Motiejus Valančius – 
žemaičių švietėjas

 Tekstą parengė Žemaičių vyskupystės muziejus

 

Motiejaus Valančiaus (1801-1875) – Žemaičių vyskupas, teologas, religinių raštų autorius, rašytojas, istorikas, švietėjas. Jis dažnai vadinamas „ryškiausia žvaigžde mūsų XIX a. istorijos danguje“ (Vaclovas Biržiška), kurio įtaka prasiskverbė į visas Lietuvos gyvenimo sritis. Jis vadinamas ir tautos blaivintoju, ir sumaniu kovotoju prieš rusifikaciją, ir lietuvių grožinės prozos pradininku.

„Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus vyskupavimas sutapo su liūdnu ir tamsiu laikotarpiu lietuvių tautai, kada buvo iškilęs pavojus net jos tautinei bei religinei tapatybei. Toje sunkioje ir pavojingoje padėtyje vyskupas Valančius buvo ne tik rūpestingas ir išmintingas tikinčiųjų ganytojas, bet ir tikras moralinis savo tautos vadovas. Plačiai pagarsėjo jo energingi kreipimaisi į kunigus ir į krikščionis tėvus, kad pilnai suprastų savo atsakomybę perduoti jaunosioms kartoms drauge su tėvų tikėjimu visą kultūrinių bei religinių tautos tradicijų turtą“ (Popiežiaus Jono Pauliaus II laiškas Lietuvos vyskupams Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejaus proga).

Caro valdžiai po 1831 m. sukilimo uždarius Vilniaus universitetą, Varnių kunigų seminarija liko viena iš nedaugelio aukštesniųjų mokyklų. Labai svarbus seminarijos laikotarpis, kai 1845 m. jai pradėjo vadovauti M. Valančius, pats baigęs šią seminariją. Seminarijoje labiau pradėjo skambėti lietuvių kalba. 1848 m. M. Valančius galvojo apie „Žemaičių akademiją“. Būdamas seminarijos rektoriumi, M. Valančius pasikvietė į Varnius S. Daukantą, kurio skatinamas ir remiamas istorine medžiaga, lietuvių kalba parašė veikalą „Žemaičių vyskupystė“. Tuo daugeliui žmonių tada sunku buvo patikėti. Ir S. Daukantui rūpėjo, kad Varnių seminarija taptų lietuviškos kultūros, lietuvių kalbos ugdymo vieta. M. Valančius žadėjo išspausdinti S. Daukanto Lietuvos istoriją. Planų įgyvendinti nepasisekė.

1850-1863 m. beveik visų lietuvių kultūrinių akcijų gijos vedė į Varnius. Miestelis buvo žymiausias lietuvių literatūros ir tautinių idėjų formavimosi centras. Vysk. M. Valančiaus aplinkoje buvo žadinama tautinė sąmonė, neatskiriama nuo tikėjimo, skatinama gimtosios kalbos meilė. Subūręs apie save daugumą lituanistinio sąjūdžio aktyvistų, M. Valančius stengėsi išplėsti pradinį švietimą lietuvių - žemaičių kalba, knygelių platinimą, itin sėkmingą blaivybės darbą. Dar daugiau, čia susibūrusi inteligentija korespondentiniais ryšiais apjungė toli nuo gimtinės gyvenusius veikėjus: Žemaičių gramatikos autorių Juozapą Čiuldą, jo amžininką Kajatoną Zabitį-Nezabitauską, A. Ugianskį - Peterburgo ir Maskvos aukštųjų mokyklų studentus - žemaičius. Jie susirašinėjo su varniškiais ir buvo pastarųjų skatinami kultūriniam darbui. Vysk. M. Valančius stengėsi aprūpinti darbu Varniuose žemaičių inteligentus - pasauliečius, padaryti patį miestelį patrauklesniu. Tam reikėjo nemažai pastangų. Vėliau vyskupas prisimins: „Mano rūpesčiu vidaus reikalų ministeris Perovskis leido Varniuose įsteigti aptieką: ją tuoj ir įsteigė Kražių aptiekius vokietis (…). Iš paštų valdžios išprašiau, kad per Varnius paštas eitų. Mano pakviestas ponas Adomas Zavadskis iš Vilniaus įsteigė Varniuose knygų pardavimą. Ta įstaiga vyskupijai buvo labai naudinga, nes žemaitiškos knygos ėjo į visas šalis taip gausiai, jog pramonininkas vos galėjo patenkinti žmonių reikalavimus (…). Pelkėtą miestelį pradėjau labiau žvyru pilti, nes to reikalavo pašto kelias.“

Iki 1863 m. sukilimo M. Valančius lakioja po plačią Žemaičių vyskupystę kaip taikos balandis. Jis čia tikrai buvo mielesnis ir galingesnis, negu dvigalvis caro imperijos erelis. Per keletą metų mažai kas ryžtasi rimčiau prieštarauti paties ciesoriaus ir popiežiaus skirtajam vyskupui, nors tas šakojasi plačiau negu bet kuris kitas iki tol buvęs žemaičių ganytojas. Aplenkėję klebonai įpareigojami steigti savo parapijose lietuviškas mokyklas, dvarponiai ir žydai, smuklių savininkai priversti taikytis su M. Valančiaus pradėtu blaivybės sąjūdžiu. Tačiau atsiranda vis įžūlėjantis priešas - vyskupui gerai pažįstamas Antanas Petkevičius - iš kunigo pasidaręs popu ir slaptuoju cenzoriumi. Tai jis kabinėjasi prie M. Valančiaus išleistos „Žemaičių vyskupystės“, maldaknygių, kantičkų. M. Valančius neapsikęsdamas rašo Vilniaus apygardos mokslo globėjui Gruberiui: „(...)Aukščiausiojo ciesoriaus įgaliotas valdyti tokią didžiulę vyskupiją turėčiau būti vertas didesnio pasitikėjimo negu kažkoks šventikas“. Jis reikalauja, kad iš A. Petkevičiaus būtų atimta teisė kabinėtis prie M. Valančiaus aprobuotų raštų. Bet iki sukilimo vyskupas supras, kad to judošiaus jam nepavyks atsikratyti. Žemaitiškai kukuojančiai gegužei vis dažniau tenka nusileisti ant žemės ir mokytis žalčio gudrybės. Daug paguodos teikia kelionės po plačią vyskupiją ir geros žinios apie blaivybės plitimą. Vysk. M. Valančius džiaugdamasis rašo: „Garsas apie žemaičius ir lietuvius greitai perbėgo per svietą. Užmiršta mūsų tėvynė, Šv. Bažnyčios klausydama, radosi vėl garsi ir garbinga tarp žmonių giminių“.

Pamažu įsidrąsinę M. Valančiaus bendražygiai - Laurynas Ivinskis, Mikalojus Akelaitis pradeda kalbėti apie būtinybę turėti lietuvišką laikraštį. Tačiau gražios iliuzijos dūžta viena po kitos. Vyskupas gauna Kauno gubernatoriaus Chominskio raštą: „...Remdamasis Vidaus reikalų ministerijos įsakymu, reikalauju, kad be vyriausybės leidimo įsteigtos Blaivybės draugijos, turinčios tam tikrą politinį atspalvį, privalo būti nedelsiant išardytos“. Apie L. Ivinskio „Aitvarą“ arba M. Akelaičio „Pakeleivingą“ niekas nedrįsta prasitarti.

1861 m. valstiečiai, išgirdę apie caro Aleksandro I baudžiavos panaikinimo dekretą ir matydami, kaip dvarponiai ruošiasi pasisavinti jų žemę, pradeda bruzdėti. Vysk. M. Valančius nebepajėgia sutramdyti kai kurių kunigų, nors gerai prisimindamas 1831 m. sukilimą, jaučia, kad iš naujo ginkluoto bruzdėjimo lietuviai nieko nelaimės. Vyskupas atsidūrė tarp kūjo ir priekalo ir galutinai nusileidžia ant žemės - nei balandžiu, nei geguže jis jau niekada nebeskraidys. Po kruvinų mūšių Varniuose vyskupas išvyksta į Šiaulius, iš ten kuriam laikui pasitraukia į patį vyskupijos pakraštį - Kuršą.

1864-ųjų rudenį, Rusijos generalgubernatoriaus Muravjovo įsakymu, vyskupas M. Valančius su visa kapitula iškeliamas į Kauną, kad čia galėtų būti budriai sekamas ir, galima sakyti, įkalintas, nes jis jau nebegali važinėti po savo vyskupystę. Uždarytas Kaune, Žemaičių Ganytojas jau priverstas elgtis kaip miklus driežas, kaip gyvybingas žaltys, saugantis tautos ir Bažnyčios pamatus. Vysk. M. Valančius galėjo pasakyti: „Driežu geguže verstis turėjau...“ Net paprasti kunigai be specialaus leidimo neturi teisės lankyti savo parapijiečių. Uždaromos visos lietuviškos mokyklos, uždraudžiama lietuviška spauda lotyniškomis raidėmis, represuojami 107 kunigai, visur brukama rusų kalba ir stačiatikybė. „Litovskij vestnik“ atvirai išdėsto, ko siekia Rusijos imperija: „Lietuvių tauta - tauta be jokių istorinių ir kultūrinių tradicijų. Ta aplinkybė ir dar tas jos neskaitlingumas, palyginti su mūsų valstybe, lemia lietuvių tautos ateitį: įsilieti į bendrą Rusijos gyventojų sudėtį“.

Po sukilimo Kaune uždarytas Žemaičių Ganytojas priverstas elgtis kaip miklus driežas, gyvybingas žaltys, saugantis tautos ir bažnyčios pamatus. Visokie išgamos jau žino, kad vyskupas yra netekęs valdžios malonės, kad jį galima skųsti, įdavinėti jo bendražygius ir už tai pelnyti ordiną, didesnę algą, geresnę vietą ar pasijusti viršesniam. Mėgindamas susigrąžinti prarastą valdžios pasitikėjimą ir norėdamas palengvinti suimtų kunigų dalią, 1866 m. Kauno katedroje M. Valančius ryžtasi pasakyti jam įbruktą pamokslą, kurio tekstą valdžia stengėsi išplatinti kur tik įmanydama: „Vienąsyk visiems laikams atsisakykime minties, kad kada nors dar būsime savarankiška tauta, nepriklausoma nuo Rusijos. Nesekime savo kaimynais lenkais, tegul jie su savo nepastoviu charakteriu tvarkosi kaip nori“.

Šitaip gudraudamas M. Valančius jau buvo nužymėjęs knygnešių taką į Prūsus ir užsimojęs išleisti „Vaikų“ ir „Paaugusių žmonių“ knygeles. Iki 1872 m. jis dar sukurs ir išspausdins „Palangos Juzę“, po to „Antano Tretininko pasakojimus“ ir dar kelias, tuomet labai reikšmingas, religinio, politinio turinio brošiūras. Patrauklių pasaulietiško turinio knygų labai trūko jau pramokusiems skaityti, ypač slaptiems liaudies mokytojams - daraktoriams.

Vyskupas M. Valančius paragino atsidėti kūrybai būsimąjį vyskupą Antaną Baranauską, jo draugą Klemensą Kairį. 1857 m., mokydamasis Varnių kunigų seminarijoje, A. Baranauskas parašė straipsnį „O mowie ludu Żmudzkiego i Litewskiego“ („Apie žemaičių ir lietuvių kalbą“), čia pradėtas rašyti garsusis „Anykščių šilelis“. Tarp seminarijos mūrų gimė pirmosios A. Vienažindžio dainos. Vyskupas gerokai praskaidrino Lietuvos dangų, o svarbiausia - pramokė skaityti visą didžiulę tuometinę Žemaičių vyskupystę.

Dar ir šiandien Varnių katedros bokšte yra mažas kambarėlis, kuriame vyskupas mokė paprastų žemaičių sūnus ir dukras rašto, skambaus žemaitiško žodžio. Kažin, ar mes, neturėdami M. Valančiaus, vėliau būtume atkūrę savo valstybę? Jo veikimo taktikos privalėjome pasimokyti ir mūsų laikais sumaniau priešindamiesi bolševikų okupacijai.

 

Išsamiau apie vysk. M. Valančių skaitykite adresu

http://www.varniai-museum.lt/valanciui200.php

 

Literatūra:

1. E. Aleksandravičius. Varnių vaidmens išaugimas ir nuosmukis 1845 - 1863 metais. In.: Žemaičių žemė, 1996 m. Nr. 2.-P. 11-12.

2. V. Daujotytė. Varniai literatūroje.-In.: Žemaičių praeitis.-V., 1993.-T. 2.-P. 18-23.

3. K. Saja. Žemaitiškai kukuojanti gegužė išmanė ir žalčio gudrybę.-In: Lietuvos rytas, 2001-02-27.

4. Lietuvių enciklopedija. Bostonas, 1965.-T. 32.-P. 523-531.