-
|
Sunkios dienos, sunkios naktys,
Motinėle, ko liūdi?
Spingsulėlė baigia degti -
Tu prie lango vis budi.
Nepaklysim, mes sugrįšim,
Neliūdėki per naktis,
Juk palaiminai su kryžium,
Kada žengėm pro duris.
Mėnesėlis danguj dyla,
Žvaigždės miega tamsoje,
|
Motinėlė meldžias tyliai -
Šnibžda, rauda naktyje.
Knygnešių dalia varginga -
Kelias tolimas, sunkus.
Daug pražuvo, daug pradingo,
Nesugrįžo į namus.
Motinėlės praraudojo
Nesugrįžusių vaikų.
Iki smerties žielavojo,
Laukdamos čėsų laisvų.
|
-
|
Į kraują įaugusios meilės
Tėvynei šventai neišblės.
Nekenčiam tamsos ir apgaulės,
Jai reikia šviesos ir šlovės.
Rekrūtais baugina ir tremia
Į Sibirą šaltą toli,
|
Kad mylime gimtąją žemę,
Kad norime būti laisvi.
Liuosybės neatims mums
maskoliai.
Šviesos neišraus iš širdies.
Skubėkime, sesės ir broliai,
Nešt knygą iš Prūsų
šalies.
|
|
- Kai laimingi sugrįžtam į
savo namus,
- Su knygomis, kurių visi
laukia.
- Motinėlė suklupus kalba
maldos žodžius,
- Skepetėle balta ašarėlę
nubraukia.
-
- Nors sunki, nelengva, bet
garbinga dalia,
- Kurią sesės ir broliai sau
užsikrovė.
|
- Žydi pievos ir ošia giružė
žalia.
- Spaudžia Lietuvą caro
vergovė.
-
- Kad išgelbėtų raštą
lietuvišką žodį;
- Kad jaunimas skaityti, rašyti
mokėtų.
- Slėpdamiesi mes einame pro
vokietį godų.
- Mus palaimink, motule, kad
Dievas padėtų.
|
-
-
|
- Pučia vejas per girelę,
- Lenkia ąžuolo šakas.
- Brolis padėjo galvelę -
- Kas motulę besupras.
-
- Nesugrįžo, kai išėjo -
- Saulė leidos vakaruos,
- Jį žandarai pastebėjo,
- Ir prisakė jam sustot.
|
- Jį su knygomis sugavo,
- Suštrafavo kraugeriai.
- Paliko motulę savo,
- Verkiančią graudžiai.
-
- Nei sūnelio, nei kapelio
- Liko ašaros, kančia.
- Knygnešiai tęs sunkią
dalią,
- Eis per upę paslapčia.
|
-
-
|
I.
Naktelę tamsią, naktelę
juodą
Bridom per purvą, bėgom per
gruodą.
Bėgom, skubėjom - vijos
žandarai.
Kuo nusikaltom, ką jiems
padarėm?
Laukė lietuviai gimtojo rašto,
Nors sunku buvo, nešėme
naštą.
|
II.
Apsakyti, aprašyti niekas
negalėtų
Mūs kelionių per Šešupę ne
vienas poetas.
Prūsuos buvo neramu,
slapstėmės pas žmones,
Išeidovome iš namų,
meldėmės, žegnojomės.
Daug negrįžo iš ten, į
tiurmas papuolė.
Sunku buvo jų išvengti, sugavo
- prapuolė.
|
-
|
Už šviesą Tėvynę, už
gimtąjį žodį,
Už savo gimtiną, jie drąsą
parodė.
Jie ėjo, skubėjo, kaip
sąžinė liepė.
Menulis tekėjo virš medinio
liepto
Per mažą upelį, per Šešupę
bristi.
|
Tai buvo jų kelias - nerami
jaunystė.
Jie parnešė šaliai tiesos
šventą žodį,
Sesutės, broliai, mums drąsą
parodė.
Mes knygnešių kelią žiedais
nubarstysim.
Čia guli karžygiai, -
visiems pasakysim.
|
-
|
Caras siautėja plėšrūnas.
Į rekrūtus veža,
Mūsų brolius, mūsų sūnus,
Deda jiems retežius.
Anei spaudos, anei rašto
Mums turėt neduoda,
Tegul, sako, bus Lietuva,
Ir tamsi, ir juoda.
Dėl šviesybės ir dėl rašto
Žmonės daug kentėjo,
|
Knygnešiai į Prūsų kraštą,
Knygų nešti ėjo.
Per Šešupės slidų ledą,
Per negilią brastą,
Knygnešiai sau kelią rodo,
Nešė brangia naštą.
Tik dėl to sviesi išliko
Mums šita gadynė,
Kad lietuviai nuo plėšikų,
Saugojo Tėvynė.
|
-
|
Žydės darželyje rūtelės,
mėtos,
Žaliam beržely gegė kukuos.
Knygnešių dalią atmins poetai,
Liūdną motulę jie paguos.
O mes pratęsime jų žygį -
Tėvynei mūsų reik šviesos.
|
Ten, prie Šešupės, alyvoms
žydint
Surasime naujas brastas.
Tėvai mūs ėjo, kelius pramynė,
Eisim ir mes tais keliais.
Visiems lietuviams brangi
gimtinė,
Pražūt Tėvynei niekas neleis.
|
-
-
|
- Tamsi naktis, lietus
dulksnoja,
- Šešupė teka sau ramiai,
- Nebodami sunkių pavojų,
- Iš Prūsų grįžta
knygnešiai.
-
- Atrodo kruta kožnas krūmas -
- Gal tai žandaro figūra.
- Baisu, nutirpsta visas kūnas,
- Bet žiūrim - nieko nebėra.
|
- Kiek daug spaudos mes
pargabenom,
- Kiek pradrebėjome naktų.
- Dėl tavęs, Lietuva, gyvenom,
- Nesakėm niekad, kad sunku.
-
- Ar kas padegs vaškinę
žvakę,
- Kai smėlio kauburą supils,
- Už sunkų kelią, brangią
naktį,
- Ar kas mus, knygnešius,
atmins?
|
-
-
-
|
- Sunki dalia užgriuvo
- Žemelę Lietuvos:
- Oi, kiek vaikelių žuvo
- Motulės mylimos.
-
- Už ką, Dievuli, mielas,
- Karoji mus vargšus?
- Rankas į dangų keliam -
- Nuimki retežius.
|
- Iš Prūsų naštą nešam, -
- Savos šnekos knygas,
- Baisus žandarų kerštas
- Mums atima jėgas.
-
- Motule, motinėle,
- Maldauk Dievulį tu,
- Kad laimintų mūs kelią -
- Takelį lig namų.
|
-
-
|
Tu, Suvalkija, brangi žemele,
Broliai čia randa iš svetur
kelią.
Sodybos žėri, rūtos
žaliuoja,
Po darbo broliai linksmai
dainuoja.
Suvalkų žemė - poetų
kraštas,
Čia ir vargdieniai jau sėmės
rašto.
Kiek čia poetų, kiek mielų
žodžių,
Dainoms jie puošė Suvalkų
sodžių.
|
Tu, Suvalkija, tu - dainininke,
Tau ir skūpumas kartais
pritinka.
Suvalkų žmonės - darbštūs,
teisingi,
Moka dainuoti ir dirbt netingi.
Iš čia į Prūsus knygnešiai
ėjo,
Sesės ir broliai mums šviesą
sėjo.
Kur besurasi kraštą
brangesnį,
Už Siesartėlę upę
skaidresnę?
|
-
|
Prie ratelio dūzgiančio
motulės,
Prie spingsulės žiemos
vakarais
Abėcėlės mokosi vaikučiai
Tais sunkiais imperijos laikais.
Kad nedingtų, kad nepamirštų,
Mūsų protėvių dvasia,
|
Mokė mamos skaičiuot ant
pirštų,
Liepė viską kartot mintyse.
Nepalaužė dvasios mums,
lietuviams,
Kaizeriai ir pikti carai,
Baudžiavinei priespaudai
pražuvus,
Vis motulės mokė vakarais.
|
-
|
Prie blankios spingsulės,
Prie lajinės liktės
Mokė motinėlės -
Tik tamsiais nelikit.
Mokė motinėlės,
Raides libzavojo,
Žvalgės pro langelį,
Šunys ar neloja.
Dūzgė vis ratelis,
Ploni siūlai vijos.
|
Užantyj knygelės -
Lietuva vergijoj.
Mindo priešai žemę,
Gimtą žodį gina.
Knygnešius sugavę,
Rankas surakina.
Knygnešių motulės
Verpia gelsvą lina,
Prie blankios spingsulės
Vaikelius mokina.
|
-
|
Vai lėkite dainos -
dainavo Vaičaitis
Neapleiski Tėvynės -
Kudirkos daina,
O knygnešių kelias -
liaudiškas kraitis,
Per juos paliko sviesi Lietuva.
Balanos gadynėj, bedūzgiant
rateliui,
Mama raides mokė vaikus.
|
Koks ilgas tas knygnešio
kelias,
Istorijos kelias Tėvynės
sunkus.
Dainavo lietuviai ganydami
bandą,
Dainavo rekrūtuos vargus
vargdami,
Jie valandą sunkią paguodą
suranda
Dainavo į karą eidami.
|
-
-
-
-
|
Lyja, vai lyja, linelius
prausia,
Pučiant vėjeliui veidai
parausta.
Roviau linelį, grėbiau
šienelį,
Laukiau bernelio, aš prie
laiptelio.
Tu, Siesartėle, gimta upele,
Neški, nuneški namo vargelį.
Vargo našlaitės aš
nenunešiu,
Tik į Šešupę srauniai
tekėsiu.
|
Šešupė upė - knygnešių
brastos,
Nešėme knygas mergelės
prastos.
Nešėme šviesą Lietuvos
šaliai,
Šešupę saugo žiaurūs
žandarai.
Šešupę bristi, brąstą
surasti,
Nelengva buvo, reiktų suprasti.
Bet širdys troško šviesos,
teisybes,
Tai nepabūgom nakties tamsybės.
|
-
|
Jau mes pramokom knygas skaityti
Be šulių didelių.
Mokam laiškelį parašyti,
Išsiųsti už jūrelių.
Ten išvažiavo broliai, sesutes
Ieškoti juodo darbo.
Verkė jų mylimos motulės.
Gedėjo, skurdo vargo.
|
Vieni sugrįžo prabagotėję,
Kiti pamiršo daug ką.
Tėvynėj liko knygų nešėjai,
Šventė jie mūsų tautą.
Po daugel metų pasklis legenda,
Kad knygnešiai gyveno.
Tauta iš lėto į šviesą
brenda,
Jai reikia dvasios peno.
|
-
|
Oi, ūžkit, gauskit žalios
girios,
Girelės Lietuvos.
Gaubia Tėvinėj tamsos gilios,
O kas ją išliuosuos?
Uždraudė spaudą, gimtą žodį,
Kas lietuviams brangu,
Kas jiems į tiesa kelia rodys?
Net padūmot baugu.
Prūsuose, Tilžėj tau yra
drukarnės,
Bet ten toli, toli.
|
Į ten be vargo, siaubo baimės.
Nueiti negali.
Sunki be galo dalia užklupo,
Kas trokšdavo tiesos.
Knygnešiai ėjo, vargo, klupo
Iš Lietuvos visos.
Praeis daug metų, nušvis
Tėvynė,
Bus gramatini visi.
Tik ar atmins kas juos apgynė?
Ko Lietuva šviesi?
|
|
Neprailgę
žygiai
|
|
Takeliu per žalią pievą
Prie Šešupės prislinkau.
Na, padėki, geras Dieve, -
Atsidusus pasakiau.
Kad žandarai nematytų,
Kad surasčiau brastą greit,
Kad parneščiau naštą knygų,
Kurių Lietuvai taip reik.
Žvaigždės mirksėjo padangėj
-
Vasaros trumpa naktis.
|
Šunys amsėjo nesaugiai,
Kai pabeldžiau į duris.
Čia su nerimu jau laukė,
Knygnešių draugai seni,
Lakštingalėlės daina plaukė
-
Širdžiai miela ir švelni.
Daug naktų tamsių, lietingų
Aš praleisdavau kely,
Šitie žygiai neprailgo -
Pasiliko atminty.
|
|
Su knygomis
namo
|
|
Šešupės ledas žėri
Naktužės sutemoj. -
Mes skubome ir vėliai
Su knygomis namo.
Našta pečius nuspaudžia,
Slidu, baugu visiems.
Šilelio pušys gaudžia,
Knygnešiams neramiems.
|
Kiek tu naktų naktelių
Žvaigždelių apšviesti,
Mes rasdavome kelią
Ir grįždavom linksmi.
Daug parnešėme knygų -
Tautai šviesos, tiesos
Per ledą slidų lygų,
Naktims juodoms, tamsioms.
|
|
Kas
besurokuos?
|
|
Nušviesk mums kelią,
mėnesėli,
Mirgėkit žvaigždės
danguje.
Į sunkų kelią mes išėję,
Nepaslysim naktyje.
Takai praminti lig Šilėnų,
Ir į Lazdynus žinom juos.
Tilžę pasiekiam naktelę
vėlią.
Kas tuos kelius besurokuos?
|
Knygos knygelės ir gazetos,
Lyg ubagėliai su tarbom,
Žinomos buvo 8 visos vietos -
Jas rasdavom naktim juodom.
Dievulis lėmė šviesą
nešti,
Dėkojame jam iš širdies.
Išvengėme žandaro keršto,
Dirbdami dėl gimtos šalies.
|
|
Ko liūdi
Lietuva?
|
|
Eisim, eisim, nesustosim,
Kol vergija, kol tamsa.
Gaubia tėviškę artojų,
Liūdi Lietuva visa.
Anei spaudos, anei rašto,
Liuoso žodžio negirdėt.
Smaugia priešai gimtą
kraštą,
Reik skubėti, reik pradėt.
Sunkios naktys, sunkios
dienos,
Knygnešiams pavojai vis.
Skubam, lekiame ne vienas,
Gal liuosybė greit nušvis.
|
Kai ateis kita gadynė,
Kai skaityt visi mokės,
Kai liuosa paliks tėvynė,
Gal ir mus kas paminės.
Ant supiltų kauburėlių
Smilgos tyliai belinguos,
Vėjai sės laukinę gėlę,
O motulę kas paguos?
Kas Uždūšinę naktelę
Vaško žvakę bepadegs?
Prie kapų suras gal kelią,
Kai nebus manęs, tavęs.
|
|
Dėl
tavęs brangioji
|
|
Daug takų pramynėm,
Daug kelių nuėjom:
Mes tave, Tėvyne,
Širdingai mylėjom.
Dėl tavęs, Tėvyne,
Nieko negalėjom.
Per pūgas ir šaltį
Mes su knygom ėjom.
O kad atsikeltų,
O kad prašnekėtų
Mėlyna Šešupė,
Balsą kad turėtų
|
Kiek dainų sudėta,
Kiek jų išdainuota -
Visa tai girdėjo
Šešupė vingiuoja.
Iš visos šalelės
Knygnešiai keliavo.
Jiems šventos palaimos
Motulės maldavo.
Motinėlės brangios
Akis pražiūrėjo,
Kol vaikai iš Prūsų
Su knygom parėjo.
|
|
Kad
liuosuotų Lietuva
|
|
Mes norim gausiai, norim
didžiausiai
Kad liuosuotų Lietuva,
Kad dingtų kančios,
sutrūktų pančiai,
Kad Tėvynė būtų laisva.
Mes norim gausiai, norim
labiausiai
Liuoso mūs krašto ir
šnekos,
Šviesios gadynės Tėvynei,
Brangiai žemelei Lietuvos.
Mes laukiam gausiai, laukiam
labiausiai
Brolių grįžtančių liuosų
|
š tos vergijos, iš katorgijos,
Ir iš rekrūtų tų baisių.
Su knygomis ėjom, šviesos
nešėjai,
Iš tolių Prūsų vargdami,
Naują gadynę Lietuvai
sėjom,
Knygnešiai buvom laukdami.
Ranką paduokim, šalį
liuosuokim,
Grūdą sėkime tiesos.
Piktų žandarų, broliai,
nebokim,
Neškim spindulį šviesos.
|
|
Kaip skaudu
|
|
Jau nedėlia, kai išėjo
Mielas brolis - knygnešys.
Žvaigždės danguje mirgėjo.
Švietė mėnuo pilnatis.
Kur tavęs, brolau, ieškoti,
Kas surasti padės?
Kaip skaudu, baisu dūmoti,
Kur šiandieną tu randies.
|
Prūsų tie žandarai
strošnūs,
Turmų užkalti langai.
Nukankins barbarai gobšūs,
Nežinosim, kur dingai.
Motinėle, o Marija,
Mūsų vyrų pagailėk.
Kad ištrūktų iš vergijos,
Brolužėliui tu padek
|
-
|
