog lietuvių kalba gali būti išstumta iš nuolatinio
vartojimo, nors Briuselyje specialiai yra įdarbinti lietuvių kalbos
vertėjai?
-
- – Patys politikai turi šiuos dalykus ginti – juk jie yra
mūsų atstovai. Antai prancūzai apklausė naujų šalių Europos Parlamento
narius, kuria kalba jiems per posėdžius Briuselyje ar Strasbūre būtų
patogiausia kalbėti ir gauti informaciją. Daugelis atsakė – angliškai.
Kolegos iš Délégation générale ą la langue franēaise et aux langues
de France apibendrino man: jeigu šitaip bus mąstoma, tai ir pranyks
galimybė gauti visapusę informaciją gimtąja kalba, o paskui ir pati
kalba iš Briuselio, nors tokia teisė yra įtvirtinta.
-
- – Kodėl XXI amžiuje, plėtojant universalius ryšius tarp žemynų,
korporacijų, tautų, nacionalinė kalba lietuvių visuomenės elitui tebėra
vertybė?
-
- – Pasaulinė tiesa: yra kalba – yra tauta, nėra kalbos – nėra
tautos. Tie, kurie tai suvokia, yra prisirišę, kaip jūs sakote, prie
tokių vertybių. Jie yra tikrasis elitas. Galima, pasak kultūros
šviesuolių, mokėti ir vartoti šešias ir daugiau kalbų, bet mąstyti,
jausti, vertinti – tik gimtąja kalba.
-
- Parengė Andrius Vaišnys
- 2005 m. sausio 28 d. LR Seimo VIR pranešimas
