Mažoji Lietuva, daugiau kaip prieš 700 metų atsidūrusi vokiečių valdžioje, nuolat buvo nutautinama, persekiojant lietuvių kalbą, uždarant lietuviškas mokyklas, kolonizuojant ją vokiečiais. Tačiau senieji krašto gyventojai lietuviai ilgai priešinosi germanizacijai ir kelis šimtus metų sugebėjo išlaikyti lietuvišką kraštą. Su tuo lietuvių atsparumu teko ilgai skaitytis Prūsijos valdžiai. Daug lietuviškumo Mažojoje Lietuvoje išliko net iki XIX šimtmečio pradžios.

Prūsijos valdžia 1808 m. Gumbinės srities administraciją įsakė vadinti „Koeniglich Preussische Littauische Regierung“.

1871 metų vokiečių valdžia Mažojoje Lietuvoje prieš lietuvius griebė drastiškų nutautinimo priemonių.  Buvo pradėtos naikinti ir persekioti lietuviškos mokyklos, o iš vokiškų mokyklų imta šalinti lietuvių kalbą. Krašto lietuvių kova su šiomis vokiečių valdžios priemonėmis truko kelerius metus. Kai kur, pvz., Gilijoje (Labguvos aps.) gyventojai jėga vertė mokytojus mokyklose dėstyti ir lietuvių kalbą. Ši Mažosios Lietuvos lietuvių kova su valdžia buvo žinoma net užsienyje.

Martynas Jankus, tada dar visai jaunas vyras, ieškojo organizuotų lietuvių pasipriešinimo priemonių prieš vokiečių valdžios kėslus. 1878 m. jis nuvyko į Įsrutį, kur tuo metu gyveno pagarsėjęs mažų tautų nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo šalininkasdr. Jurgis Sauerveinas-Girėnas ir su juo tarėsi dėl lietuvių teisių apsaugos. Dr. J. Sauerveinas pirmiausia kalbėjo apie Didžiosios Lietuvos išlaisvinimą: „Dirbkite, pasirodykite, kad Jūs čia esate gyva tauta. Bažnyčia lietuvybei daug ko duoti negali: dirbkite daugiau politiškai, eikite į viešumą“, - patarė dr. J. Sauerveinas.

Šitas dr. J. Sauerveino patarimas Martyną Jankų paskatino imtis organizuoto lietuvybės darbo. Pasitaręs su keliais savo artimais draugais (Jurgiu Mikšu, Kristupu Vosku ir Ernestu Vėjeriu), jis 1885 m. vasario mėn. Tilžėje įkūrė pirmąją lietuvių organizaciją – „Birutės draugystę“.

Sunkios tada buvo lietuvybės darbo sąlygos. Tai matyti iš to, kad steigiamajam „Birutė“ susirinkimui niekas neskyrė net salės. Martynas Jankus laužė kliūtį po kliūties.„Birutės“ narių skaičius greitai augop. Iki Pirmojo pasaulinio karo ši draugija išaugo į stiprų Mažosios Lietuvos lietuvių kultūros centrą.

Po dešimties metų (1895 07 022) Tilžėje buvo įsteigta Giedotojų Draugija, kurios veikloje dalyvavo ir   žinomasis mūsų rašytojas ir kultūros veikėjas dr. Storasta-Vydūnas. Tas choras atstovavo ir „Birutės“ draugiją, lankydavosi su koncertais ir Didžiojoje Lietuvoje. Pats M. Jankus apie šią organizaciją ir Mažosios Lietuvos lietuvių anuometinį kultūros darbą yra taip pasakęs:

– Anais priespaudos metais lietuvybė klaipėdiečių ir prūsų lietuvių tarpe daugiausia buvo palaikoma per dainą ir lietuvių kalbą. Prieš penkiasdešimt metų pas mus plačiai veikė „Birutės“ giedotojų draugija, ir tuo metu visame krašte plačiai skambėjo lietuviškų dainų melodijos. Šia proga turiu pažymėti, kad lietuvių klaipėdiečių ir prūsų lietuvių kultūra niekuo nesiskiria nuo didlietuvių kultūros. Geriausiu liudininku gali būti liaudies kultūra, pasireiškianti liaudies meno, kartu ir liaudies dainų pavidalu. Klaipėdiečių lietuvių ir prūsų lietuvių liaudies dainų melodija ir visa jų dvasia niekuo nesiskiria nuo Didžiosios Lietuvos liaudies dainų melodijos.

Vėliau Martynas Jankus, kartu su Jonu Smalakiu, Adomu Braku ir kitais lietuviais, įsteigė ir daugiau lietuviškų kultūros organizacijų, kelias lietuviškas mokyklas, ruošė lietuviškus vaidinimus. Visa tai gaivino Mažosios Lietuvos lietuvių tautinę sąmonę ir ruošė juos viešam politikos darbui, kuris po eilės metų davė visai Lietuvai svarbių rezultatų.

 

Literatūra:

1. Pranys Alšėnas „Martynas Jankus“