<< Lietuviškas žodis     << Muziejai     << Atgal    


Adomo Zavadskio knygynas 
Varniuose

 

Tekstą parengė Žemaičių vyskupystės muziejus

 

Zavadskiai – 1803 m. iš Poznanės į Vilnių atvykusi spaustuvininkų šeima, kuri leido knygas ir lietuvių kalba, nors pagrindinį dėmesį skyrė knygoms lenkų kalba. 1805-1839 m. jie daug prisidėjo, kad Vilnius taptų stambiu lenkų leidyklų židiniu.
Spaudos draudimo metais Tilžėje išspausdintose lietuviškose knygose sąmoningai, norint suklaidinti caro valdžią, dažnai būdavo neteisingai nurodoma spaustuvė, išspausdinimo metai. Tokiuose leidiniuose dažnai matome užrašą, kad išspausdinta J. Zavadskio spaustuvėje ir leidykloje Vilniuje. Nurodoma 1863 m. data, rusų cenzūros leidimas - lyg tai būtų senieji leidiniai, kuriuos spaudą uždraudžiant J. Zavadskio leidyklai buvo leista išparduoti.
1939 m. sugrąžinus Vilnių Lietuvai, Zavadskiai spaustuvę pardavė Spinduliui“, o leidyklą beveik spėjo likviduoti prieš 1940 m. liepos mėn. nacionalizaciją.
XIX a. pradžioje Zavadskių šeima, jos leidybos veikla turėjo itin gerą vardą – su ja susijęs pats gausiausias ir moderniausias spaudos požiūriu leidinių periodas. Juozapas Zavadskis 1805 m. perėmė savo nuosavybėn senąją Vilniaus akademijos spaustuvę. Nuo to laiko paspartėjo lietuviškos spaudos plėtra. J. Zavadskio rankose buvo lietuviškų knygų spausdinimo iniciatyva visoje Rusijos imperijoje. Jis spausdino knygas ne tik lietuvių, lenkų, bet ir didžiųjų Europos tautų, o taip pat graikų, hebrajų ir net arabų kalbomis. Jis pirmasis autoriams pradėjo mokėti honorarus, naudotis korektorių paslaugomis.
Adomas Zavadskis, 1838 m. testamentu paveldėjęs spaustuvę, sąžiningai vykdė tėvo valią, buvo gerai pasirengęs savo profesijai – turėjo puikų išsilavinimą (nors uždarius Vilniaus universitetą, studijų ir nebaigė), susipažinęs su moderniausiais Vakarų Europos knygynais bei spaustuvėmis.
Vyskupas M. Valančius ypač rūpinosi žemaičių švietimu steigė parapines mokyklas, Varniuose šelpė „iš senų laikų čia buvusią parapinę mokyklą, kur mokė vaikus ir rašyti žemaitiškai, maskoliškai ir lenkiškai“. Įsteigti Varniuose knygyną iki vysk. M. Valančiaus bandė L. Ivinskis, kan. J. Račkauskis (Varnių kunigų seminarijos profesorius), bet pagrindinė iniciatyva priklauso Žemaičių vyskupui. Jis 1852 m. lapkričio 30 d. parašė laišką knygų leidėjui A. Zavadskiui: „Ar nereikėtų Maloningajam Ponui įsteigti pagal profesiją knygyną Varniuose. Girdėjau, kad ponas Volfas, Peterburgo spaustuvininkas, apie tai galvoja, o mes labiau norėtume Maloningojo Pono. Netgi nekenktų ir spaustuvę pas mus įsteigus, jeigu tik civilinė valdžia leistų. Galima pas mus per metus išparduoti knygų už 40000 sidabro rublių. Tokia juk pinigų apyvarta verta šio projekto“. Pasiūlymas A. Zavadskiui patiko, jis apsilankė Varniuose, ir netrukus knygyno steigimo projektas buvo įgyvendintas. Vilniaus spaustuvė spausdino ne tik S. Daukanto, L. Ivinskio, M. Valančiaus darbus, bet ir religinę literatūrą. Ji tiesiausiu keliu pasiekdavo Varnių kunigų seminarijos (veikė 1741-1864 m.) auklėtinius.
Knygyno veiklos pradžia nebuvo itin sėkminga, nes trūko spaudinių, ypač žemaitiškų. 1853 m. spalio 6 d. laiške A. Zavadskiui, kan. J. Račkauskis aptarė Vilniaus leidėjo klaidas, platinant žemaitišką knygą ir atvirai priekaištavo: „Mes dirbame jūsų reikalui, o Tamsta paralyžuoji mūsų geriausias pastangas“. Nepasitenkinimo knygynu esmė – Varnių knygyne buvo pernelyg mažai prekiaujama žemaitiškomis knygomis, t. y. lyg ir nusižengta pirminiam šios įstaigos sumanymui. Tačiau palengva, M. Valančiaus, J. Račkausko L. Ivinskio įtikintas, A. Zavadskis pradėjo platinti daugiau lietuviškų leidinių. Jis negalėjo nepaisyti Varnių šviesuolių reikalavimų – įstaiga buvo naudinga ne tik vyskupijai, bet ir jam pačiam, negalėjo nepanaudoti Varnių knygyno teikiamų galimybių. Būtent žemaitiškos knygos Varniuose ir visame krašte buvo perkamos itin sėkmingai. 1855 m. pavasarį M. Valančius rašė: „Esu patenkintas, kad gausėja žemaitiškų knygelių...“ (Varniai. 1855 03 04. M. Valančius - A. Zavadskiui). Savo užrašuose stebėjosi: „(...) žemaitiškos knygos į visas šalis ėjo taip gausiai, jog pramonininkas vos galėjo patenkinti žmonių reikalavimus“ [Valančius M. ,1972. P.491].
1854 m. A. Zavadskis išspausdino Varniuose parduodamų knygų katalogą, kuriame net 17 leidinių lietuvių kalba, o 1858 m. – ir atskirą lietuvišką katalogą: „Knigas žemajtiszkas iszduotas kasztu ir spaustuwi Jozapa Zawadskia Vilniuje, o kurias gal kiekwienas pirkti Warniusi Knigigiczio to paties Jozapa Zawadzkia“.
Varnių knygynas veikė iki pat 1864 m. – spaudos draudimo laikų. Prie jo taip pat buvo biblioteka, kuriai vadovavo Aleksandras Kobylinskis ir Lauryno Ivinskio įsteigta skaitykla. Anot Lietuvos kultūros istoriko, bibliografo Mykolo Brenšteino, nuo 1859 m. pabaigos iki 1863 m. kovo mėn. Varnių knygyne buvo išparduota apie 8000 lietuviškų ir lenkiškų knygų bei brošiūrų, 21000 blaivybės draugijos medalių bei įvairių ano meto įžymybių atvaizdų. Jo nuomone tiek pat knygų turėjo būti išplatinta ir per kilnojamuosius knygynėlius.
 
Literatūra
1. R. Grikšaitė, I. Šenavičienė. “Varnių knygyno korespondentai (1835 - 1871)”. In.:Žemaičių praeitis.-V.,-T. 4,-P. 64-70;
2. Lietuvių enciklopedija.-Bostonas, 1966.-T. 35.-P. 61-62;
3. M. Valančius. “Žemaičių vyskupystė”.-Vilnius, 1848 // M. Valančius. Raštai.-Vilnius, 1972.-T. 2.