2003
m. rugsėjo 12 dieną, šiauliškiams švenčiant savo miesto dieną,
senajame paro skvere (Aušros alėja 52) atidengta skulptorės Dalios
Matulaitės skulptūra „Aušra“. Šiuo paminklu šiauliškiai įamžino
Aušros“ laikraščio ir jų leidėjų, savo kraštiečių, dalyvavusių
judėjime už lietuviško žodžio atgavimą, atminimą.
Publikacijoje „AUŠRA IR AUŠRININKAI“, kurią švenčių išvakarėse
miesto elektroniniame leidinyje http://www.siauliai.lt paskelbė Šiaulių
Aušros muziejaus muziejininkė R. BARISAITĖ, rašoma:
„AUŠRA“ IR AUŠRININKAI
„Lietuvoje XIX a. pabaigoje
plėtojantis tautiniam judėjimui, lietuvių veikėjų sumanytas ir
suorganizuotas 1883-1886 m. buvo leidžiamas pirmasis Didžiajai Lietuvai
skirtas spausdintas lietuvių mėnraštis (vadinosi laikraščiu) „Aušra”.
Iš pradžių jis buvo spausdinamas Ragainėje, vėliau - Tilžėje.
Mintis leisti lietuvišką laikraštį buvo kilusi jau 60 metų prieš „Aušros”
pasirodymą Vilniaus universiteto lietuvių studentų slaptoje draugijoje.
Tačiau tuo metu pasisekė padaryti tik tiek: idėjos autoriai Vilniuje
leistuose lenkiškuose žurnaluose publikavo lenkiškus straipsnius.
1881 m. dr. J. Šliūpas kartu su kun. A. Baranausku aptarė numatomo
laikraščio leidimo galimybes. J. Šliūpas pasiūlė laikraštį pavadinti
„Aušra”, „nes draugyste mūsoji turės būti ženklu pakilimo mūsų
žmonių iš saldaus ir ilgo snaudulio”. Laikraštį redaguoti buvo
pasiūlyta dr. J. Basanavičiui. Didžiajai Lietuvai skirtas pirmasis
laikraščio numeris pasirodė 1883 m. pavasarį, balandžio mėnesį,
daugiausia dviejų Mažosios Lietuvos tautiečių M. Jankaus ir J. Mikšo
rūpesčio dėka.
J. Basanavičiaus redaguojama „Aušra” buvo istorinio literatūrinio
pobūdžio laikraštis. Jo tikslas - žadinti lietuvių tautinį
susipratimą, atskleisti jiems garbingą tautos praeitį. J. Basanavičiui
pirmiausia rūpėjo parodyti, kuo lietuviai buvo praeityje, ir taip
pažadinti juos iš dabartinės pažemintųjų padėties, padėti
išsivaduoti iš svetimųjų dvasinės ir politinės priespaudos. O
išsivadavimo kelias yra švietimasis.
1883 m. rugpjūčio mėnesį sutriko laikraščio leidimas ir M. Jankus
pasiūlė „Aušrą” redaguoti J. Šliūpui. J. Šliūpas įnešė į
laikraštį socialistinės dvasios. Viename savo straipsnyje jis rašė, kad
negana mylėti Lietuvą ir jos tautą, gėrėtis didvyriška praeitimi.
Reikia dar ieškoti tautos nuopolio priežasčių, pakelti ne tik
krašto kultūrą, bet ir ūkį. Atbundanti tauta turi stiprėti savo
ūkyje, o tai ir yra lietuvių visuomenės pagrindas.
1886 m. redaguoti „Aušrą” iš Lietuvos buvo pakviestas J.
Andziulaitis. Tais pačiais metais bankrutavo J. Mikšo spaustuvė, o kartu
nustojo ėjęs laikraštis „Aušra”, net likę laikraščio
rankraščiai pateko į kreditorių rankas.
Per 1883-1886 m. išėjo 40 „Aušros” numerių, mėnraščio tiražas
buvo 1000 egzempliorių. Didžioji dalis pirmųjų „Aušros” skaitytojų
laikraštį sutiko entuziastingai. „Aušros” redaktoriai ir leidėjai
pasirinko savotišką jos platinimo būdą - į Lietuvą mėnraštį
siuntinėjo uždaruose vokuose paštu. Kitas būdas - slaptas gabenimas per
sieną į Marijampolę pas mokytoją P. Kriaučiūną, į Rygą pas J.
Miliauską - Miglovarą.
Laikraštyje bendradarbiavo didelis straipsnių (74 vnt), korespondencijų,
eilėraščių autorių būrys. Žymesni iš jų buvo: M.
Akelaitis, A.
Baranauskas (jo eilėraštis buvo išspausdintas be autoriaus leidimo), J.
Basanavičius, A. Dambrauskas, M. Davainis-Silvestraitis, J. Jablonskis, M.
Jankus, V. Kudirka, P. Mašiotas, J. Miliauskas-Miglovara, M. Slančiauskas,
J. Šliūpas, P. Vileišis ir kt. „Aušros” rašytojai ir veikėjai
daugiausia buvo jauni, 20-40 metų amžiaus žmonės, ūkininkų ir iš
dalies dvarininkų vaikai, daugiausia aukštųjų mokyklų studentai,
Šiaulių, Marijampolės gimnazijų mokiniai, kunigai ir klierikai,
mokytojai, vienas kitas gydytojas, inžinierius, valdininkas, rečiau
ūkininkas ar amatininkas, augę priešaušriniais laikais, bet tuo metu jau
sudarę pobaudžiavinio laiko šviesuomenę.
Laikraštis „Aušra” daugiausia plito tarp inteligentų, nes jis visų
pirma ir buvo skirtas jų tautiniam sąmoningumui kelti, jų idėjinei
konsolidacijai stiprinti.
„Aušros” reikšmė lietuvių tautai yra istorinės vertės. Tai
pradžia jos atgimimo, pirmas sąmoningas žingsnis į savarankišką
ateitį.“
Nuotrauka iš Šiaulių miesto
savivaldybės archyvo
